„Turime džiaugtis tokiu derliumi… Pekine mūsų sportininkai pasirodė fantastiškai…
Tai mums geriausios olimpinės žaidynės.“ – gyrė jaunimą Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) prezidentas Artūras Poviliūnas („Balsas.lt“, 2008-08-25).
Tokį atsiliepimą apie Lietuvos olimpiečių paskiausią pasirodymą iš vyriausiojo jų vadovo lūpų išgirdęs, dėl kurio tikslumo neturiu nė mažiausios abejonės, galiu tik pakartoti prieš porą mėnesių šioje skiltyje išspausdintus savo žodžius: „aštuoniolika metų nepriklausomos tėvynės gyvenimą stebėjęs, nuoširdžiai, nemeluodamas nei sau, nei skaitytojams, visapusiškai teigiamai galiu rašyti tik apie sportą ir sportininkus; tai tėvynainių dalis, lietuvių tautai ir Lietuvos valstybei nešanti garbę, šlovę ir didelį džiaugsmą.“ („Kodėl apie Lietuvą vis blogai?“, „Balsas.lt“, 2008-06-20). Tikrai smagu jaustis neapsirikusiam.
Ar ne taip turėtų jaustis ir visa Lietuva? Ir tie, kurie apsiriko, tiek daug gero iš olimpiečių nesitikėdami. Nes ne tik tie penki medaliai, apie kuriuos spėdamas aš irgi pataikiau, bet ir daug iškovotų gerų žemesnių vietų. Todėl manau, kad Lietuvos Vyriausybė turėjo išdalinti jiems žymiai daugiau negu 3 milijonus litų premijų. Bet iš olimpiečių sutiktuvių aprašymų tinklalapiuose kažkodėl jie taip gerai neatrodo. Nesinori tikėti, kad jų pasveikinti į Europos aikštę prie merijos teatėjo tik 500 žmonių.
Ypač prisimenant pernykštes krepšinio rinktinės sutiktuves ir padėką jai už laimėtą bronzos medalį Europos krepšinio pirmenybėse, jau nekalbant apie prieš tai iškovotą auksinį, kuriam pažymėti Kaune buvo išgertas visas alus ir merginos nuogom krūtinėm šoko. Tad kodėl šiemet sostinės gyventojų, o taip pat ir spaudos nuotaikos olimpiečių atžvilgiu buvo tokios santūrios? „Vietoj 14 žadėtų – tik 5 medaliai. Vietoj laukto džiaugsmingo sekmadienio ryto – sudaužytos širdys po krepšininkų pralaimėto olimpinio mūšio dėl trečios vietos“, – rašo „lrytas.lt“ (2008-08-26), nors vėliau ir pasitaiso, pabrėždamas, kad: „trijų milijonų gyventojų šaliai penki olimpiniai medaliai, penkios į milžiniškos Kinijos dangų pakilusios trispalvės tikrai nėra blogai“. O aš sakyčiau – labai gerai. Bet kodėl ne visi taip mano? Deja, yra ir priežasčių.
Įžiūriu net kelias, kai kurias išryškėjusias dar Pekino olimpiados išvakarėse ir pradėjusias kelti nusivylimo bangeles. Tarp jų ir politinę, net pirmiausiai pasirodžiusią, bet apie ją – vėliau. Pradėkime nuo sportinių. Pirmoji – mūsų sporto visuotinė pažiba krepšinis. Turėsim auksą – pradžiugom, sužinoję, kad rinktinėje pažadėjo žaisti geriausias Lietuvos ir vienas iš gerųjų NBA krepšinio žaidėjų Žydrūnas Ilgauskas. Ir labai nusivylėme paskutinę minutę prieš pasiruošimo pradžią išgirdę – nežais, rimtas susižeidimas. O dar labiau nuvylė jau rinktinei į Pekiną išvykstant dėl tos pačios priežasties iškritimas Dariaus Songailos, kurio ūgio, o ypač raumenų ir patyrimo, ryškiai stigo rungtynėse su teisėjų matyt palaikomais ispanais. Būtų žaidęs Songaila, tikrai tikiu, ispanų aikštės gynyba ketvirtame kėlinyje būtų buvusi pralaužta, ir turėtumėme sidabrą. O dabar nieko. Šie abu iš NBA ir taip pat dėl susižeidimo negalėjęs rinktinėje žaisti geriausias taškų medžiotojas Arvydas Macijauskas amerikiečių auksui būtų sudarę labai didelį pavojų, ypač jeigu dar kuris nors NBA treneris būtų buvęs pasikviestas į talką. Apie tai labai rimtai reikėtų pagalvoti kitai olimpiadai ruošiantis.
Po to keli, vieni gal šiek tiek tikėti, o kiti visiškai netikėti nusivylimai žaidynių metu. Kas galėjo tikėti, kad nieko neduos nė vienas iš ankstesnių, Atėnų ir Sidnėjaus, olimpiadų medalių laimėtojų, pvz., dviratininkių, baidarininkų, irkluotojų, septynkovininkių, ypač Austra Skujytė, kad į baigmes nepateks nė vienas plaukikas, ir tik bronzą teišspaus dar per treniruotes Pekine diską sviedęs už 70 m ribos, o varžybose nė 68 m nepasiekęs, Lietuvos pasididžiavimas Virgilijus Alekna? Ir ar tikrai pakankami susižeidimai buvo iš varžybų pasitraukti medalius jau beveik kišenėse turėjusiems boksininkui Jaroslavui Jakšto ir sunkumų kilnotojui Ramūnui Vyšniauskui?
Šių nesėkmių pagadintų nuotaikų, deja, nebeatitaisė nei naujos pažibos – simpatiškoji buriuotoja Gintarė Volungevičiutė ir vikrus imtynininkas Mindaugas Mizgaitis, nei stebuklingai šauniai pasirodę penkiakovininkai veteranai Edvinas Krungolcas ir Andrejus Zadneprovskis, Lietuvos garbei iškovoję sidabro bei bronzos medalius. O tų nesėkmių sukeltą nusivylimą bei blogas vilniečių nuotaikas dar daugiau sudrumstė trijų krepšinio žaidėjų elgesys per olimpiečių sutikimą. Ar Ramūnas Šiškauskas apie savo pasitraukimą iš rinktinės būtinai turėjo pranešti vos tik išlipęs iš lėktuvo Vilniaus oro uoste? Kodėl Linui Kleizai prireikė šveisti kažkam į minią premjero padovanotas gėles, o Šarūnui Jasikevičiui užėjo ūpas krepšinio aikštėje išmiklintais pirštais parodyti žurnalistei jos vietą?
Ar šios priežastys turėjo įtakos tikrai šauniai Pekine Lietuvai atstovavusio jaunimo tokiam santūriam sutikimui, užtikrinti būtų sunku, tačiau jis privalėjo ir galėjo būti kitoks ir ant kojų sukelti visą Vilnių. Kažkiek, o gal ir daug, dėmesio nuo olimpiečių nutraukė nuolat iš Gruzijos ateinančios baugios žinios apie buvusio šios tautos nuožmaus okupanto naują puolimą, daugelio nuomone, tuo pačiu grasinant ir Lietuvai. Gal Lietuvos garbę gynę olimpiečiai ir į Tėvynę grįžo blogu laiku, iš naujo atliepiančiu ir į Pekino olimpiadą, kuri iš tikrųjų komunistinėje Kinijoje net neturėjo įvykti, ir kurią dėl dėmesio ir paramos rusų žudomiems gruzinams filosofas Leonidas Donskis reikalavo nutraukti, ir pirštu duriančiu į ateinančią žiemos olimpiadą Sočyje, kurią dėl Kremliaus ginkluoto įsiveržimo į nepriklausomos valstybės teritoriją siūloma iš Rusijos atimti.
Kaip šio rašinio pradžioje minėjau, panašios mintys skrajojo ir apie Pekino olimpiados boikotą, keldamos politines bangas ir Lietuvoje, ypač dėl Kinijos įsiveržimo ir žmonių žudynių Tibete. Nors nė viena valstybė Pekino olimpiados neboikotavo, bet kai kurių valstybių vadovai, tarp jų – ir Lietuvos Prezidentas Valdas Adamkus, visgi atsisakė vykti į iškilmingą jos atidarymą. Tik labai gaila, kad Lietuvos politika neišlaikė nuoseklumo, nes kažkodėl, – laikau tai didele nepagarba Prezidentui – premjeras Gediminas Kirkilas nuskrido į jos uždarymą. Nesinori tikėti, kad tai būtų buvęs susitarimas su Adamkumi, šiam saugojant savo, kaip patrioto, aureolę tautoje, premjerą įgalioti Lietuvos vardu komunistinei – diktatoriškai Kinijai šunuodegiauti?
Vis dėlto reikia pagirti Vilniaus merą ir Lietuvos Prezidentą už gražų Lietuvos olimpiečių priėmimą, pagerbimą ir jiems išreikštą padėką. Tikiu, kad nepaisant santūraus pirminio sutikimo, šauniai pasirodžiusiu jaunimu džiaugiasi ir jiems dėkoja visa Lietuva, kartu nepamiršdama tokios pat padėkos bei pagarbos išreikšti ir jo rūpestingam daugiamečiui vadovui, sporto pasaulio diplomatui LTOK prezidentui Artūrui Poviliūnui bei jam uoliai padedančiam sumanių vadovų telkiniui.
