Areštavus Lavrentijų Beriją, vėl užvirė kova dėl valdžios Šį kartą – tarp Georgijaus Malenkovo ir Nikitos Chruščiovo. 1953 metų rugsėjį pastarasis buvo paskirtas Sovietų Sąjungos komunistų partijos Centro Komiteto pirmuoju sekretoriumi.
Dvivaldystės pabaiga
Tuo metu N. Chruščiovas dar nebuvo vienintelis sovietų šalies vadovas. G. Malenkovas vadovavo Ministrų Tarybai ir stengėsi užimti kuo daugiau ūkinės ir politinės valdžios. Sovietų Sąjungoje tai buvo neįprasta, nes iki tol ministrai (arba komisarai, kaip jie buvo vadinami anksčiau) į politiką nesikišdavo, o tik vykdė Politinio Biuro, o tiksliau – Josifo Stalino nurodymus. Savo ruožtu N. Chruščiovas su tuo, kad ministras pirmininkas nori turėti daugiau valdžios, irgi negalėjo susitaikyti, tad vis ieškojo progos, kaip G. Malenkovą nustumti į šoną.
Beje, kaip tik G. Malenkovas tuoj po J. Stalino mirties uždarame Komunistų partijos prezidiumo posėdyje pareiškė, kad reikia baigti „asmenybės kulto politiką“ ir pereiti prie kolektyvinio šalies valdymo. G. Malenkovas tada rėmėsi pačiu J. Stalinu, kuris irgi atseit kritikavęs komunistus už tai, kad jie kuriantys jo kultą. Bet tuomet jo žodžiai liko neišgirsti.
Jau po kelių mėnesių G. Malenkovas sumažino atlyginimus kompartijos veikėjams ir pasisakė prieš privilegijas. Dar pasiūlė perpus sumažinti žemės ūkio mokesčius ir nurašyti visas skolas.
N. Chruščiovui, kaip ir kitiems partiniams, tai nepatiko. Netrukus jis, subūręs bendraminčius, išstūmė ministrą pirmininką iš posto. Oficialiai G.Malenkovas buvo apkaltintas sužlugdęs žemės ūkį ir sunkiąją pramonę.
Grąžinęs vokelius ir kitas privilegijas partijos grietinėlei, N. Chruščiovas visą valdžią sutelkė vienose rankose. Galima sakyti, N. Chruščiovas vykdė L. Berijos pradėtą politiką, tik buvo gerokai nuosaikesnis. N. Chruščiovas nelabai pasitikėjo sovietinių respublikų „nacionaliniais kadrais“ ir ne vieną rusą sugrąžino į aukštą postą. Tapo įprasta, kad respublikų pirmieji sekretoriai buvo „nacionaliniai“, o jų pavaduotojai – būtinai atsiųsti iš Maskvos. N. Chuščiovas ir jo Politinis Biuras darė viską, kad respublikų suvenerumas būtų „dozuojamas“ iš Maskvos.
Tylus kolaboravimas
Aišku, palyginti su J. Stalino laikais, sovietinės respublikos laisvių turėjo gerokai daugiau. Taip pat ir Lietuva. Vienspalvė raudona sovietinės Lietuvos vėliava buvo pakeista į trispalvę – raudona, balta, žalia. Tai turėjo simbolizuoti „suvenerumą Sovietų Sąjungos sudėtyje“. Stiprėjo lietuviškos mokyklos, kultūros įstaigos. Nors valdžios įstaigose pagrindinė kalba buvo rusų, bet ir lietuvių kalbos niekas neignoravo. Valstybės įstaigose mažėjant iš Maskvos atsiųstų kadrų, nesuprantančių lietuviškai, daugėjo ir lietuvių kalbos.
Ginkluotas pasipriešinimas buvo palaužtas, tad prasidėjo tylus kolaboravimas. Labiau priešinosi tik kai kurie Katalikų bažnyčios kunigai, bet ir dalis jų buvo paversti KGB agentais.
Galima sakyti, kad iki 1972 metais Romo Kalantos įvykdyto susideginimo tiek Lietuvoje, tiek visame Pabaltijyje viešų kruvinų pasipriešinimo akcijų, tokių kaip Novočerkaske, Tbilisyje, Grozne, Temirtau ir kituos miestuose, nebuvo. Atsirado vienas kitas disidentas, tačiau dauguma prisitaikė prie esamų sąlygų ir siekė geresnio gyvenimo, karjeros. Tai darė kaip kas išmanė. Kurie siekė karjeros – stojo į Komunistų partiją, ne vienas tapo skundiku. Aišku tik tai, kad idėjinių komunistų buvo labai nedaug. Net ir aukščiausio lygio partiniai slapčiomis tuokdavosi bažnyčiose, krikštijo vaikus, o viešai vaidino ateistus.
Neapsikentė šiurkštumo
Maskvoje yra išleista Rusijos valstybinio archyvo direktoriaus pavaduotojo, istoriko Vladimiro Kozlovo knyga „Nežinoma SSRS. Liaudies ir valdžios kova. 1953–1985 metai“. Joje aprašyti keli pasipriešinimo valdžiai atvejai, N. Chruščiovo laikais įvykę Pabaltijo šalyse. Nors tie pasipriešinimai buvo ne politiniai, to meto spaudoje apie juos vis tiek nebuvo rašoma, o sužinoti apie juos galėjo tik tie, kurie klausėsi užsienio radijo stočių.
1953 metais pogromus Latvijoje, Ludzos mieste, surengė buvę vaikų namų auklėtiniai, kurie mokėsi proftechninėje mokykloje. Nepatenkinti šiurkščiu meistrų ir auklėtojų elgesiu, jie išėjo į gatves. Kai vienas iš paauglių miesto aikštėje ištepliojo dažais Kario išvaduotojo skulptūrą, jį suėmė milicija. Tuomet įsiutę paaugliai apsupo milicijos pastatą ir pareikalavo išleisti jų bendramokslį. Apgultis tęsėsi visą parą, kol galų gale paaugliai įsiveržė į miliciją, primušė įgaliotinį, o po to apsiginklavę pagaliais ėmė siaubti miestelio gatves. Ir tik padedant specialiosioms pajėgoms paaugliai buvo sutramdyti, 43 iš jų buvo areštuoti. Beje, ta proftechninė buvo rusakalbė, o dauguma protestuotojų – baltarusiai.
Turgaus maištas buvo kilęs ir Klaipėdoje. 1956 metų sausio 21 dieną vienas labai pastabus milicijos pagalbininkas pranešė įgaliotiniui, kad viena moteris – aišku, spekuliantė – prekiauja silkėmis. Šaunūs milicininkai tą prekeivę kaipmat areštavo. Šalia buvęs jos ligonis vyras susinervino ir ištiktas epilepsijos priepuolio pargriuvo ant žemės. Moteris ėmė šaukti, kad milicininkai užmušę jos vyrą. Įsiutusi prekiautojų minia puolė milicininkus, tad šiems teko užsibarikaduoti milicijos poskyryje. Į langus pasipylė plytos, akmenys. Po to prekiautojai ir juos palaikantieji dar nusiaubė ir miesto milicijos valdybą.
Užkliudė buvusius kalinius
1958 metų rugsėjo 7 dieną šioks toks triukšmelis buvo kilęs Rygoje. Prie tramvajų apsisukimo žiedo grupė iš kalėjimo sugrįžusių asmenų rudens saulutėje gurkšnojo degtinę. Suprantama, pro šalį einančiam milicininkui tai nepatiko – jis liepė susirinkt gėrimus su užkanda ir negirtuokliauti viešoje vietoje. Savo ruožtu po keletą kartų kalėję „zekai“ įsižeidė dėl pastabos ir užpuolė milicininką. Šis išsikvietė pastiprinimą. Tada buvę kaliniai, pasičiupę lengalius, apvanojo šonus ir pastiprinimui. Kad juos sutamdytų, teko kviesti vos ne visą Rygos miliciją.
Šis įvykis buvo apsvarstytas Latvijos kompartijos Centro Komitete ir nuspręsta aplink Rygą įvesti 40 kilometrų zoną. Šioje zonoje buvo uždrausta apsigyventi iš kalėjimo sugrįžusiems sunkius nusikaltimus padariusiems asmenims.
V. Kozlovo monografijoje minimos ir nepaklusnumo akcijos Rygoje ir Taline, įvykusios per 1960 metų Velykas. Milicijai teko tramdyti chuliganus, kurie užpuolė Velykų eisenos dalyvius.
Šventė Vėlines
Lietuvoje būta ir politinių akcijų, tik apie jas, matyt, Rusijos valstybiniame archyve nebūta duomenų, nes V. Kozlovas jų nemini.
Lietuviai kasmet minėdavo Vėlines, o švęsti religines šventes buvo uždrausta. Taigi toks minėjimas jau buvo nepaklusnumo akcija, tad milicija bei KGB arba darydavo viską, kad tokia akcija neįvyktų, arba jos dalyvius išvaikydavo. Po 1956 metų Vėlinių minėjimo Vilniaus miesto kompartijos antrasis sekretorius Petras Griškevičius buvo pareikalavęs, kad sostinės aukštųjų mokyklų rektoriai išmestų daugiau kaip 200 savo studentų. Vis dėlto rektoriai sugebėjo užstoti studentus ir šie liko studijuoti.
1957 metais, vėl per Vėlines, vienose Kauno kapinėse įvyko milicijos ir susirinkusiųjų susirėmimas, keletą milicininkų sužeidė. Po to minia patraukė į miestą. Jos tramdyti buvo pasitelkti milicijos kursantai ir saugumiečiai. Buvo suimta daugiau kaip 100 žmonių.
Trečiarūšiai žmonės
Buvusiems kaliniams apsigyventi buvo draudžiama ne tik Rygoje, bet ir visuose didesniuose miestuose. Daugiau nei kriminalinius kalinius tai lietė tremtinius. Nors buvo skelbiamos amnestijos, tremtinių iš Pabaltijo šalių ir Vakarų Ukrainos paleisti niekas neskubėjo. Pirmiausia buvo išleisti rusai, paskui – moterys, senesnio amžiaus žmonės, o lietuviai vis dar gyveno tremtyje. 1957 metais kas trečias tremtinys Sovietų Sąjungoje buvo iš Lietuvos.
Dėl viso to didelė kaltė teko Lietuvos komunistų partijos ir Vyriausybės vadovams. Teisę peržiūrėti tremtinių iš Lietuvos bylas turėjo sovietinės Lietuvos Ministrų Taryba, bet ji neskubėjo susigrąžinti ištremtųjų, atvirkščiai – visaip jiems kliudė. Jų nepriimdavo į darbą, neleisdavo grįžti į tėviškę, negrąžino turto, visaip ignoravo. Daliai buvusių tremtinių iš Lietuvos net teko išvykti, nes čia jie negaudavo normalaus darbo.
Kitą sekmadienį portale „Balsas.lt“ skaitykite: Kruvinos riaušės Kaune ir Krasnodare
