Bet kurį mažai apetitą keliantį valgį, sakysim, pavytusį sumuštinį ar stingstančią kiaušinienę, suvalgysite, jeigu būsite alkanas kaip vilkas arba jei gerai pripipirinsite. Esu tikras, kad neimate nuo stalo pipirinės, kurioje pipirai - užpernykščiai ar sumalti pernai. Iš jų tiek naudos, kiek iš sukapoto ir sumalto šluotražio. Net geroje valgykloje, o neblogame restorane būtinai, yra rankinė pipirmalė klientams, tokia kaip namie. Tik reikia paprašyti. Iškart pasklis maloniai aitrus kvapas ir plačiau atsivers jūsų akys.
Bet kodėl ką tik sumalti pipirai tokie patrauklūs? Krienai, garstyčios irgi tinka, bet tik pirmam antram kąsniui. O pipirai lydi patiekalą iki pat pabaigos, nors nelabai aišku kodėl. Mes šiaurinėse platumose juos vartojame dar gana saikingai, tačiau kuo toliau į pietus, tuo maistas daugiau pipirinamas. Italijoje, o ypač jos pietuose, Kalabrijoje ir Sicilijoje, mūsų vartojami malti pipirai jau priversti susigėdę slėptis, nes į sceną išeina raudonieji ankštiniai su visa savo ugnimi. Arba dar baisiau - tie mažiukai, nago ilgio, pikti kaip gyvatės įkandimas. O juos ten valgo net su makaronais.
Turiu tolimą giminaitį italą. Vilniuje ant palangės jam auginu pipirų krūmą, aplipusį mažomis raudonomis bestijomis. Pats prie jo neprisiliečiu. Musės apskrenda augalą ratu. Uodai tame kambaryje vasarą nesirodo. Bet kai Giuseppe atvažiuoja į svečius, tuos velnio bimbiliukus, raudonus ir net žalius, raško ir saujomis deda į burną. Tada gali valgyti net cepelinus. Tada jam viskas gerai. Jo šešiametis sūnus lygiai taip pat valgo juos rieškučiomis. Ir abu laimingi šaukia: "Peperoncini!" Paskui visą dieną arijas iš Giacomo Puccini operų traukia.
Jie nėra profesionalūs ugnies rijikai. Visoje Pietų Italijoje panaši dieta, ir Graikijoje, tik ten žino, kad tokių dalykų užsieniečiams siūlyti nereikia. O kai pakliūsite į Pakistaną, Indiją, Bangladešą, iš esmės visoje tropikų Azijoje, jei iš anksto nepasirūpinsite, liksite alkanas ir išsprogusiomis akimis. Nors gyventojai ten dažniausiai vegetarai, ir nebūtinai dėl skurdo. Pažįstu turtingų indų vegetarų. Jų pietūs - dubenėlis ryžių su skaniu padažu, daug daržovių, žalumynų, šviežių ugningų pipirų. Ir sotūs, sveiki, nelabai tunka. Tai kur paslaptis?
Mokslininkai nustatė: pipirai turi kapsaicino. Net mikroskopinei dalelytei patekus į organizmą kyla baisus skandalas - daužosi širdis, pila prakaitas, pinasi liežuvis, trykšta ašaros. Tačiau tuojau pat kraujyje atsiranda endorfino. Tai natūrali žmogaus organizme gaminama medžiaga, artima morfijui. Ji sukelia euforiją, mažina skausmą, bet žmogus netampa priklausomas nuo morfijaus. Todėl aitriosios paprikos ir kiti pipirai dabar pasakiškai populiarūs tarp Vakarų jaunimo. Ir savo šaunumą gali parodyti taip pat, kaip virbu persiverdamas skruostą ar bambą, ir maistas tampa skanesnis, jo reikia mažiau. Mat kapsaicinas įaitrina, tarsi botagu sušerdamas, trišakį nervą, mūsų veido šeimininką, kuris valdo ir skonio pojūtį. Viskas ima darytis skaniau, o kartais net pasakiškai skanu ir, suvalgius net mažą kiekį, sotu.
Dabar aitriųjų paprikų ir kitų pipirų dedama net į šokoladą, ledus, kavą. Išvedamos naujos jų rūšys, viena už kitą piktesnės. Gal atrodys keista, bet šiose lenktynėse pirmauja britai. Turbūt todėl, kad jų pačių maistas, atleiskite, yra kaip agurkai su vata. Britai paėmė Bangladešo rūšį naga, sukryžmino ją su veislėmis iš Meksikos bei Indonezijos ir išvedė augalą - baisų plėšrūną. Ponas Dievulis tokių dalykų niekada nebūtų prisigalvojęs. Virėjai su tais naujos veislės pipirais dirba mūvėdami pirštines ir užsidėję kaukes. Indijos karinių medžiagų laboratorija iš šių pipirų pagamino dujas riaušėms malšinti. Kai vyriausybė patikrino, dujos buvo uždraustos - nutarė, kad tai nežmoniška. O yra žmonių, kurie tuos pipirus valgo žalius. Kaip nemiršta?
Gydytojai ištyrė. Pasirodo, visas deginimo efektas - tik burnoje. Skrandis, jeigu sveikas, pipirus virškina.
Buvo padarytas eksperimentas. Tyrėjai per guminį vamzdelį, taip apeidami burną ir stemplę, sumaltų pačių aitriausių pipirų tyrelės įpurškė keliems savanoriams į skrandį ir endoskopu stebėjo, kaip jam tai patinka. Nieko ypatinga neįvyko. Skrandis reagavo ramiai. Pasirodo, jo gleivinę net patys aitriausi pipirai pažeidžia mažiau negu aspirinas. Nesuprantami stebuklai.
Europa ne pirmą kartą eina iš proto dėl pipirų. Kai pirmojo tūkstantmečio pabaigoje iškilo islamas ir arabų gentys užkariavo dabartinę Palestiną, taip atkirsdamos kelius į Indiją, pipirų ir kitų prieskonių žemę, Europa pradėjo badauti. Kilo epidemijos. Mat be pipirų ir kitų prieskonių - konservantų - nebuvo galima ilgiau išlaikyti mėsos. Ji pažliugdavo, o kiauliena tapdavo nuodinga. Europa blaškėsi ne juokais, matė pasaulio galą. Rengė kryžiaus žygius į Jeruzalę - ten siauriausia sausumos vieta, skirianti Viduržemio jūrą nuo Indijos vandenyno. Ideologinė priežastis buvo labai graži: išvaduoti Kristaus kapą iš netikėlių. O tikroji - vėl kaip nors praskinti kelią į Indiją per Raudonąją jūrą arba nors per dabartinę Turkiją. Tačiau nepavyko. Kryžiuočiai galų gale buvo sumušti. Tada Kristupo Kolumbo laivai išplaukė į Vakarus, o Vasco da Gamos flotilė - į Rytus. Abi flotilės turėjo vieną aiškų tikslą - surasti kitą kelią į Indiją ir atvežti iš ten pipirų. Vienas nutarė plaukti aplink Žemę, kitas - aplink Afriką.
Taip žmonės išmoko plaukioti toli, buvo atrastas naujas žemynas, vėliau pavadintas Amerika, paskui surastas būdas, kaip apeiti Afriką, o ką jau kalbėti apie begalės salų ir salynų atradimus. Nuo to prasidėjo nauja epocha. Taip pipirai padėjo mūsų civilizacijos pamatus.
Jeigu norėsite pavalgyti su džiaugsmu, paprašykite, kad padavėja vis dėlto surastų jums tą malūnėlį. Gal mūsų protėviai nebuvo patys kvailiausi žmonės. Žinojo, ką daro.
Algimantas ČEKUOLIS
