Degeneratų valdoma Rusija negali dabar prarasti tempo. Vidinė agresijos logika (jei šis žodis apskritai tinka iracionaliems veiksmams paaiškinti) stumte stumia ją toliau vystyti taip sėkmingai prasidėjusį puolimą, ir nesvarbu – kuria kryptimi. Žinoma, pirmiausiai ekspansija bus nukreipta ten, kur yra laukiamas menkiausias pasipriešinimas. Arba ten, kur jos visai nelaukiama.
Pavyzdžiui, į Moldovos Transnistriją („Padnestrės Moldavijos respubliką“), kurios valdančioji klika Tiraspolyje irgi jau pasiprašė į Rusijos sudėtį. Kremliaus emisarai kursto sukilti ir kitos Moldovos dalies – autonominės Gagaūzijos gyventojus, juolab kad šiosios Liaudies susirinkimas dar iki agresijos prieš Ukrainą pradžios prabalsavo už autonomijos išėjimą iš Moldovos sudėties tuo atveju, jei pastaroji įstos į Europos Sąjungą arba susijungs su Rumunija. Šiuo metu yra pradėtas Gagaūzijos „kariuomenės“ kūrimas. Apie nesibaigiančias provokacijas rytinėse Ukrainos srityse nesikartosiu.
„Panoro“ į Rusiją ir gruzinų žemėje sukurta „Pietų Osetija“, t.y. rusų okupuotas Cchinvalio regionas. Argi ne stebuklas – vietoje to, kad suteiktų nepriklausomybę jos valdomai ir Šiaurės Kaukaze esančiai Osetijos – Alanijos respublikai, Rusija užsimanė sukurti „nepriklausomą“ osetų valstybėlę kitoje valstybinės sienos pusėje – Gruzijoje. Kaip pasirodė – neilgam. Kaip ir „nepriklausomas Krymas“, „Pietų Osetija“ buvo tik tarpinė stotelė prieš galutinį šios teritorijos prijungimą prie Rusijos, tik ne kaip atskiros autonomijos, o kaip sudėtinės Alanijos respublikos dalies.
Tik nemanykime, kad V.Putino „dziudocherijos“ (taip pagal analogą su M.Qaddafio „džamachirija“ šią valstybę pavadino Andrejus Piontkovskis) apetitai apsiriboja vien tik buvusios Sovietijos sienomis. Kaip skelbia Palestinos informacinio centro tinklalapis www.palestine-info.ru, ignoruojant Palestinos autonomijos centrinės valdžios valią, „Hamas“ teroristų valdomame Gazos sektoriuje irgi svarstomas prisijungimo prie Rusijos klausimas. „Eurazijos Sąjungos“ projektas įgauna pagreitį?
Bet kas iš visų tų teritorijų, jei niekas nepripažįsta jų prijungimo prie Rusijos teisėtumo? Prieš šešis metus Rusijai pavyko nusipirkti jos okupuotų Gruzijos regionų „nepriklausomybės“ pripažinimą dviejose Ramiojo vandenyno salose – Naūru ir Tuvalu. Jėga, taip sakant. Šįkart Krymo aneksiją suskubo pateisinti ne tik pačių agresorių sukurti fiktyvūs dariniai, tokie kaip „Kalnų Karabacho respublika“, „Padnestrės Moldavijos respublika“, „Pietų Osetija“ ir Abchazija, bet ir dvi „tikros“ valstybės – Armėnija ir Kazachija, kurių prezidentai pasveikino Putiną su „Krymo tautų (?) apsisprendimu“.
Su Kazachija viskas daugmaž aišku – prieš tai delsęs N.Nazarbajevas tapo sukalbamesnis po to, kai jam buvo įtikinančiai paaiškinta, jog šiaurinėse Kazachijos srityse daugumą gyventojų sudaro etniniai rusai. Kitaip sakant, jis buvo išprievartautas panašiai kaip V.Janukovičius, kuris beveik iki pat Vilniaus samito visgi ketino pasirašyti Ukrainos asociacijos su Europos Sąjunga sutartį, ir kuris persigalvojo tik po to, kai išgirdo V.Putino ultimatumą. Kuo tai baigėsi V.Janukovičiui – visi gerai žinome, todėl N.Nazarbajevui tikrai yra apie ką pamąstyti.
Įdomesnis yra Armėnijos atvejis. S.Sarkisianas negali nesuprasti, kad atsistodamas šalia V.Putino prieš visą demokratinį pasaulį, jis gali visiems laikams pamiršti Vakarų visuomenės sąmonę ilgai ir sėkmingai veikusius išvedžiojimus apie „europiečius ir krikščionis“ armėnus, neva ginančius Karabache mūsų civilizaciją nuo „azijatų ir musulmonų“ azerbaidžaniečių. Vienintelis logiškas paaiškinimas šiai moralinei ir politinei savižudybei yra tai, kad mainais už Krymo pripažinimą „rusišku“ V.Putinas įsipareigojo oficialiai pripažinti „rusiško Krymo“ analogo – „armėniško Kalnų Karabacho“ nepriklausomybę.
Kol nėra nuspaustas raudonas mygtukas – tai dar ne apokalipsė, tačiau jau dabar galime teigti, kad vyksta tikra agresyvumo, cinizmo ir demagogijos bakchanalija. Bet ar iš tikrųjų visa tai yra taip jau netikėta? Turėtume paklausti ne tik politikų, diplomatų ir visų galų ekspertų, bet ir patys savęs – o kur gi, gerbiamieji ir gerbiamosios, visi mes buvome iki šiol? Ir ar iš tikrųjų taip jau nematėme ir nesupratome – kas vyksta?
Dauguma gal ir nesuprato, tačiau pakako mūsų tarpe ir tokių, kurie galvojo: „Šiandien banditas užkabino kitą. Aš likau sveikas, ir gerai“. Tai gal nors dabar supratome, kad šansų likti sveikiems lieka vis mažiau? Kad atėjo laikas susiburti, ir nesiskaitant su sąnaudomis pastatyti galutinai suįžūlėjusią padugnę į jai priderančią vietą?
Šįkart nekalbėsiu apie tai, kaip Moskoviją sunaikino iš pradžių Didįjį Novgorodą, kitas nepriklausomas rusų kunigaikštystes ir totorių chanatus; kaip atėjo mūsų Abiejų Tautų Respublikos, Krymo, Kaukazo ir Vidurinės Azijos tautų eilė. Nekalbėsiu apie Sovietinės imperijos nusikaltimus, įvykdytus jos prieš gausybę tautų ir valstybių, ir kurie tęsėsi visą jos egzistavimo laikotarpį. Kalbėsiu tik apie dabartinę, neva „kitokią“ ir „demokratišką“ Rusiją, ir apie tai, ką visi mes leidome jai išdarinėti. Taigi iš eilės.
1991 metų rugpjūčio 25 – 27 rusų separatistai paskelbė „Padnestrės Moldavijos SSR“ (nuo 1991 metų lapkričio 5 dienos – „Padnestrės Moldavijos respublikos“) fiktyvią „nepriklausomybę“ (nuo Moldovos), o 2006 metais joje įvyko „referendumas“, kaip du vandens lašai primenantis analogišką farsą Kryme, kurio metu dauguma gyventojų tariamai pasisakė už prisijungimą prie Rusijos.
Panašiai 1991 metų pabaigoje savo „nepriklausomybę“ nuo Azerbaidžano paskelbė vadinamoji „Kalnų Karabacho respublika“, nors „stipraus centro“ palaikomi armėnų separatistų būriai vykdė etninius valymus šiame krašte jau nuo 1988 metų (šiuo metu ten liko tik 140 000 iš buvusių 800 000 vietos gyventojų). 1992 metais kartu su Rusijos 366 - ojo motorizuoto šaulių pulko kariais armėnų kariškiai įvykdė žiaurias skerdynes Chodžaly miestelyje, kur nepasigailėjo nei moterų, nei mažų vaikų. Iki 1994 metų pavasario Armėnija okupavo Azerbaidžano teritorijos septintadalį, ir nerodo jokio noro pasitraukti iš jo geruoju, nežiūrint to, kad yra priimta daugybė Jungtinių Tautų, Europos Tarybos ir Europos Sąjungos rezoliucijų, kuriose reikalaujama, kad agresorius besąlygiškai pasitrauktų iš visų jo okupuotų Azerbaidžano teritorijų. Jau dvidešimt metų besitęsiančios pastangos išspręsti šį „įšaldytą“ konfliktą Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos Minsko grupėje yra bergždžios – pirmiausia dėl destruktyvaus Rusijos vaidmens. Maža to, tam tikri Rusijos ir Armėnijos teritorijoje ir su šių valstybių žinia veikiantys centrai ketina atplėšti nuo Azerbaidžano dar daugiau teritorijų, ypač tas, kuriose kompaktiškai gyvena kalbinių mažumų atstovai.
1992 metais lygiai taip pat, kaip ir „Padnestrė“ ir „Kalnų Karabacho respublika“, savo butaforinę „nepriklausomybę“ paskelbė Rusijos palaikoma „Pietų Osetija“. 2006 metais ji išreiškė norą prisijungti prie Rusijos. Kaip ir kitais atvejais, prieš ją aneksuodama, Rusija pripažino „Pietų Osetijos“ nepriklausomybę nuo Gruzijos, kurią ji užpuolė 2008 metais.
Beveik tą patį beveik pažodžiui galima pakartoti ir apie vadinamąją Abchazijos respubliką – ji paskelbė „nepriklausomybę“ nuo Gruzijos 1994 metais, pasiprašė į Rusijos sudėtį – 1995 – aisiais, buvo oficialiai pripažinta Rusijos (kaip gi kitaip priimsi ją į Rusiją?) – 2008 – ais. Net neįdomu.
O štai ir kito tipo pavyzdžiai. 1995 metais sukako 50 metų, kai Potsdamo susitarimais SSRS gavo valdyti šiaurinę Rytprūsių dalį. Būtent valdyti, o ne įjungti į savo, juolab į vienos iš sąjunginių respublikų – Rusijos, sudėtį. Pasibaigus 50 metų terminui, valstybės – Antrojo pasaulinio karo nugalėtojos turėjo susirinkti ir spręsti krašto tolesnio likimo klausimą. Turėjo, bet nesusirinko, nes SSRS/Rusija per pusę šimtmečio visiškai pakeitė krašto etnodemografinį veidą, jo toponimiką ir kt. Neprotestavo niekas, įskaitant Lietuvą. Taip apturėjome Rusiją ne tik iš rytų, bet ir iš vakarų pusės.
1999 metais Rusija pradėjo Antrąjį Čečėnijos karą. Kodėl aš pradedu čia nuo Antrojo, o ne nuo Pirmojo? Todėl, kad pradėdama 1994 metais Pirmąjį Čečėnijos karą, Rusija dar galėjo teigti, kad ji siekia išsaugoti savo teritorijos integralumą. Bet 1996 metais buvo pasirašyti vadinamieji Chasavjurto susitarimai, pagal kuriuos galutinis Ičkerijos Čečėnų Respublikos statusas (nepriklausoma valstybė arba Rusijos Federacijos subjektas) turėjo būti nustatytas referendumo arba plebiscito būdu iki 2000 metų pabaigos. Maža to, 1997 metais tarp Rusijos Federacijos ir Ičkerijos Čečėnų Respublikos buvo sudaryta Taikos ir tarpvalstybinių santykių pagrindų sutartis (kaip visi suprantame, su federacijos subjektais federalinis centras tokių sutarčių nesudarinėja). Tokiu būdu Ičkerija buvo tapusi tarpinio statuso valstybiniu dariniu – dar ne visiškai nepriklausoma valstybe, bet jau tikrai ir ne Rusijos Federacijos subjektu.
Gerai žinojome, ko verti Rusijos vadovų parašai ir pažadai. Žinojome, tačiau nieko realiai nepadarėme, kad būtų sustabdytas čečėnų tautos naikinimas. Antrąkart į Ičkeriją įsiveržusiems okupantams buvo maža vien tik užimti jos teritoriją. Buvo nutarta sukompromituoti čečėnų kovą dėl laisvės ir nepriklausomybės, ir parodyti juos „islamo fundamentalistais“. Šiuo tikslu 2007 metais FSB per savo įtakos agentus čečėnų pasipriešinimo vadovybėje pabandė „paleisti“ Ičkerijos Čečėnų Respubliką kaipo tokią ir sukurti vietoje jos kažkokį „Šiaurės Kaukazo Emyratą“. Nors Ičkerijos Vyriausybės tremtyje pastangomis šis planas buvo demaskuotas, Čečėniją ir toliau valdo V.Putino statytinio - R.Kadyrovo kriminalitetas. O 2008 metais, kaip jau minėjau, Rusija puolė kitą Kaukazo šalį - Gruziją.
Transnistrija, Karabachas, Rytprūsiai, Ičkerija, okupuotos Gruzijos provincijos... Visa tai iki paskutinio momento civilizuotas pasaulis jei neignoravo, tai ir neakcentavo. Tiesiog pripratome gyventi šalia netiesos ir neteisingumo, šalia kažkieno skausmo ir kažkieno įžūlumo. Vis tikėjomės, kad blogis pasisotins ir apsiramins. Nepasisotino. Ir neapsiramino.
Dabar – Ukraina, jos teritorijos dalies akiplėšiška aneksija. Kas dar turi atsitikti, kad tarptautinė teisė ir tarptautiniai įsipareigojimai nebūtų verčiami bevertėmis popieriaus skiautėmis, ir kad Rusija ir jos satelitė Armėnija išsinešdintų pagaliau iš jų okupuotų kaimyninių šalių teritorijų? Gal jau pribrendo metas imtis tikrai adekvačių, t.y. griežtesnių priemonių, ir, kaip matome, ne tik dėl Krymo.
Ir ne dūsauti, kad „sankcijos gali atsisukti prieš mus pačius“.
Imantas Melianas (g.1957) yra Asociacijos „Lietuva – Azerbaidžanas“ prezidentas ir Asociacijos „Lietuva – Ičkerija“ tarybos narys
