„Aš visada labai mėgstu panaudoti vienos australės, Pasaulio moterų oro balionų lenktynių čempionės žodžius: „I didn't choose a ballooning, it's just happened“ (liet. – „Aš nepasirinkau skraidymo oro balionu, tiesiog taip atsitiko“). Man yra lygiai taip pat“, – pasakojimą, kaip tapo oreiviu pradeda Tomas.
Vyras pasakoja, kad augdamas Anykščiuose kartais pamatydavo pro šalį praskrendančius oro balionus, tačiau jų pamatyti iš arti galimybės nepasitaikė. Kai jam buvo 18 metų, vienoje šventėje jis pagaliau gavo galimybę įlipti į oro balioną.
„Renginyje, aikštėje, buvo pakeltas oro balionas ir pritvirtintas virve, kad sklandytų vienoje vietoje. Tai buvo mano pirmas susidūrimas su oro balionais apskritai. Neatsimenu net kas buvo pilotas, bet pagal balioną galėčiau spėti, kad tai buvo Rimas Kostiuškevičius, daugkartinis Lietuvos čempionas, bet nesu dėl to įsitikinęs. Po to daug metų nebuvau net arti to“, – pirmąją patirtį su oro balionais prisimena Tomas.
Skrydžio laimė nustelbia viską
Visai neplanuotai vėliau Tomo aplinkoje atsirado pažįstamų, kurie užsiiminėjo oro balionais ir pakvietė jį prisijungti prie komandos, kuri dirba ant žemės. Taip pirmaisiais metais vyras prisidėjo prie maždaug 80 skrydžių, o kartais jam leisdavo ir skristi kartu.
„Iš esmės, oro balionai yra komandinis užsiėmimas ir vienas nieko nepadarysi. Reikia komandos, kuri padės tą balioną pripūsti. Reikia komandos, kuri atvažiuos vėliau pasiimti. Taip užsikabinau. Iš paskos oro balionams pavažinėjau gal du ar tris sezonus ir tada mane paskatino komandos nariai išmokti skraidyti.
Man tada jau buvo virš 30 metų. Ilgą laiką atsikalbinėjau, nes iš tikrųjų labai tingėjau mokytis. Mokytis reikėjo daug – yra aštuonios disciplinos, iš kurių vėliau laikomi valstybiniai egzaminai. Kažkur giliai širdyje vis tiek to norėjau ir vieną dieną pasidavęs įkalbinėjimams nuėjau į pilotų mokyklą. 2014 metų rudenį jau turėjau piloto licenciją“, – pasakoja vyras.
Tomo mamai buvo labai keista, kad sūnus pasirinko tokį pomėgį, kur vasarą prireikia keltis ir 4 valandą ryte, nes jis taip mėgsta pamiegoti. Tačiau vyras tik nusijuokia ir sako, kad, matyt, skrydžio laimė ir noras pakilti yra stipresni už norą pamiegoti.
Nuo dviračio mėlynių lieka daugiau
„Pirmas savarankiškas skrydis buvo po visų egzaminų, kai instruktorius nusprendė, kad moku pakankamai ir neužsimušiu (juokiasi). Kai turėjau licenciją, pasikalbindavau draugų ir su jais pasidalindavau tuo skrydžio džiaugsmu, taip ir prasidėjo“, – sako jis.
Tomas neslepia, kad pirmojo mokomojo skrydžio metu buvo baisu ir atrodė, kad galbūt ne viską žino. Tačiau, pasak jo, toks požiūris yra labai sveikas ir žmogiškas, nes kai esi įsitikinęs, kad viską žinai ir nebėra, ko mokytis, gali baigtis ir liūdnai.
„Kai mokausi, nesklandumai eina vienas po kito. Po mano pirmojo mokomojo skrydžio, instruktorius pasakė, kad tai buvo idealus mokomasis skrydis, nes padariau visas klaidas, kokias tik galėjau. Mano situacija dar buvo įdomi tuo, kad man mokantis skraidyti, mano instruktorius mokėsi būti skraidymo instruktoriumi ir pats turėjo žmogų, kuris jį to mokė“, – prisimindamas šią situaciją juokiasi vyras.
Pasak Tomo, pripūsti ir pakelti balioną į viršų galėtų bet kuris žmogus, bent tris kartus matęs, kaip tai daro profesionalai. Visas oreivystės menas slypi baliono nusileidime.
„Kiekvienas nusileidimas, nesvarbu, kokia tai aviacijos rūšis, yra valdoma katastrofa – kažkoks didelis ir sunkus daiktas turi „nukristi“ ant žemės taip, kad visi liktų gyvi ir sveiki. Per tuos mokomuosius skrydžius daugiausiai ir mokaisi nusileisti. Pirmais kartais būna, kad žiebi į žemę taip, jog supranti, kodėl nereikia taip leistis. Paskui visko būna – ir į krūmus įleki, bet juk tam ir mokomės, kad vėliau išvengtumėme tokių dalykų.
Traumų mokantis pavyko išvengti. Nebent kokią mėlynę „įsistatydavau“, bet su dviračiu važiuodamas gali daugiau jų prisidėti. Tiesiog visada baliono krepšyje turi instruktorių, kuris neleis tau užsimušti, nes jis ir pats nori gyventi dar“, – juokiasi Tomas.
Šimtų balionų apsuptyje
Vyras jau išpildė ir vieną dažniausių oreivių svajonę – sudalyvauti didžiausioje oro balionų fiestoje visame pasaulyje. Ji vyksta JAV, Naujosios Meksikos valstijoje, Albukerko apylinkėse. Jos metu į dangų kyla 700 balionų.
„Galima įsivaizduoti, kaip tai atrodė, jeigu Vilniuje kas vakarą kyla po 12 ar 14 balionų“, – palygina Tomas.
„Pabuvimas Albukerkyje kiekvienam oreiviui tikriausiai yra kaip savotiška meka. Net nežinau, kas buvo smagiau – ar skristi su šimtais balionų kartu, ar stebėti juos iš apačios. Tas balionų festivalis truko beveik savaitę, todėl man pačiam tiko ir skristi, ir stebėti, ir važiuoti paskui balionus. Jame lankėmės penkiese, todėl nuolat keitėmės, kad visiems būtų smagu“, – sako jis.
Pasak vyro, bijoti susidurti ore su kitais balionais visai nereikia, nes tie susidūrimai vyksta nuolat net ir Vilniuje. Tiesiog susidūrus balionų kupolams jie atšoka vienas nuo kito, kaip kamuoliai.
„Susidūrimų didelėje grupėje išvengti tiesiog neįmanoma. Pavyzdžiui, Europos ar Pasaulio čempionatuose dalyvauja 100 balionų ir visi jie turi vieną bendrą tikslą. Kai tokia krūva kyla vienoje vietoje, tai pasitaiko, kad susidaro toks debesis iš keliolikos ar keliasdešimt balionų ir jie plaukia taip oru link taikinio“, – pasakoja oreivis.
Kyla ir naktimis
Pirmas ir svarbiausias žingsnis oreivio kelyje yra noras išmokti kilti su oro balionu. Vyras sako, kad lengviausia mokytis yra tada, kai komandoje praleidi jau metus, padedi pripūsdamas balioną ir paruošdamas jį skrydžiui, nes taip įgauni daug žinių, o vieninteliai dalykai, kuriuos lieka išmokti – kaip skristi ir nusileisti.
„Kiekvieną pavasarį renkami oreivių kursai – jie trunka aštuonis savaitgalius, tai beveik 2 mėnesius. Pabaigus pilotų mokyklą ir išlaikius egzaminus čia, eini laikyti egzaminų į transporto kompetencijų agentūrą.
Vėliau pradedi skraidyti su instruktoriumi. Iš viso ore reikia išbūti 16 valandų, panašiai, kaip mokantis vairuotis automobilį. Vėliau instruktorius mato ar užtenka tų 16 valandų, ar dar reikia kažką papildomai padaryti.
Mokydamiesi skraidyti važiuojame už miesto į laukus, kur galime kiltis ir leistis tiek kartų, kiek reikia“, – pasakoja jis.
Vėliau, išmokus tinkamai valdyti oro balioną, galima įgyti ir kitas kvalifikacijas, pavyzdžiui, naktinių skrydžių.
„Yra daromi ir skrydžiai naktį, bet yra ir tam tikros išlygos. Skrydžio metu su oro balionu reikia matyti žemę ir kur leisiesi. Todėl galima kilti visiškoje tamsoje, bet reikia laiką apskaičiuoti taip, kad leidžiantis saulė jau būtų pakilusi ir matytume, kur galime nusileisti.
Pats ilgiausias skrydis truko maždaug apie dvi valandas, nes balione telpa tik tokiam laikui reikalingas dujų kiekis. Dažniausiai naktį stengiamės kilti žiemą, nes apie 7 valandą ryto yra dar tamsu, o pusę devynių saulė jau būna patekėjusi. Tokius skrydžius daromės tik savo malonumui, komercinių skrydžių nedarome“, – sako Tomas.
Pramoga aristokratams
„Mūsų sportas yra visiškai priklausomas nuo oro sąlygų. Ši vasara buvo labai dėkinga, nors gavosi ganėtinai vėlyva dėl užsitęsusio karantino. Orai buvo pakankamai dėkingi ir atsirado ganėtinai daug norinčių skristi. Tokių žmonių vis dar yra. Dėl to ir skraidoma daug. Tai, ką matote Vilniuje yra vien pažintiniai ir pramoginiai skrydžiai. Anksčiau didelę dalį norinčių sudarė turistai, bet dabar maždaug 80 proc. visų žmonių sudaro lietuviai.
Vietą, kur kilsime renkamės pagal vėjo kryptį – reikia susiplanuoti, kur leisimės po valandos. Turime vieną nedėkinga kryptį link Nemenčinės miškų. Jeigu vėjas neša ten, mes neturėsime, kur nusileisti. Tokiais atvejais mes važiuojame į Trakus. Vilniuje vietos irgi keičiasi, nes norisi, kad skrydžio metu bent šiek tiek praskristume pro Vilniaus senamiestį, kad būtų galima ir pačio miesto pamatyti“, – šypsosi oreivis.
Kiekvieno skrydžio metu sprendimas leistis visada yra priimamas čia ir dabar. Tomas juokiasi, kad būtent tai ir yra didžiausia oreivystės romantika, kai niekada nežinai, kur nusileisi.
„Pasirenki vietą ir nusprendi, kad dabar ten leidiesi. Kartais iš toli gali atrodyti, kad tai yra didelė ir graži pieva, bet priskridus pamatai, kad viskas šlapia ir ten yra pelkė. Tada tiesiog skrendi toliau ir ieškai kitos vietos leistis“, – sako jis.
Ir nors gali atrodyti, kad pakilti oro balionu reikia didelės drąsos, Tomas sako, kas iš tikrųjų jokio ekstremalumo šiame sporte nėra.
„Kartą su manimi skrido du tokie jauni vaikinai, kurie leidžiantis sako, „Tai kada čia bus kažkas ekstremalaus?“. Pasakiau, kad ne ten pataikė, nes pas mus ekstremalumų nebūna ir čia yra aristokratų užsiėmimas“, – šypteli.
Pilotams – stresas, keleiviams – pramoga
Nors sudėtingos situacijos pasitaiko labai retai, tačiau šią vasarą Lietuvoje nuskambėjo žinia apie 40 oro balionų, kurie turėjo skubiai leistis dėl pablogėjusių oro sąlygų ir besiartinančios audros. Tąkart skrido ir pats Tomas.
„Tokios situacijos, kai tenka skubiai leistis, pasitaiko labai retai. Mes stebime prognozes ir gamtą, bet kartais atsitinka taip, kad vis dėlto jos mus apgauna. Kalbant apie šią vasarą buvusį atvejį per Vilniaus oreivystės čempionatą, tas audras debesis visą dieną kabėjo kažkur toli Baltarusijoje ir per radarus matėme, kad jis juda 10km/h greičiu.
Drąsiai kilome visi, nes tikėjomės, kad tokiu greičiu jis Vilnių pasieks tik 23 ar 24 valandą, kai visi jau sėdėsime namie prie televizorių. Kai pakilome, viskas pasikeitė – debesis pradėjo greitai judėti link mūsų. Man leidžiantis pasikeitė vėjo kryptis ir jis pradėjo greitėti, todėl nusileidimas buvo gana greitas, bet visi liko sveiki.
Mes su kitais pilotais juokaujame, kad tai, kas dažniausiai nepatinka mums, labiausiai patinka keleiviams. Kai yra toks greitas nusileidimas ir krepšys gulasi šonu aš žemės, dar kažkiek tempiasi, visiems būna labai daug emocijų, krykštauja žmonės, o pilotų pagrindinis rūpestis yra, kad tuo metu niekas niekur neįkištų rankos ir nesusižeistų“, – tą kartą prisimena jis.
Vis dėlto kildami oro balionu žmonės dažnai kovoja su savo baimėmis. Tomas sako, kad jas dažniausiai parodo moterys ir vaikai, o vyrai stengiasi ją užglaistyti juokaudami.
„Aukščio baimė yra visiškai normali ir aš pats netgi bijočiau skraidinti tokį žmogų, kuris jos neturi. Aš ir pats bijau aukščio – tikrai negalėčiau stovėti ant devynaukščio krašto, bet būdamas krepšyje kilometro aukštyje jaučiuosi visiškai ramus ir saugus“, – ramina jis.
Skrydis Lietuvoje – vienas pigiausių
Pats Tomas oro balionu kilo Švedijoje, Lenkijoje, Prancūzijoje, Tunise, JAV, Šveicarijoje ir Vokietijoje, todėl teigia, kad lietuviams pasisekė, nes čia skrydis oro balionu, palyginus, yra gerokai pigesnis.
„Lietuvoje skrydis balionu žmogui kainuoja pigiausiai pasaulyje, tą pasakyti galiu drąsiai. Vidutinė kaina ir apie 100 eurų. Tuo tarpu Prancūzijoje – 250 eur., Šveicarijoje – 270 eur., Anglijoje, aplink Londoną, – 300-400 svarų, Amerikoje, Albukerkio festivalyje, – 400 dolerių“, – vardija jis.
Tačiau Lietuvoje yra ir bene daugiausiai vietų, virš kurių oru balionu skristi yra draudžiama. Pavyzdžiui, Vokietijoje per visą šalį yra tik kelios tokios vietos, o vien tik Vilniuje turime gana daug.
„Draudžiama skristi žemiau nei 1600 pėdų (apie 488 metrus) virš Senamiesčio, kur stovi Seimas, Vyriausybė ir Prezidentūra. Keista, bet negalima skristi ir virš Sauliaus Skvernelio, Dalios Grybauskaitės ir Gitano Nausėdos namų. Ir tai dar ne viskas“, – sako oreivis.
Taip pat Lietuvoje įmanoma užsakyti ir skrydžius savo šventėms. Tokios pramogos kaina yra individuali, priklausomai nuo to, kiek žmonių planuoja kilti oro balionu (o krepšių yra įvairių – gali tilpti ir 6, ir 8, ar net 24 žmonės) – kiekvienas keleivis „kainuos“ 100 eurų ir papildomas mokestis už atvykimą į vietą. Kartą asmeninėje šventėje užsakytą skrydį vykdė ir pats Tomas.
„Vienas ūkininkas gyvenantis prie Akmenės susikvietė savo draugus ir kilome. Realiai, skridome virš dirbamų laukų, panoramos nebuvo jokios, bet jam buvo labai smagu, nes čia jo kaimas, ten tėviškė, ten kryžius stovi prie kurio važiuodavo uogauti. Jam viskas sava ir smagu buvo. Labai daug tokių skrydžių nėra, bet gal todėl, kad žmonės tiesiog nežino, kad taip galima“, – sako jis.
Tomas sako, kad jo paties svajonių skrydis yra gana paprastas – praskristi oro balionu virš savo gimtųjų Anykščių.
„Kad ir kaip banalu tai gali skambėti, bet mano svajonė yra skristi virš savo gimtojo miesto – Anykščių. Jau skridau didžiausiame pasaulio festivalyje, virš Sacharos dykumos skridau – ir tai buvo pakankamai nuobodu. Panašiai ir su skrydžiais žiemą.
Žmonės dažnai sako, kad tikriausiai labai faina žiemą skristi. Taip, faina, bet viskas yra juodai balta ir šiek tiek nuobodu. Taip pat ir su dykuma – pirmąsias 15 min. buvo labai smagu, žavėjomės smėliu ir kopomis dykumoje, bet po 20 min. vėl tas pats smėlis, po 30 min. irgi smėlis“, – juokiasi jis.
