Penktadienį Katedros aikštėje buvo įžiebtos 1353 žvakelės, skirtos pagerbti gyvus ir mirusius Lietuvos organų donorus. Ši akcija skiriama paminėti pirmosios inkstų transplantacijos Lietuvoje 45-mečiui. Operaciją 1970 m. atliko medikų komanda, vadovaujama profesoriaus Algimanto Marcinkevičiaus.
Kaip pasakojo asociacijos „Gyvastis“ prezidentė, sovietmečiu organų persodinimo operacijos būdavo atliekamos retai. O ir tada artimųjų niekas neklausdavo leidimo, nes žmogus, kaip teigė pašnekovė, buvo laikomas valstybės nuosavybe. Apskritai apie organų donorystę buvo beveik nekalbama.
„Tačiau Lietuvai tapus nepriklausomai, prisijungus prie Europos Sąjungos, apie tai pradėta kalbėti garsiai ir, žinoma, imta laikytis visų civilizuotų priemonių. Jeigu žmogus po mirties gali būti donoru, <...> arba klausiama artimųjų ir prašoma jų sutikimo, arba pats žmogus gali būti užpildęs donoro kortelę. Iš 1056 mirusių organų donorų, kol kas tik trys turėjo donoro korteles“, - laidoje „Žvilgsnis“ kalbėjo U. Šakūnienė.
Vis dėlto, net ir turint donoro kortelę, mirusiojo artimieji vis tiek yra informuojami. Šiems išreiškus nenorą, kad jų artimojo organai būtų panaudoti donorystei, gerbiama jų nuomonė.
„Po mirties organų donorų būna apie 40, dabar jau link 50 skaičius artėja. Laukiančiųjų yra virš 400. Papulti tarp tų, kurie laukia vis dar tikimybė yra didesnė. Mes džiaugiamės, kad ir pritarimas organų donorystei didėja, ir organų daugėja, nes artimieji nebe taip prieštarauja“, - teigė asociacijos prezidentė.