Pavasaris užtruko... Tiksliau, jis buvo ne toks, kokio mes laukėme – šilto ir saulėto, švelnaus, žalio, mielo... Palaukite, bet ar ne per daug norime iš pačios pavasario pradžios, iš kovo mėnesio, kuris visada būna toks – su rūsčiu žiemos kraičiu?
Jeigu kada įvykdavo klaida ir kovas nuo pat pradžios būdavo šiltas ir švelnus, žiema už tokį nepaklusnumą bausdavo griežtai: balandį daug kartų sugrįždavo ir naikindavo paukščius, gniuždydavo žiedus, sniego svoriu lankstė ir laužė šakas.
Dabar, regėdami tikro pavasario pradžią, mes galime tik džiaugtis, kad gamta nepadarė tokios klaidos. Žinoma, mums skaudu, kad visai nešventiškai gyvenome visą pirmąjį pavasario mėnesį, kad tikram pavasariui liko vos du mėnesiai. Tačiau patikėkite – gamtoje ir per tiek laiko bus padaryta viskas: sugrįš paukščiai, susuks lizdus, atsives žvėrys vaikus, sužaliuos medžiai. Tik viskas vyks daug greičiau, skubriau...
Kol mes laukėme sugrįžtančių paukščių, jie parskrido. Ne visus matėme plasnojančius, nes daugelis keliauja naktį, kiti atsiranda nelauktai – kad ir gandrai. Iš pačių tolimiausių žiemaviečių Pietų Afrikoje jiems tenka skristi bent 9000 kilometrų; pradžioje plasnoja didesni pulkai, o kuo arčiau namų, jie vis mažėja, retėja – paukščiai pakeliui atsiskiria ir lekia kas sau, prie savo lizdų. Todėl pavasarį vargu ar pamatysime didelį gandrų pulką – gal tik po keletą paukščių, o dar dažniau tik po 1 ar 2.
Pirmieji gandrai parlėkė kovo 20 dieną, per gandrines (kovo 25 d.) jų buvo jau daugiau, ypač Dzūkijoje, Suvalkijoje, Pamaryje. Dabar tuščių, savo paukščių dar nesulaukusių lizdų bus vis mažiau. Kasmet Lietuvoje peri beveik 20 000 baltųjų gandrų porų, vadinasi, tiek pat kiemų, kaimynų, kaimų sulaukia džiaugsmo – gandrų sugrįžimas yra labai pastebimas, aptariamas ir prisimenamas.
Beje, šylant orams ir gerokai pradžiūvus dirvoms, virš jų galima matyti ore savo nepakartojamus šokius šokančias pempes. Jos labai guvios, judrios dieną ir naktį – vėlyvas keleivis būna nustebintas tamsoje virpančių pempių sparnų, tačiau... ar taip dažnai mes vaikštome, ar esame girdėję tuos garsus. O kitų paukščių, kad ir šnekučio, plasnojančio sparnais prie mūsų iškelto inkilo, giesmę. O gal mes net jam inkilo neiškėlėme?..
Pabaliuose žaluma kyla pirmiausia. Todėl gervėms yra kur kapsėti viksvas, čia maitintis skuba ondatros, vandeniniai pelėnai. Bebrai džiaugiasi padidėjusiomis properšomis ar upelių išardytais ledo tiltais – dar šviesoje jie traukia “kirsti" karklų, drebulių, berželių. Tokiu metu jiems labai tinka krūmai ir smulkūs medeliai – gali būti, kad jų žievė atšutusi ir skaniausia.
Į ežerus grįžta gulbės. Dar ledas čia, dar tik upelių ištakose ar įtakoje didesnės atvirumos, tačiau paukščiai stoviniuoja ant ledo, plauko šiose properšose ir laukia: ledas ištirps, ir ateis metas sukti lizdą. Dabar gulbių poros kaip niekada pavydžios, iš savo teritorijos gena net artimus gimines. Ir ne tik gimines – joms tuoj nepatiks nei antys, nei laukiai. O dabar į jų teritorijas nedrįsta užsukti net pernykščiai jaunikliai: tėvai jų tikrai nepripažintų ir gana žiauriai nubaustų.
Vėl rūksta žolės gaisrai. Ne visur Lietuvoje, tik kai kur. Pasakykite visiems, kad to daryti negalima.
Ir dar – iki Velykų liko 3 savaitės, todėl jau laikas kirtavietėje prisirinkti beržų, tarp nugenėtų sodo medžių – vyšnių, slyvų šakelių ir jas pamerkti. Velykoms jos pražys, sužaliuos – bus labai smagu. Juk tokio grožio nenusipirksi...
Selemonas PALTANAVIČIUS
