Didžiosios Britanijos istorikas profesorius Robertas Frostas mėgavosi rašydamas Lietuvos-Lenkijos istoriją. „Ši istorija yra labai įdomi“, – sako škotas, pasinėręs į mūsų praeitį. Lietuvos ir Lenkijos uniją jis laiko viena sėkmingiausių Europos istorijoje ir gali ją palyginti su anglų-škotų unija, dėl kurios jis kitąmet balsuos referendume.
Modernus sprendimas
R. Frostas Šiauliuose vykusiame III Lietuvos istorikų suvažiavime skaitė plenarinį pranešimą apie Lietuvos-Lenkijos uniją. Po pranešimo svečias davė išskirtinį interviu „Šiaulių kraštui“.
– Kodėl jūs, škotas, pasirinkote tyrimams Lietuvos-Lenkijos istoriją?
– Esu škotas ir gyvenu šalyje, priklausančioje unijai. Dėl šios unijos ateities kitąmet balsuosime referendume.
Studijų metais ieškojau temos daktaro disertacijai. Keletą savaičių praleidęs Lenkijoje apsisprendžiau, kad noriu nagrinėti Lenkijos-Lietuvos istoriją.
Vėliau, rašydamas ankstyvosios moderniosios Europos istoriją, dėmesį skyriau kiekvienai Europos šaliai. Buvau paprašytas rašyti ir Lenkijos istoriją. Pasakiau, kad negaliu rašyti apie Lenkijos istoriją, nes tokios kaip ir nebuvo: tai buvo dalis politinės sąjungos. Tad rašiau Lietuvos-Lenkijos istoriją – nuo unijos pradžios iki pabaigos.
Mėgavausi rašydamas, nes ši istorija yra labai įdomi.
– Kokias svarbiausias išvadas išskirtumėte, apibendrindamas tyrimus apie šią uniją?
– Tai buvo viena iš sėkmingiausių politinių unijų Europos istorijoje, ji tęsėsi 409 metus: nuo 1386 iki 1795 metų. Anglų-škotų unija tesiskiria vieneriais metais – jai šiemet sukanka 410 metų.
Bet lenkų-lietuvių unija nesibaigė referendumu, ji nutraukta jėga, be sutikimo.
Lenkijos-Lietuvos uniją laikau kaip labai pavykusią. Žinoma, tai nereiškia, kad lietuviai su lenkais nesipyko. Jie ginčijosi visą laiką. Bet tai įprasta esant unijoje. Šalys pykdavosi dėl įtakos, tai – politika.
– Ar tokia unija buvo modernus sprendimas?
– Be abejo. Lietuvą ir Lenkiją unija saugojo nuo vidaus karų. Juk šalys iki 1386 metų nebuvo geriausi draugai.
Unija leido sukurti vieną iš didžiausių valstybių Europoje. Ji lėmė laimėjimą prieš kryžiuočių ordiną, atnešė pergalę Žalgirio mūšyje.
Kalbant apie Rytų Europos istoriją, anglosaksų pasaulyje ir apskritai Europoje lenkų-lietuvių unija dažniausiai pamirštama.
O centrinės Europos istorijoje apie uniją rašoma iš Rusijos perspektyvos. Taip atsiranda prielaida, kad Rusijos iškilimas buvo natūralus.
Bet iki 1700-ųjų Rytų Europoje didelė galia buvo ne Rusija, o Lenkija-Lietuva, galingas darinys, kuris sėkmingai gynėsi nuo priešų, iki XVII amžiaus vidurio išplėtė savo sienas.
Požiūrių kaita
– Ar nagrinėdamas šią temą susiduriate su skirtingu lenkų ir lietuvių požiūriu į uniją?
– O taip! Istoriškai požiūriai į uniją buvo skirtingi. Jei lenkai laikė uniją teigiamu dalyku, Lietuvos, Baltarusijos, Ukrainos istorikai matė kaip nelaimę.
Manau, Lietuvoje požiūris kinta, pradedama pripažinti, kad unija buvo reikalinga. Tai – dalis istorijos, kai Lietuva buvo galinga jėga Europoje, didelės valstybės dalis.
Rusijos istorikas Matvejus Liubavskis prieš Pirmąjį pasaulinį karą turėjo labai pozityvų požiūrį į Lietuvos-Lenkijos uniją.
Praėjus beveik dviem amžiams po Lenkijos-Lietuvos valstybės padalijimo, Sovietų Sąjunga buvo suinteresuota uniją nuvertinti.
Po 1990 metų buvo galima naujai pažvelgti į uniją bei sugrįžti prie požiūrio, kad unija buvo pozityvu ir labai progresyvu.
Europos Sąjunga irgi keitė situaciją. Po XX amžiaus nelaimių tautinė valstybė nebeatrodė tokia gera idėja. Todėl politinė unija staiga tapo vėl madinga.
– Kokių panašumų įžvelgiate tarp Europos Sąjungos ir minėtos unijos?
– Lenkijos-Lietuvos unija susidūrė su daug panašių problemų, kaip ir Europos Sąjunga. Pavyzdžiui, ar reikia vieningos valiutos? Kiek suvereniteto išlieka ir taip toliau.
Europos Sąjungoje daug daugiau narių. Man malonu, kad į Europos Sąjungą buvo pakviesta ne tik Lenkija, bet ir Lietuva.
Nesėkme pavadinčiau tai, kad šalys, kurios buvo Lietuvos-Lenkijos unijoje, yra likusios už Europos Sąjungos sienų. Ukrainos ir Baltarusijos klausimas man labai įdomus, šios šalys istoriškai draskomos tarp rusiškos ir kitų tradicijų. Manau, kad Ukraina Europos Sąjungoje bus pirmiau nei Baltarusija.
Priežastys – istorijoje
– Kokių unijos pasekmių galima jausti šiandieniniame Lenkijos-Lietuvos bendravime?
– Tarp valstybių kyla problemų, bet, manau, jos yra iš to laiko, kai Lietuva ir Lenkija nebuvo kartu.
Ir šios problemos suprantamos. Šiandien šalys yra labai skirtingos dydžiu. Unijos laiku Lietuva buvo gerokai didesnė.
Esu škotas, todėl žinau, kad visada kyla problemų, kai maža šalis gyvena šalia didelės.
– Kaip vertinate Lietuvos ir Lenkijos politikų ginčus?
– Nesu šio klausimo ekspertas, bet kartais apie tai išgirstu.
Aš kalbu angliškai, bet nuo to netampu anglu, aš – škotas.
XIX amžiuje daug lietuvių kalbėjo lenkiškai, bet nelaikė savęs lenkais. Nuo XIX amžiaus pabaigos teko apsispręsti, kas esi: lenkas ar lietuvis.
Daugeliui šeimų tai buvo sunkus sprendimas, nes ilgiau nebebuvo galima būti ir tuo, ir tuo. Ir tai, manau, buvo tragedija.
Todėl galiu suprasti šiandienos problemas dėl kalbos, vardų rašymo, mažumų teisių. Tam yra priežasčių istorijoje, prireiks laiko joms išspręsti.
– Kokią Lietuvos ir Lenkijos ateitį matote?
– Lietuvą ir Lenkiją matau kaip svarbias ir įtakingas Europos Sąjungos dalis.
Tikiu sąjunga, kurioje praeities problemos ir priešiškumas gali išnykti politinėje erdvėje. Taip nutiko tarp Prancūzijos ir Vokietijos. Esu tikras, taip bus ir tarp Lietuvos ir Lenkijos.
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
