"Opel" automobilių koncernas priklausė "General Motors" 80 metų - nuo pirmosios pasaulinės krizės iki dabartinės. Ilgą laiką šis vokiečių inžinerijos, meno ir amerikietiško verslo lydinys buvo laikomas idealiu. Tačiau dabar stojo sunkūs laikai.
1929 metų kovo 17 dieną, prieš pat pirmąją pasaulinę ekonomikos krizę, "General Motors" nusipirko "Opel" taip išgelbėdama jį nuo bankroto, nors niekas neįtarė apie jo sunkumus. Vos prieš metus "Opel" raketinis automobilis buvo pasiekęs pasaulinį greičio rekordą (238 kilometrai per valandą), o Riuselhaimo koncerno gaminiai sudarė 37,5 proc. Vokietijos automobilių rinkos.
Broliai Opeliai buvo aukščiausios klasės inžinieriai, bet neįstengė vadovauti milžiniškai įmonei. Užtat tais sugebėjimais garsėjo Detroito vadovai. "Mūsų įnašas - techninis ir inžinerinis, o GM pasižymėjo finansiniu mąstymu", - sako "Opel" direktorius Vokietijoje Hansas Demantas. Po dešimties metų "Opel" jau buvo didžiausia Europos, o GM - didžiausia pasaulyje automobilių gamintoja.
Prarado aukščiausiąją klasę
1974 metų gegužės 20 diena - juodžiausia "Opel" istorijoje: "Volkswagen" pagamintas "Golf" modelio automobilis sužavėjo visą motorizuotą pasaulį. Opelių pardavimas krito trečdaliu, o "Volkswagen" pirmą kartą aplenkė "Opel", deja, visiems laikams! Iki tos nelemtos dienos "Opel" automobilių koncernas Vokietijoje pirmavo, o iš "Volkswagen" prieškarinės konstrukcijos ankšto "vabalo" - be bagažinės ir šildymo - buvo atvirai šaipomasi. "Opel Diplomat" ir "Opel Kapitaen" kartino "Mercedes" gyvenimą, o sportinis "Opel GT" kėlė pagarbą net "Porsche" vairuotojams. "Opel" gamino geriausius automobilius šeimai ir labai patrauklius universalius automobilius.
Tačiau 1977-ųjų birželį teko nutraukti "Opel Diplomat" gamybą. Sprendimas buvo priimtas GM būstinėje Detroite. "GM visada svarbiausia buvo investicijos, - aiškina H.Demantas. - "Diplomat" buvo laikomas vyriausybine mašina ir aukštesniosios visuomenės klasės svajonių išsipildymu. Jo didžiausias trūkumas - nepasotinamumas, veikiant varikliui būdavo neįmanoma pripildyti degalų bako. Todėl jau per pirmąją naftos krizę sentimentai šiam modeliui dingo. Reikėjo kito aukščiausios klasės automobilio, bet jo nebuvo. Sukurti naują modelį brangu. Aštuntojo dešimtmečio viduryje "Opel" teko imtis mažalitražio automobilio gamybos, nes VW pasiūlė rinkai savo "Polo". Detroitas iškėlė sąlygą: arba aukščiausia klasė, arba mažalitražis, nes abiem modeliams trūko pinigų. "Opel" pasirinko "Corsa" ir nebesugrįžo į aukščiausiąją klasę.
Miniatiūrinis Vokietijos ir Amerikos santykių modelis
Kaip tik tuo metu pradėjo blogėti "Opel" ir GM santykiai. 80 metų šie santykiai buvo miniatiūrinis Vokietijos ir Amerikos santykių modelis. Prasidėjusią draugystę užbaigė naciai, GM buvo eksproprijuota. Riuselhaimo gamykloje teko gaminti ginkluotę, naudojamą kovai su amerikiečiais. Sąjungininkai vėliau subombardavo gamyklą, kuri vis dar priklausė "General Motors". 1948 metais GM vėl perėmė "Opel", pradėjo atstatinėti gamyklą, atsiuntė pagalbininkų ir visiems davė suprasti: amerikiečiai - ne partneriai, o vadovai. Septintojo dešimtmečio pabaigoje amerikietiški automobiliai vis mažiau tiko Vokietijai. Bet GM vadai vis vien žvelgė į pasaulį per amerikietiškus akinius ir manė, jog jie geriausiai žino, kaip gaminti automobilius. Detroitas buvo įsitikinęs, kad dyzeliniai varikliai tinka tik autofurgonams ir yra tik "kvailų vokiečių išmonė". "Opel" jų atsisakė, o klientai perbėgo pas VW.
GM nesidomėjo ir degalų taupymu, nesistengė tobulinti važiuoklės. Juk JAV benzinas buvo pigus, greitis ribojamas, o keliai tiesūs - vairuoti reikėjo tik darant staigų posūkį. Todėl "Opel" paskutinis Europoje pradėjo gaminti vidutinės klasės automobilius su priekiniais varomaisiais ratais.
1982 metų lapkričio 20-ąją "Opel" GM nurodymu atleido pasaulio ralio čempioną Walterį Roehrlį, kuris buvo ne mažiau garsus nei Michaelis Schumacheris, nes lenktynininkas atsisakė pozuoti vilkėdamas cigarečių gamintojo kostiumu. Be to, JAV šis sportas nepopuliarus. Bet W.Roehrlis buvo smarkiai pagerinęs "Opel" įvaizdį, todėl vokiečiai tai įvertino kaip amerikiečių arogancijos viršūnę.
Amerikietiškajai "Opel" vadovybei teko sprukti į savo naująją Europos būstinę Ciuriche. Devintajame dešimtmetyje vokiečių ir amerikiečių nesutarimai dėl veiklos krypčių sustiprėjo. "Opel" inžinieriai norėjo gaminti geresnius automobilius, o Detroitui svarbiausia buvo investicijų grąža. Be to, GM stengėsi piršti amerikietišką gyvenimo būdą.
Naujas konkurentas - "Toyota"
Aštuntajame dešimtmetyje su visiškai kitokia filosofija pasirodė kitas "Opel" konkurentas - Japonijos automobilių gamintojai. Pirmąją "Toyota" Vokietijoje japonai pardavė 1971 metais, tai buvo "Corolla 1200 Coupe". Tuomet iš japonų dar šaipytasi visose automobilių parodose, nes jie apčiupinėdavo kiekvieną naują modelį, net pasukiodavo varžtelius. Bet japonai - ne amerikiečiai: jiems viskas buvo įdomu, jie smulkmeniškai nagrinėjo automobilius ir Vokietijos klientų norus. GM mąstė globaliai - vienas modelis turi tikti visiems. "Mūsų nepripažino, nes "Opel" nepastebėjo laiko ženklų", - prisimena pirmasis "Toyota" pardavimų Vokietijoje vadovas Volkeris Schuesseleris. Be to, japoniškos mašinos buvo pigesnės ir visiškai sukomplektuotos, todėl sparčiai populiarėjo. Devintajame dešimtmetyje japonai į pirmąją vietą iškėlė kokybę.
Ispanas sužlugdė "Opel"
1987 metais GM paskyrė naują tiekimo vadovą ispaną Ignacio Lopezą, kurį vietiniai praminė "Riuselhaimo smaugiku", nes jis vertė gaminti kuo pigiau. "Mūsų kokybė nuėjo šuniui ant uodegos", - prisimena Gamybos tarybos pirmininkas Klausas Franzas. Opelio gamintojai su siaubu pastebėjo, kad nauji modeliai rūdijo greičiau nei "Fiat", pirmieji "Opel Astra" po poros metų buvo kiaurai surūdiję. 1996 metais "Opel Omega", nuriedėjęs 100 000 kilometrų, sumušė daugelį rekordų: 40 gedimų, 10 neplaninių vizitų į dirbtuves. Žurnalas "Auto-Bild" net klausė: "Ar "Astra" pagaminta Konge?" Taip per trumpą laiką I.Lopezas sunaikino gerą "Opel" įvaizdį.
1997-aisias kilo skandalas dėl "Opel Sintra" saugumo. GM direktoriai vertė savo vokiečių kolegas pardavinėti GM automobilius. Tiesą sakant "Sintra" buvo "Pontiac Trans Sport", nors ir pažymėtas "Opel" ženklu. Atlikus tiesioginio susidūrimo su kliūtimi bandymus "Sintra" beveik subyrėjo, iš priekinės sėdynės neliko nieko. Tuos bandymus inicijavo vokiečių inžinieriai, kad GM metalo laužo nereikėtų pardavinėti su "Opel" ženklu. Jiems pavyko - "Sintros" buvo atsisakyta. "Opel" pradėjo gintis.
Kultūrų kova
Tai buvo laikai, kai automobilių kultūrų kova išsiplėtė į ekonomikos kultūrų kovą. JAV atsirado nauja ekonomikos filosofija. Naujoji automobilių pramonės vadovų karta draugavo su bankų vadovais, kartu mąstė, kaip mažinti išlaidas ir didinti investicijų grąžą. Šios filosofijos padariniai tokie - šiuo metu Amerika beveik negamina nė vieno technikos prietaiso, kurį kas nors pirktų likusiame pasaulyje.
2001 metais "Opel" anksčiau laiko nutraukė reklamos sutartį su Bavarijos futbolo klubu ir nustojo jį remti. Nuo 1989 metų Miuncheno "Bavaria" futbolininkai turėjo vilkėti marškinėlius su užrašu ant krūtinės ir važinėti "Opel" automobiliais, bent jau sudaryti tokį įspūdį, nes gerai uždirbantys futbolininkai vairuoti "Opel" laikė pažeminimu. Todėl jie palikdavo savo "Ferrari" ar "Porsche" skersgatviuose netoli stadiono ir atpupsėdavo likusius metrus tarnybiniais automobiliais.
Komandos trenerį Ulį Hoenessą sutarties nutraukimas labai nustebino, nes tuomet "Bavaria" buvo Vokietijos čempionė, Čempionų lygos nugalėtoja. Bet "Opel" norėjo sutaupyti 15 mln. markių per metus.
Nuo 2005 metų "Opel" koncernas buvo priverstas perleisti savo patentus GM. Vokiečių turtas - inžinierių darbas, konstrukcijų brėžiniai, jų patentai - atiteko amerikiečiams. "Opel" galėjo naudotis savo technine patirtimi, bet nuosavybės teisės buvo atimtos. Už įrangos, kurią patys sukūrė, naudojimą Riuselhaimo komanda turėjo mokėti. Po visą pasaulį išmėtytose įmonėse GM privertė geriausius vokiečių inžinierius dirbti jai.
2005-ųjų birželį "General Motors" atėmė iš vokiečių paskutinius savarankiškumo likučius. Adamo Opelio akcinė bendrovė tapo ribotos atsakomybės kompanija, o Riuselhaimo automobilių gamykla - GM skyriumi, turinčiu vykdyti visus nurodymus ir vakare informuoti vadovybę. Tiesa, ir anksčiau A.Opelio bendrovės akcijos priklausė amerikiečiams, bet vokiečiai bent turėjo tam tikrą apsisprendimo laisvę. "Tai buvo antausis", - prisimena H.Demantas, iš tarybos pirmininko tapęs gamybos vadovu.
Atgauta laisvė
Užtat 2009 metų vasario 27-oji tapo ypatinga, šventinė diena "Opel" istorijoje. Bankrutuojanti GM pirmą kartą paskelbė pasirengusi "suteikti vokiečiams laisvę". Tai amerikiečių atsisveikinimo dovana. Vokietijos politikai, nesitikėdami įveikti finansinės krizės vieni, nusprendė patikėti koncerną Kanados kompanijai "Magna", kuri nori bendradarbiauti su Rusijos investuotojais. Sandorį laiduos valstybė. Pagal jį Vokietijos vyriausybė suteiks "Opel" trumpalaikį 1,5 mlrd. eurų kreditą. Naujieji šeimininkai sieks išgelbėti "Opel" gamybą. Sandoryje dalyvaujanti Rusijos automobilių gamintoja GAZ ketina išleisti iki 180 tūkst. automobilių.
Parengė Rima KRUPENKAITĖ
