Per Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijos (KSSO) šalių gynybos ministrų posėdį, birželio 4 d. vykusį Dušanbėje, Sergejus Šoigu pasiūlė ateityje visus KSSO manevrus vykdyti tiktai „netikėtų patikrinimų“ formatu. Pasak gynybos ministro pavaduotojo A. Antonovo, „visi palaikė Šoigu“. Gegužės mėnesį Tadžikistane vyko pirmas netikėtas KSSO Kolektyvinių operatyviojo reagavimo pajėgų (KORP) patikrinimas. Būtent tokie patikrinimai turi „padaryti KORP itin mobilias ir efektyvias“. Rusijoje nuolatiniai „netikėti patikrinimai“, įskaitant ir stambaus masto, pastaruoju metu beveik išstūmė įprastinius mokymus, apie kuriuos paskelbiama iš anksto.
Siekiant palaikyti nuolatinę kovinę parengtį tai tikriausiai nėra blogai, tačiau kartu neabejotinai prieštarauja Rusijos ir, tarp kitko, kitų KSSO valstybių tarptautiniams įsipareigojimams, taip pat gerokai padidina rimto karinio konflikto kilimo tikimybę.
Ginkluotos sovietinio bloko priešpriešos su NATO, žinomos šaltojo karo pavadinimu, pabaigoje buvo pasirašyti susitarimai, numatantys pasitikėjimo ir saugumo stiprinimo bei nusiginklavimo Europoje priemones. Iš vieno gynybinio susitarimo – 1990 m. susitarimo dėl įprastinių ginkluotųjų pajėgų – Putino Rusija vienašališkai pasitraukė 2007 metų gruodžio mėnesį, rengdamasi 2008 metų agresijai prieš Gruziją. Tačiau kol kas dar galioja du kiti pasitikėjimo priemonių susitarimai: Atviro dangaus sutartis (ADS) ir 2011 metų Vienos dokumentas apie pasitikėjimo ir saugumo stiprinimo priemones (VD-2011). ADS galiojimas Rusijai visiškai nekenkia – pagal jį leidžiami skraidyti lėktuvai su specialiai apribotomis optinės žvalgybos priemonėmis mūsų teritorijoje mato daug mažiau nei JAV palydovai-šnipai, ypač priklausantys kosminės bet kokio oro radiolokacinės žvalgybos „Lacrosse“ tipo sistemai. Šiandien ADS sutartis greičiau naudinga – Rusija turi rimtų bėdų su radiolokaciniu žemės paviršiaus zondavimu. Norėjo netgi nusipirkti ir paleisti penkis prancūzų radiolokacinio zondavimo palydovus-šnipus, tačiau sukliudė sankcijos.
Kitas reikalas – VD-2011, pagal jį mažiausiai prieš 42 dienas reikia pranešti apie bet kokią karinę veiklą, jeigu joje dalyvauja daugiau nei 9 tūkstančiai žmonių. Jei ši veikla apima ir desanto išlaipinimą – būtina iš anksto pranešti apie mokymus, kuriuose dalyvauja 3 tūkstančiai ir daugiau žmonių. Pranešimas privalo būti nuoseklus ir nurodyti faktinę padėtį: konkrečiai – kiek ir kur žmonių ir ginkluotės dalyvaus, kokie padaliniai, kokie mokymų uždaviniai, terminai ir tikslai. VD-2011 reikia vykdyti „Europoje ir ją skalaujančiose jūrose“, tačiau visi KSSO nariai – Kazachstanas, Kirgizija, Tadžikistanas ir Armėnija – dar 1992 metais pasirašė pirminį VD variantą ir taip pat privalo vykdyti jo reikalavimus.
Vykdant „netikėtus patikrinimus“ VD-2011 leidžia pranešti tik tada, kai jie jau yra paskelbti. Maskva tuo itin i naudojasi ir tai yra viena iš priežasčių, kodėl ji yra taip susižavėjusi „netikėtais patikrinimais“. Tačiau, jeigu „netikėtas patikrinimas“ trunka ilgiau nei 72 valandas, VD-2011 reikalauja kviesti užsienio karinius stebėtojus ir pagal galimybes – užsienio spaudos atstovus, o šito mūsų Gynybos ministerija nedaro. Yra dar vienas svarbus apribojimas: nė viena Europos valstybė neturi teisės vykdyti mokymų, kurių dalyvių skaičius viršija 40 tūkstančių, dažniau nei kartą per trejus metus, ir niekada jie neturi būti vykdomi „netikėto patikrinimo“ režimu. Apie jų vykdymą reikia pranešti prieš daug laiko – iki ankstesnių metų lapkričio 15 d. (VD-2011 70-tas straipsnis).
Suprantama, pagal Rusijos (tarybines) karo mokslo taisykles, pagal kurias netikėtumas – siekiamas tikslas, didelio masto „netikėtas patikrinimas“ – geriausia staigaus puolimo priedanga. 2008 m. rugpjūtį per mokymus „Kaukazas-2008“ į kovinę parengtį pervesta kariuomenė įžengė į Gruziją staiga, be išankstinio ultimatumo.
2014 metų vasario 26-ąją V. Putino įsakymu į „netikėtą patikrinimą“ buvo pašauktos trys bendrosios paskirties kariuomenės armijos, Oro-kosmoso gynyba, Oro desanto kariuomenė, Strateginės branduolinės pajėgos bei Karinė transporto aviacija. Iš viso 150 tūkstančių karių ir daugybė technikos. Po „patikrinimo“ priedanga į Krymą slapta, be perspėjimo, buvo įvestos papildomos pajėgos – „žalieji žmogeliukai“, ir jokių užsienio stebėtojų pakviesta nebuvo. Stiprėjant santykių su Vakarais krizei „netikėti patikrinimai“ visoje šalyje vyko virtinėmis ir po metų prasidėjo 2015 m. kovo mėn. patikrinimas: Šiaurės, Baltijos ir Juodosios jūrų laivynai, Vakarų ir Pietų karinės apygardos, Oro desanto kariuomenė ir dar, puolimo iš Ramiojo vandenyno atveju, – Rytų karinė apygarda. Iš pradžių, kad formaliai nebūtų pažeistas VD-2011 dėl vienų mokymų su daugiau kaip 40 tūkstančių karių per trejus metus, paskelbta, kad „patikrinime“ dalyvauja 38 tūkstančiai karių. Tačiau vėliau Šoigu, darydamas pranešimą Kremliuje, pasigyrė, kad dalyvavo 80 tūkstančių karių ir 12 tūkstančių technikos vienetų. Užsienio stebėtojų nebuvo.
Aišku, kad Rusija savo tarptautinius įsipareigojimus vykdo pasirinktinai. Putino pasirašyta ir Dūmos ratifikuota 2003 metų sutartimi dėl sienos, be abejo, Krymas buvo pripažįstamas Ukrainai, taip pat kaip ir 1997 m. Draugystės ir bendradarbiavimo sutartimi, tačiau abi sutartys buvo nutrauktos be perspėjimo ir juridinės gaišaties, o apie nuorodas į JT nuostatus nė neprisiminta. O VD-2011 – dokumentas „politiškai įpareigojantis, tačiau jo ratifikavimas nebūtinas“, atseit de jure – net ne sutartis.
Krymas ir karas Donbase patys savaime negali išvirsti į europinį ginkluotą konfliktą, nes nė viena Vakarų valstybė dėl Ukrainos nekariaus, kad ir kaip joje besiklostytų situacija. Visai kitas reikalas – „netikėti patikrinimai“ vakarų pusėje, Europos krantus skalaujančiose jūrose ir oro erdvėje: kai tyčiomis ignoruojamos nustatytos saugumo ir pasitikėjimo priemonės, tai tampa tiesiogine potencialia karine grėsme, kaip ir šaltojo karo laikais. Ir net dar blogiau, nes šalių ketinimai ir žaidimo taisyklės dabar yra mažiau aiškios nei tuomet. Todėl abi naujosios priešpriešos pusės sustiprins viena kitos sekimą ir pradės periminėti viena kitos laivus ir lėktuvus. Keleriopai padidėja susidūrimų, kurie nelemtą valandą gali peraugti į nevaldomą eskalavimą, tikimybė.
Kad taip daugiau būtų formalizmo, atidumo ir nuspėjamumo vykdant likusias galioti sutartis ir susitarimus, mažiau narsuoliško „netikėtumo“ ir visokio šiandien nederančio „tankų biatlono“. Šaltasis karas visų pirma buvo geras tuo, kad jis ir liko šaltas.
