Etnologė E. Valentė pasakoja, kad šv. Kūčių papročiai ir burtai atsirado taip seniai, kad neįmanoma pasakyti, kada. Tai yra kalendorinė šventė, o tai reiškia, kad saulė sugrįš ir dienos pradės ilgėti.
„Šiuo metu baigiasi pačių tamsiausių ir ilgiausių naktų laikas, todėl šv. Kūčių vakaras yra labai svarbus – grįžta saulė ir prasideda naujas metų ratas. Nuo šios dienos galime ne tik švęsti, bet ir nuspėti savo likimą visam artėjančiam sezonui.
Ne veltui saulė yra šviesulys, reiškiantis atgimimą, todėl krikščioniškame pasaulyje yra Kristaus, kaip pasaulio šviesos, atgimimas, suvokiant pasaulio šviesą žmogiškajame pavidale“, – sako etnologė.
Moteris teigia, kad nuo senų laikų ši šventė turėjo nepaprasto sakralumo, šviesumo, tyrumo, nes jai reikia ypatingai pasiruošti: namai, kiemas turi būti visiškai švarūs, pirtis, kurioje būtina šią dieną nusiprausti, iškūrenta, o paruošti valgiai negali būti mėsiški, pieniški, su kiaušiniais ar saldūs (saldinama turi būti medumi).
„Tai, ką užsėjame Kučių vakarą, tas mumyse ir augs. Galime sakyti, kad „ką suvalgai, tas ir esi“. Įvairiausių grūdų valgymas yra svarbus, todėl nes pats pagrindinis šventinis patiekalas kūčia yra gaminamas iš grūdų ir pagardinamas medumi“, – pasakoja E. Valentė.
Etntologė sako, kad šv. Kūčių vakarienės valgymas yra svarbus, nes pagal tai, ką suvalgome, galime nuspręsti, kokių galime tikėtis ateinančių metų.
Jeigu valgome žuvį – siejamės su mirusiųjų pasauliu ir kaip žuvys galime gauti žinių iš protėvių, to, kas sudėta į mūsų praeities kraičio skrynias.
„Ši simbolika yra labai plati, graži ir turininga. Žinoma, jei seniau ant stalo buvo devyni patiekalai, tai reikšdavo, kad lauks sotus, gausus gyvenimas.
Jeigu visa tai mes nuoširdžiai darome su savo šeimos nariais ir paliekame tuščią lėkštę mirusiesiems – su santarve galime tikėtis gražaus gyvenimo ateinančiais metais“, – pasakoja E. Valentė.
Ypatingi šv. Kūčių papročiai
Moteris sako, kad pačiais seniausiais laikais atsirado žinomas paprotys, iš kurio gali būti kilusi Kalėdų senelio idėja – kai viskas suruošta, seniausias namų vyras su kūčia rankose išeidavo į lauką, apeidavo namus ir pabelsdavo į duris.
„Namuose klausdavo: „Kas atėjo?“, o atėjusysis sakė: „Čia atėjo ponas Dievas su kūčele, ar įsileisite?“. Namiškiai įsileisdavo ir pakviesdavo prie stalo. Kūčelė – lyg paties dievo tam stalui siųstas šventas patiekalas.
Žinoma, nors dabar žmonės dalijasi plotkele, senovėje dalijosi duona. Tai visų santarvės, susidraugavimo ženklas, o ant stalo paliktos lėkštės mirusiesiems simbolizuoja šiapus ir anapus pasaulių draugystės svarbą“, – senus papročius prisimena E. Valentė.
Etnologė teigia, kad yra dar vienas įdomus užrašymas apie „Juodą kudlotą“, kuris simbolizuoja mūsų nežinomą, neišsemtą galimybę – tikrąjį mūsų turtą.
„Tam, kad galėtumėme pasiekti savo dvasinį turtą, reikia atsirasti laike, kai „nei šunys loja, nei gaidžiai gieda“. Tai reiškia būti nudirbus visus darbus ir pradėti medituoti.
Tad kai pasiekiame laika, kai „nei šunys loja, nei gaidžiai gieda“, esame ramūs, taurūs. Tuomet ir gali atbėgti „Juodas kudlotas“ ir aukseliu, sidabrėliu apipilti. Tada galime atverti savo vidinius turtus ir pasiimti tiek, kiek reikia“, – apie folkloro sakmes pasakoja etnologė.
Šventų Kūčių burtai išpranašaudavo ateitį
Moteris pasakoja, kad patys pagrindiniai burtai buvo apie meilės reikalus: ar mergina ištekės, koks bus jos jaunikis.
„O patys paprasčiau burtai būdavo su mažąja duonele – kūčiukais. Griebiame kūčiukų saują ir skaičiuojame: jeigu jų yra lyginis skaičius – pasiekti užsibrėžtų tikslų pavyks sklandžiai, o jei nelyginis – teks palaukti ir dvasiškai paaugti.
Nelyginis skaičius visada reiškia augimą. Todėl eidami pas mirusįjį, niekada nenešame nelyginio skaičiaus gėlių – vėlės gyvenimo projektas jau yra užbaigtas.
Tad su kūčiukais veikia ta pati skaičių magija, kuri nusako, kaip žmogui seksis. Jeigu esame lauke ir po ranka nėra kūčiukų, galime sugriebti malkų glėbį, apglėbti tvoros stipinus. Jei lyginis skaičius – seksis, jei nelyginis – dar reikia pasistengti“, – pasakoja moteris.
E. Valentė prisimena, kad žmonės per galvą, durų link mesdavo batą ar šlepetę. Jei bato priekis atsisuka į duris – bus daug kelionių, o jei kulnu į duris – liks namuose.
„Taip pat vašką liedavo į vandenį. Iš susidariusios figūrėlės galima nuspręsti, koks bus mūsų likimas. Figūrėlių formos gali būti įvairios, tačiau svarbu, kaip jas interpretuosime.
Kitas formų nusakymo burtas yra ir su šešėliu. Suglamžius popierių, galima jį padegti ir žiūrėti, koks šešėlis susidaro iš sudegusio popieriaus liekanų.
O dar senesni burtai – užrašytų norų dėjimas po pagalve. Pavyzdžiui, ant septynių lapelių užrašome norus, o tris lapelis paliekame tuščius. Tad iš ryto ištrauktas noras turi išsipildyti iki sekančių metų“, – sako moteris.
Etnologė pasakoja, kad šiaudų traukimo burtas atkeliavo iš gilios senovės. Po staltiese galima padėti sudžiūvusių žolės šiaudelių.
Šio burto esmė iš po staltiesės ištraukti šiaudą, kuris nusakys, kaip seksis ateinančiais metais. Jei šiaudelis ilgas ir storas – būsi sotus, plonesnis – laukia menkesni metai.
„Tai buvo lyg šių laikų horoskopas. Tai, ką dabar perskaitome, tais laikais žmonės tikėjo, kokią lemtį lemia šiaudai. Tad burtai tais laikais būdavo smagūs ir žaismingi“, – nusišypso etnologė E. Valentė.
