Vienas esminių tavo gyvenimo lūžių – skaudi avarija, per kurią praradai koją. Kaip šis įvykis pakeitė kasdienybę?
Pokyčiai iš tikrųjų buvo labai kardinalūs. Iki avarijos aš gyvenau įprastą gyvenimą – kasdien ėjau į darbą, bet, kai esi jaunas žmogus, tokia rutina ilgainiui pabosta. Todėl su drauge sugalvojome padirbėti užsienyje ir išvykom į Graikijos salą Rodą, kur viešbutyje įsidarbinome animatorėmis. Per visą sezoną rengėme labai daug miuziklų ir po vieno itin sudėtingo, bet sėkmingo pasirodymo, išvykome į gretimą miestelį atšvęsti. Tame pačiame bare vakarojo ir keletas iš matymo pažįstamų vaikinų, kurie šalia mūsų viešbučio nuomojo jachtas. Jie kaip tik buvo atvykę su motociklais ir pasisiūlė mus parvežti atgal į viešbutį. Apsidžiaugėm, kad nereikės kviesti taksi ir netrukus išvykom.
Nebuvo jokios negeros nuojautos?..
Ne, tik važiuojant buvo truputį neramu, nes vaikinai lėkė ganėtinai smarkiai. Manau, kad jie norėjo mums tiesiog padaryti įspūdį, bet neįvertino grėsmės – juk Rodo keliai labai vingiuoti ir su klastingais posūkiais. Taigi mane vežęs vaikinas pradėjo lenkti priekyje važiavusį automobilį, tačiau iš posūkio staiga išniro kita mašina ir mes nebeturėjome kur trauktis. Tą akimirką metėmės į šoną – vairuotojas tik nusibrozdino, o aš nukentėjau smarkiai, nes su kaire koja trenkiausi į automobilį. Smūgis buvo toks stiprus, kad ją iškart iki pusės nutraukė ir aš nukritau ant žemės.
Atsimeni tą momentą? Ar visgi praradai sąmonę?
Sąmonės nepraradau ir viską gan neblogai atsimenu. Tuo momentu smegenys dar nesuprato, kas įvyko, todėl norėjau tiesiog atsistoti ir eiti namo. Bandžiau tai padaryti, nors mačiau priešais gulinčią savo nutrauktą koją.. Nepaisant to, vis tiek mėginau atsikelti, kadangi dėl patirto šoko nejaučiau jokio skausmo. Netrukus prie mūsų pradėjo stoti pravažiuojančios mašinos, o išlipę žmonės neleido man judėti, kad nepakenkčiau stuburui, jeigu šis per avariją būtų buvęs pažeistas.
Kada, Roberta, apskritai supratai, kas įvyko ir kaip smarkiai nukentėjai?..
Aš ilgokai dar nesupratau, kaip smarkiai buvau sužalota. Ypač negalėjau suvokti fakto, kad nebeturiu kojos. Kai atvyko greitoji pagalba ir mane nuvežė į Rodo ligoninę, tik iš gydytojų veidų ir reakcijų galėjau numanyti, kad situacija nėra gera. Jie buvo pasimetę, panikavo, kažkam skambino ir tik graikiškai šūkavo, kol galiausiai vienas gydytojas angliškai pasakė: tu žinok, miršti. Tada jau tikrai labai išsigandau, pradėjau verkti... Netrukus buvo iškviestas sraigtasparnis, kuris nugabeno mane į didesnę ligoninę Kretoje ir kur medikai turėjo daugiau kompetencijos gydyti tokio pobūdžio traumas. Joje, ačiū Dievui, išgirdau, kad tikrai gyvensiu.
Taigi Kretos gydytojams svarbiausia užduotis buvo išsaugoti tavo koją?
Taip, nes iš pradžių jie nusprendė mano koją prisiūti. Operacija buvo labai ilga ir sudėtinga, tačiau kraujotaka, deja, neatsinaujino. Koja vis labiau šalo, sunkiai gijo, todėl medikai pateikė tokį siūlymą: amputuoti koją ir gyventi toliau su protezu arba palikti koją, bet susitaikyti su tuo, kad ateityje turėsiu labai daug problemų. Pirmiausia, koja bus mažiausiai 10 centimetrų trumpesnė, todėl nuolat reiks specialios avalynės. Turėsiu iškęsti ne vieną kosmetinę operaciją ir visą gyvenimą vartoti labai daug stiprių vaistų nuo skausmo. Gydytojai pateikė gal dešimtis priežasčių, kodėl man reikėtų amputuoti koją ir kodėl su protezu gyvensiu žymiai lengviau.
Tai galutinį ir tikrai sunkų sprendimą reikėjo priimti pačiai?..
Iš tikrųjų šį sprendimą teko priimti mano sesei, nes iš artimųjų ji atvyko pirmoji. Dėl vaistų poveikio ir didžiulio skausmo pati nepajėgiau to padaryti. Mano mama tuo metu buvo Škotijoje, todėl jos kelionė į Kretą užtruko. Visgi dėl amputacijos jos tarėsi abi ir aš galiu tik įsivaizduoti, kaip sunku buvo galutinai apsispręsti – ypač mamai. Pati dabar turiu dukrą ir suvokiu, kiek daug nerimo jai teko patirti. Tiesa, prieš amputaciją sesuo skambino į Lietuvą savo draugo tėčiui ortopedui ir domėjosi, koks gi tas gyvenimas manęs laukia su protezu. Paaiškėjus, kad jis tikrai bus kokybiškas, apsisprendėm koją amputuoti.
Po operacijos, Roberta, antrą kartą likai be kojos. Kokios mintys sukosi galvoje?.. Kokie jausmai virė?
Iš pradžių man buvo labai baisu. Net nenorėjau žiūrėti į likusią kojos dalį, kai ateidavo perrišti žaizdos. Gal tuo metu dar nesugebėjau suprasti iki galo, kas iš tikrųjų įvyko tą vakarą ir kad kojos netekau visam gyvenimui. Man buvo labai liūdna.. Ne tik dėl savęs, bet ir dėl motociklo vairuotojo. Iškart po avarijos jis tiesiog dingo. Gal išsigando gresiančios bausmės, gal buvo kitų priežasčių, bet žinau tik tiek, kad po medikų apžiūros jis pabėgo iš Rodo ligoninės ir išplaukė laivu į Atėnus. Nė karto manęs neaplankė, nieko neparašė, nepaskambino ir neprisiėmė atsakomybės. Aš jam atleidau, bet iki šiol nesuprantu, kodėl tas vaikinas pasirinko tokį kelią – tylos.
O kaip įsivaizdavai savo ateitį? Ar kūrei kokius nors ateities planus?
Man buvo tik 22 metai. Turėjau daug svajonių iki nelaimės, bet teko pažvelgti realybei į akis ir kažkaip susitaikyti su faktu, kad laukia labai daug nežinomybės. Juk dirbau animatore, daug šokau ir galėjau tęsti sėkmingą karjerą užsienyje, bet mano pagrindinis darbo įrankis buvo kojos, o staiga likau be vienos iš jų. Nuoširdžiai nežinojau, ką toliau veiksiu, todėl iš pradžių jaučiausi tikrai labai pasimetusi.
Grįžusi į Lietuvą turėjai pradėti gyvenimą iš naujo. Kas tau labiausiai padėjo tuo laikotarpiu?
Labiausiai padėjo artimieji. Jie visada stengėsi palaikyti mane, nerodyti savo liūdesio ir ašarų, todėl ilgainiui pradėjau jausti tarsi kaltę dėl savo blogos nuotaikos: juk mano šeima šitaip stengiasi, tai kaip aš galiu būti nuolat paniurusi ir nelaiminga? Galiausiai ėmiau vis labiau save motyvuoti ir ieškoti pozityvių dalykų. Labai aiškiai supratau, koks gyvenimas yra trapus – vieną dieną galiu laisvai šokti, o kitą dieną manęs gali nebelikti. Kai įvyksta tokios skaudžios traumos, pradedi suvokti, kad prie tavo lovos nestovi nei karjera, nei prabangus automobilis, o stovi artimieji. Jie yra patys svarbiausi gyvenime ir privalome šiems žmonėms rasti laiko bei skirti dėmesio.
Nuo avarijos, Roberta, prabėgo jau daugiau nei penkeri metai. Kaip juos nugyvenai?
Pirmiausia, aš išmokau vėl vaikščioti! Klaidinga manyti, kad užsimovus protezą iškart galėsi šuoliuoti. Reikia praeiti daug sudėtingų etapų ir galiausiai, labai daug dirbti su savimi, nes tikrai ne visi pradeda vaikščioti net gavę pačius geriausius kojų protezus. Psichologiniai ir emociniai niuansai tokiu atveju yra be galo svarbūs. Man reikėjo nuolat save motyvuoti, nes vaikščiojimo pradžia buvo labai sunki ir skausminga, nes protezas ne visada tikdavo, jį tekdavo dažnai taisytis ar net gydytis žaizdas nuo pritrynimo. Panašiai, kaip su naujais batais – jie spaudžia iš pradžių, trina, bet pojūčiai su protezu gal dešimtis kartų stipresni. Tačiau anksčiau ar vėliau, visko išmokstama ir įgūdžiai su kiekviena diena gerėja.
Šiuo metu dėvi pėdkelnes ir protezas matosi ne taip gerai. Bet vasarą, kai šilta, ar tu jį irgi maskuoji?
Ne, vasarą nešioju trumpas sukneles ir niekaip neslepiu savo protezo. Kartais net jį pasigražinu įvairiomis priemonėmis. Bet šitoks atvirumas atėjo ne iškart, gal prabėgus dvejiems metams nuo avarijos. Kai grįžau į Lietuvą, pradėjau intensyviai ieškoti informacijos apie panašias traumas ir žmonių, kurie būtų jas išgyvenę. Tačiau paieškos buvo nesėkmingos, nes daugiausia radau tik įmones, kurios gamina protezus. Aš supratau, kad tokių žmonių tikrai yra, bet jie neviešina savo patirčių.
Kaip manai, Roberta, kodėl?..
Manau, kad daugelis jų tiesiog jaučiasi nejaukiai dėl savo negalios ir ko gero bijo visuomenės reakcijos, aštrių žvilgsnių, nemalonių klausimų ar perdėto dėmesio. Aš visa tai patyriau pati, nes iš pradžių irgi slėpiau savo negalią. Prašiau, kad protezas būtų padarytas kaip tikra koja, kad kuo mažiau matytųsi, jog nešioju pakaitalą. Kai dėvėdavau džinsus, tikrai nebuvo galima suprasti, kad einu su protezu, bet apsivilkus suknelę, tai tapdavo akivaizdu. Visgi dauguma žmonių labai retai nešioja protezus atvirai. Aš kol kas nesu gatvėje sutikusi nė vieno tokio vyro ir moters.
O kaip tu supratai, kad nėra prasmės slėpti savo protezo?
Esminis lūžis, kai ėmiau nebeslėpti protezo viešumoje, įvyko pradėjus dirbti vienoje ortopedijos įmonėje. Ji gamino protezus, o mano darbas buvo bendrauti su žmonėmis, kuriems šių protezų reikia, dalintis savo patirtimi ir istorija, motyvuoti juos bei pasakoti, kaip reikės gyventi toliau. Taigi susipažinau su daugybe panašaus likimo žmonių, kurie tiesiog slėpėsi ir bijojo visuomenės neigiamos reakcijos, išankstinio „nurašymo“, kuris vis dar labai dažnai pasitaiko. Pajutau, kad jeigu aš rodysiu kitokį pavyzdį, galbūt įkvėpsiu ir tuos žmones pagaliau išdrįsti. Juk neturėti kojos ar rankos - jokia gėda. Tad, kodėl būdami šalia sveikųjų, turėtume jaustis nejaukiai?
Taigi perdėtas gailestis ir išankstinis nuvertinimas yra vieni skaudžiausių momentų neįgaliam žmogui?..
Tikrai taip. Pamenu, kai poliklinikoje vienas vyras palaikė man duris, nes tuo metu vaikščiojau dar ne su protezu, o ramentais. Iškart po to jis padejavo: „bet kaip tau gyvent toliau reiks? Tokia jauna esi, nei darbo, nei vyro negausi“. Aš atsisukau ir tiesiog nežinojau, ką jam atsakyti! Kodėl turiu kažko negauti? Juk netekau tik kojos, bet vyresnio amžiaus žmonių reakcijoms didelę įtaką tebedaro sovietmetis, kai požiūris į neįgaliuosius buvo kaip į beverčius visuomenės paribiuose esančius asmenis. Jaunesnės kartos atstovai labiau išprusę ir empatiškesni. Juolab, kad aš iš tikrųjų gyvenu įprastą gyvenimą: dirbu, su vyru susilaukėme nuostabios dukrytės, turiu daug mylimos veiklos ir hobių. Su drauge įkūrėme verslą – kuriame vaikų kambario interjerus ir dekoruojame švenčių, fotosesijų vietas.
O kaip tavo dukrytė reaguoja į tai, kad mama nešioja protezą?
Ji gal dar ne iki galo supranta, kad aš esu kitokia, nei jos pažįstamų vaikų tėvai. Visgi dukra nuo mažens augo matydama, jog vietoje tikros kojos mama nešioja protezą ir tai yra įprasta kasdienybė mūsų šeimoje. Labai dažnai dukrelė man atneša dirbtinę koją ryte, padeda šią užsimauti, nes ji puikiai žino, kad kitaip mama negalės eiti. Tai tapo savotišku mudviejų ritualu. Kol kas dukra dar neužduoda sudėtingų klausimų apie mano negalią, bet esu pasirengusi į juos atsakyti ateityje. Ugdau dukrelę taip, kad ji suprastų, jog pasaulyje gyvena įvairiausių žmonių, o neturėdami kojos, rankos ar būdami kitaip neįgalūs, jie nėra blogesni tėvai.
Pati minėjai, kad turi daug hobių. Kuris tau pats mylimiausias ir kodėl?
Šiuo metu esu visa galva pasinėrusi į žirgų sportą. Nuo mažens žavėjausi šiais gyvūnais, bet žirgų sportas yra brangus malonumas, todėl šeima neišgalėjo manęs leisti. Vėliau tiesiog vis nerasdavau laiko žirgams, o po avarijos, kai supratau, koks gyvenimas yra trapus, natūraliai atsigręžiau į šiuos gyvūnus ir nusprendžiau, jog daugiau nėra ko laukti. Juo labiau, kad mano sesė įsigijo žirgyną! Taigi po truputį pradėjau treniruotis – iš pradžių mėgėjiškai, bet po kiek laiko susipažinau su parolimpinio komiteto atstovais, kurie vis labiau mane drąsino ir ragino profesionaliai treniruotis, kad galėčiau dalyvauti parolimpinėse žaidynė 2024 metais Paryžiuje. Tapčiau pirmaja, kuri atstovautų Lietuvai dailiojo jojimo rungtyje.
Ar esi kada pagalvojusi, kaip dabar gyventum, jei ne avarija ir patirta trauma?
Esu galvojusi, ar atsukčiau laiką atgal, jeigu kas nors man suteiktų tokią galimybę ir ar ką nors keisčiau. Tai tikrai ne - viskas liktų taip pat. Dėl traumos patyriau tokių pamokų, kurių įprastomis aplinkybėmis turbūt nebūčiau išmokusi ir supratusi. Avarija pakeitė mane, požiūrį į gyvenimą ir paskatino peržiūrėti savo vertybes. Gal kitiems žmonėms tokie dalykai suvokiami be traumų ar sunkių patirčių, bet man reikėjo išgyventi tai, ką išgyvenau. O esminė žinutė, kuria norėčiau pasidalinti su visais yra ši: nieko nelaukite, bet darykite čia ir dabar. Pildykite savo svajones, neatidėliokite neapibrėžtai ateičiai, nes niekada negalite žinoti, ar turėsite galimybę tai apskritai padaryti. Stenkitės gyventi taip, kad pažvelgę atgal, kaip ir aš, nieko nenorėtumėte keisti ar gailėtis. Ir vertinkite žmones, kurie šalia jūsų – tai didžiulė dovana.
