LB Makroekonomikos ir prognozavimo skyriaus vyresnysis ekonomistas teigia, jog mažėjant bedarbių, įmonės turi vis mažesnį pasirinkimą samdydamos naujus darbuotojus.
„Dabar juos dažnai tenka tiesiog perpirkti iš kitų įmonių. Visa tai įmonėms nemažai kainuoja, nes, ketindamos pritraukti darbuotojų, jos turi siūlyti vis didesnį darbo užmokestį. Tačiau tai bendras šalies vaizdas. Jei vertintume padėtį didžiųjų ir mažesniųjų miestų apskrityse, matytume nemažai darbo rinkos raidos skirtumų“, – pranešime sakė T. Šiaudvytis.
Vidutinis darbo užmokestis, Statistikos departamento duomenimis, trečiąjį ketvirtį siekė 935,7 euro – 10 proc. daugiau nei prieš metus. Nedarbo lygis šalyje siekia apie 6 proc. Nedarbo lygis Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje pernai buvo 3,8 proc., tuo metu kituose miestuose – 9 proc.
„Didesnio nedarbo priežasčių gali būti keletas. Mažesniųjų miestų apskritys ilgą laiką susidūrė su sparčiu darbingo amžiaus gyventojų skaičiaus mažėjimu. Visa tai reiškė ir pirkėjų bei klientų skaičiaus mažėjimą, prislopusį ekonominį aktyvumą ir galiausiai menkesnį naujų darbuotojų poreikį. Kita priežastis – darbo neturinčių gyventojų žinios ir įgūdžiai. Jie ne visada tenkina darbdavių poreikius, pavyzdžiui, nemaža dalis bedarbių kaimo vietovėse yra vyresnio amžiaus, mažiau jų moka anglų kalbą, yra prasčiau įvaldę modernias technologijas ir panašiai“, – sakė analitikas.
Anot jo, regionų įmonės dėl savo darbuotojų turi konkuruoti ne tik su kitomis to regiono įmonėmis, bet ir su didžiaisiais šalies miestais bei Vakarų Europos šalimis, ir tai skatina regionus neatsilikti nuo miestų keliant darbo užmokestį. Kitas paaiškinimas – pastaraisiais metais sparčiai didėjusi MMA.
„Kadangi regionuose atlyginimai yra mažesni, jos didinimas darbo užmokesčio augimą spartina labiau. Be to, prisideda ir kiti valdžios sprendimai: be MMA, kuri mokama tik už nekvalifikuotą darbą, pradėta taikyti socialinio draudimo įmokų apatinė riba“, – kalbėjo T. Šiaudvytis.
