Įvairių religijų pasekėjai turi savo įsitikinimus, suteikiančius jiems paguodą, kai jų artimieji guli mirties patale. Bet lieka didžioji nežinomybė – ir taip bus tol, kol baigsis mūsų laikas žemėje. Keli ekspertai pateikė savo samprotavimus apie tai, kas atsitinka gyvenimo pabaigoje, rašo mirror.co.uk.
Gydytoja Kathryn Mannix, paliatyviosios slaugos specialistė, pateikia gana optimistišką vertinimą.
Ji sakė: „Mano kuklia nuomone, mirti tikriausiai nėra taip blogai, kaip manote. Mes praradome turtingą išmintį apie normalią žmogaus mirtį ir atėjo laikas kalbėti apie mirtį ir susigrąžinti tą išmintį.
Mirtis, kaip ir gimdymas, iš tikrųjų yra tik procesas“.
Penki mirimo procesai
Tuo tarpu gydytojas Thomas Fleischmann, jau 35 metus dirbantis skubiosios medicinos pagalbos skyriuje, 2014 m. Hamburge surengtuose TED pokalbiuose sakė, kad yra penki mirimo proceso etapai, kuriuos jis išskyrė pasikalbėjęs su žmonėmis, patyrusiais klinikinę mirtį ir sugrįžusiais atgal į gyvenimą.
Jis pasakojo: „Pirmasis etapas − staigus pokytis, kai staiga, per vieną akimirką dingsta visas skausmas. Dingsta nerimas, visos baimės, visi triukšmai − lieka tik ramybė, ramybė, ramybė. Kai kurie praneša patyrę džiaugsmą“.
Antrąjį etapą jis apibūdino kaip patirtį iš šono, kai žmogus jaučiasi tarsi sklęstų virš savęs ir galiausiai regi save gulintį ant neštuvų.
Trečiajame etape 98–99% žmonių jaučiasi „patogiai“, tačiau 2% žmonių apibūdina tai kaip „siaubingus garsus, baisius kvapus ir baisius padarus“.
Ketvirtoje stadijoje pacientai dažnai teigia regėję šviesą, nušvietusią gūdžią tamsą, ir ta šviesa buvusi „labai šilta, labai ryški ir labai patraukli“.
Penktajame etape apie 10% klinikinę mirtį išgyvenusių pacientų liudijo apie „jaukią aplinką, gražias spalvas, kai kurie teigė girdėję malonią muziką ir patyrę besąlygiškos meilės jausmą“.
2016 m. Dr Sam Parnia iš Niujorko universiteto Langone medicinos centro pridūrė: „Įspūdinga tai, kad tik po to, kai mirštame, ateina laikas, kai mūsų kūne esančios ląstelės pradeda palaipsniui eiti link savo mirties proceso.
Ląstelės ne iš karto miršta. Tiesą sakant, ląstelės yra daug atsparesnės širdies sustojimui mirus žmogui – ne taip, kaip mes įsivaizdavome“.
