Koks tavo esminis gyvenimo lūžis, Linai?
Aš ilgus metus vartojau narkotikus, svaiginausi ir per šį laiką niekada nenorėjau būti blaivas. Man patiko apsvaigimo būsena. Kad ir kaip keistai tai skambėtų - patiko toks gyvenimo būdas, nepaisant visų su tuo susijusių dalykų: kalėjimo, ligų, skurdo ir vienišystės. O esminis lūžis įvyko tada, kai sąmoningai pradėjau suvokti, kad viskas - reikia pagaliau sustoti. Privalėjau kažką keisti, baigti vartoti narkotikus, svaigintis ir dėl to vis grįžti į kalėjimą. Aš supratau, jog nežinomybė, ar bus rytoj kur gyventi ir ką valgyti, man tapo tiesiog per sunki.
Kiek laiko, Linai, jau esi visiškai „švarus“? Nevartoji narkotikų ir alkoholio?
Jau maždaug penkerius metus niekaip nebesisvaiginu. Neturiu jokių reikalų nei su narkotikais, nei su alkoholiu. Dėl to jaučiuosi kardinaliai kitaip – tiek fiziškai, tiek psichologiškai. Esu tarsi gimęs iš naujo – gyvenu kitokiomis nuotaikomis, kitokiomis mintimis. Bet iš tikrųjų netapau nauju žmogumi, o tiesiog sugrįžo senasis Linas, kuris kažkada gyveno be narkotikų ir be priklausomybių.
Norėčiau, kad grįžtume į tuos metus, kai buvai dar laisvas nuo narkotikų. Kas atsitiko, kad tapai priklausomu?
Pirmąkart narkotikų pabandžiau per savo 19–ąjį gimtadienį. Alkoholio, kaip ir daugelis paauglių, jau buvau ragavęs anksčiau. Nepasakyčiau, kad man labai patiko, todėl jo vartojau tikrai nedaug. O su narkotikais nutiko taip, kad visa aplinka buvo palanki jų pamėginti, nes tuo metu sėdėjau įkalinimo įstaigoje.
O kaip atsidūrei ten? Kas įvyko?
Mane įkalino vos sulaukusį aštuoniolikos metų už vagystę. Tada dar buvo tarybiniai laikai, 1989–ieji ir atrodė, kad galima gyventi kitaip – nedirbant, nesimokant, o kažką atimant, pavagiant ar įgyjant neteisėtu būdu. Aš net negaliu aiškiai įvardinti, iš kur buvo atsiradęs toks supratimas, bet tuometinė mano aplinka – draugai, kiemo lyderiai ir pažįstami tarsi pateisino netinkamą elgesį, net buvo savotiška „garbė“ elgtis kaip nusikaltėliui. Vadinasi, esi kietas, nieko nebijantis. Jaunam žmogui draugų vertinimas, nuomonė juk dažnai yra svarbiau už viską.
Bet dar turėjai ir šeimą – kaip tėvai reagavo į tokį tavo elgesį?
Mano tėvai niekada nebuvo teisti, todėl jie tikrai nesidžiaugė, kad jų vyriausias sūnus daro nusikaltimus. Bet, kaip minėjau, tam tikrais momentais man svarbesnė buvo draugų nuomonė. O kalbant apie priklausomybes… Patys tėvai turėjo bėdų su alkoholio vartojimu. Žiūrint iš dabarties taško, negalėčiau jų pavadinti pijokais, nes išgerdavo ne kiekvieną dieną, tačiau tikrai daug kartų esu matęs abu girtus ir ne sykį buvau priverstas klausytis jų skaudžių barnių. Negana to, mama galėdavo net metus ar pusę metų negerti nė lašo, bet jeigu kažkas jai įsiūlydavo nors 50 gramų degtinės – viskas, mes visi namie žinodavom kuo tai baigsis. Mama galėdavo viena, be jokios kompanijos gerti savaitę, dvi, o kartais net visą mėnesį. Prasidėdavo vadinamosios daugiadienės ir man su jaunesniu broliu šis laikas būdavo didžiulė tragedija.
Linai, ar abiejų tėvų išgėrinėjimas galėjo turėti įtakos tavo polinkiui į priklausomybę? Kaip manai?
Gali būti ir taip. Esu kažkur skaitęs tokią hipotezę, kad genetiškai vaikas gali paveldėti iš tėvų polinkį į alkoholizmą. Nežinau, kiek tame yra tiesos, bet visgi man atrodo, kad daugiau įtakos daro aplinka, kurioje augi, ką matai ir ką patiri iš artimiausių žmonių. Taigi mano atveju – tikrai pasąmonėje yra išlikę vaizdai geriančių tėvų ir jie galėjo turėti įtakos tolesniems apsisprendimams. Aš iki šiol graudinuosi prisiminęs mamą.. Kokia ji būdavo tomis dienomis, kai ištisai gerdavo. Kaip mums būdavo su broliu skaudu, liūdna ir kaip jos trūkdavo. Bet nekaltinu mamos dėl nieko – besąlygiškai ją mylėjau. Visgi dabar, analizuodamas savo praeitį, galiu atvirai pasakyti, kad aplinka namie buvo palanki tapti priklausomu nuo kvaišalų ir net palanki nusikalsti, nes didelės kontrolės nepatyriau.
Taigi vos 18–os pakliuvai už grotų. Kaip ten jauteisi? Ką išgyvenai?
Tuometinės įkalinimo įstaigos gerokai skyrėsi nuo dabartinių. Pamenu, kad areštinė buvo labai tamsi su nedideliu langeliu ir kietais mediniais gultais, bet kalėjimas labiau priminė pionierių stovyklą, nes pakliuvau į atvirą koloniją. Didžiulė aptverta teritorija su atskirais „barakais“, po kurią galėjom laisvai vaikščioti. Aš susidūriau su visiškai kitokiu pasauliu, kuriame turėjau praleisti dvejus metus – į laisvę išėjau sulaukęs 20–ies. Būtent ten pirmąsyk pabandžiau vienų iš stipriausių narkotikų – aguonų ekstrakto, kurio gauti buvo labai lengva - tereikėjo turėti pinigų. Apskritai, kolonijoje buvo įvairiausių svaiginimosi priemonių ir žmonės bėgiodavo tiesiog su švirkštais rankose! Niekas nesislėpdavo, niekas nieko nebijodavo, nes to meto prižiūrėtojai paprasčiausiai nesikišdavo. Maža to, dažnai jie patys atnešdavo į „zoną“ draudžiamų kvaišalų ir gaudavo už paslaugą gerus pinigus.
O kodėl tau apskritai kilo noras išbandyti narkotikus?
Pirmiausia – iš smalsumo. Buvau jaunas ir natūraliai knietėjo kuo daugiau visko išmėginti. Kitas dalykas, kuris labai svarbus kalėjime – nenoras atsilikti nuo kitų jokiose srityse. Negi aš bailys? Negi esu silpnesnis už tuos, kurie vartoja? Jeigu jie gali, aš irgi galiu! Noriu būti „kietas“, nes tie, kurie leido sau svaigintis, atrodė „kieti“. Man buvo tik 19–ka ir tokiame amžiuje daryti įtaką žmogui labai lengva.
Bet ar žinojai apie riziką priprasti? Net po pirmos dozės?
Tiesą sakant apie tai per daug negalvojau. Naiviai tikėjausi, kad man tikrai nenutiks taip, kaip tiems, kurie jau buvo giliai įklimpę. Sakiau sau: tiesiog pabandysiu ir viskas. O jeigu tik panorėsiu mesti – imsiu ir mesiu, be jokių didelių pastangų. Deja, nutiko taip, kad tapau priklausomu jau nuo pirmos dozės, bet ne fiziškai, o psichologiškai. Kitą kartą jau sąmoningai siekiau narkotikų, nes norėjau vėl pajusti tą malonumą. Atvirai kalbant, apsvaigimo būsena buvo nenusakoma žodžiais. Iki šiol atsimenu, kad po pirmo bandymo pasakiau sau: kur anksčiau buvau, jog neišmėginau to? Taigi galit tik įsivaizduoti, kokį stiprų ir galingą poveikį patyriau.
Ar nuo to momento pradėjai vartoti narkotikus kiekvieną dieną?
Ne, kadangi tai buvo išties brangus malonumas. Net norėdamas nebūčiau galėjęs sau to leisti. Tačiau smegenys kas dieną dirbo ta linkme, kad kažkaip gauti narkotikų. Ir būtent žodis „gauti“ nuolat skambėjo mano galvoje. Taigi nuo ryto iki vakaro vis mąstydavau, ką daryti, kad kuo greičiau vėl galėčiau pasinerti į apsvaigimo būseną. Bėda ta, kad atsiradus nuoširdžiam norui svaigintis, tampi savęs paties įkaitu ir dėl šio noro būni pasiruošęs padaryti viską.
Tai ką darei, Linai, kad gautum taip trokštamą dozę? Iš kur atsirasdavo pinigų?
Prasidėjo bjaurios manipuliacijos artimiausiais žmonėmis. Sakydavau tėvams, kad skubiai reikia pinigų tam ir anam, meluodavau. Būdavo atvejų, kai pavykdavo užsidirbti pardavus rankdarbius, o kartais imdavau išnaudoti už save silpnesnius – fiziškai, psichologiškai, nes užvaldžius be galo stipriam norui, pradingdavo bet koks žmogiškumas. Priklausomybė turi stulbinamą galią užblokuoti tokius jausmus kaip empatija, gailestis, nes pasidaro niekas nebesvarbu – tik dozė. Esi pasiruošęs apgaudinėti, meluoti, įžeidinėti, veidmainiauti, skriausti ir nesvarbu ką – ar šeimos narius, draugus, ar absoliučiai svetimus žmones.
Kai negaudavai narkotikų – turėdavai iškęsti abstinenciją? Ką per ją patirdavai?
Fizinė abstinencija yra labai žiauri, nes kūnas tampa viena didele skausmo mase. Tuo metu siaubingai laužo kaulus, pila ištisai prakaitas – tai šiltas, tai šaltas, kankina vėmimas, suka vidurius, bet sunkiausias dalykas – iš proto varanti nemiga. Smegenys tokios įsitempusios, kad bluosto galėdavau nesudėti savaitę, o kartais net mėnesį! Taigi fizinis nuovargis būdavo nežmoniškas, o užmigti niekaip nepavyksta. Ilgiausiai esu kentėjęs fizines kančias apie keletą savaičių. Šie dalykai labai susiję su vartojimo stažu ir su narkotinėmis medžiagomis, nuo kurių žmogus priklausomas. Pačioje pradžioje, dar būdamas kolonijoje, aš nejaučiau tokios stiprios fizinės priklausomybės.
O išėjęs iš įkalinimo įstaigos lioveisi vartoti narkotikus?
Ne, nesilioviau. Kaip minėjau – man patiko narkotikų poveikis ir jau buvau psichologiškai priklausomas. Taigi nuo pirmos dienos laisvėje pradėjau galvoti, kaip gauti narkotikų. Pamenu, kai tėvas parsivežė mane iš kalėjimo, tai namie laukė vyriškos sutiktuvės su „šnapsu“. Aš gėriau, bet galvojau jau visai apie kitą dalyką, nes niekas negalėjo nuslopinti narkotikų poreikio.
Ar pasakojai kam nors, kad tapai priklausomas nuo kvaišalų?..
Nenorėjau niekam pasakoti, nes man atrodė, kad tokiu būdu pasirodysiu silpnas ir bevalis. Kaip aš galiu kažko nesukontroliuoti? Viską juk galiu! Reikėjo apsimetinėti stipriu prieš kitus ir save. Negana to, mano keleriais metais jaunesnis brolis irgi turėjo reikalų su narkotikais. Tik tuo metu, kai grįžau iš įkalinimo įstaigos, jis buvo išplaukęs į jūrą, nes kaip tik neseniai buvo baigęs jūreivystės mokyklą. Su broliu ilgą laiką buvom psichologiškai priklausomi nuo kvaišalų ir šioje vietoje patyrėme savotišką bendrystę. Tačiau aš – skirtingai nei jis – absoliučiai nenorėjau nieko keisti.
Tai ką tu veikei laisvėje? Pradėjai dirbti, mokytis?...
Buvo pati nepriklausomybės pradžia Lietuvoje, todėl su senais draugais nusprendėm tapti prekeiviais: važinėdavom į užsienį ir grįžę perpardavinėdavom prekes. Mano kolegos pinigus išleisdavo įvairioms reikmėms, o aš didžiausią dalį atriekdavau narkotikams ir alkoholiui. Tada net nesusimąsčiau, kad turėčiau mokytis, kažko siekti ar įgyti profesiją – mano draugai irgi buvo tokie, kurie gyveno tik šia diena. Daugelis jų, deja, jau mirę, nes įsivėlė į įvairias grupuotes, kurios tarpusavyje kariavo, šaudėsi. Manęs neįtraukė tik dėl to, kad buvau narkomanas, o tai reiškė – nepatikimas, nes dėl dozės galėjau išduoti ar kitaip būti lengvai paveikiamas.
Linai, tai kiek laiko tu vartojai narkotikus?
Iš viso – 26 metus, bet ne kiekvieną dieną. Aš turėdavau vartojimo pertraukų, tačiau tikrai ne savo noru, o dėl aplinkybių, kurios nepriklausydavo nuo manęs ir kurių negalėdavau sukontroliuoti. Pavyzdžiui, dėl kardomojo sulaikymo, nes iš viso kalėjime esu sėdėjęs šešis kartus. Už grotų dažniausiai ir grįždavau dėl to, kad nusikalsdavau siekdamas gauti narkotikų - vogdavau, plėšdavau. Toks užburtas ratas, iš kurio atrodė nebeįmanoma ištrūkti.
O kas galiausiai įvyko, kad po 26–erių metų lioveisi svaigintis?
Sykį grįžtant iš Vokietijos namo, man įkando erkė. Nesureikšminau to, nes blogai nesijaučiau. Jau kitą dieną susitikau su žmogumi, kuris parūpino nedidelę dozę narkotikų. Pavartojau jų viename viešbutyje ir nežinau, kas atsitiko, bet ištiko labai sunki reakcija – pakritau ant grindų ir pragulėjau be sąmonės gal 12 valandų. Administratorė galiausiai surado mane ir iškvietė greitąją pagalbą. Nuvežtas į klinikas buvau skubiai gaivintas – gydytojams teko kovoti dėl mano gyvybės. Maža to, pusė kūno buvo visiškai paralyžiuota. Atsidūręs reanimacijoje atgavau sąmonę, tačiau jaučiausi labai blogai - atrodė, jog bet kurią akimirką mirsiu. Susitaikiau su šia mintimi, nes nuoširdžiai galvojau, kad dėl mano mirties niekas per daug neliūdės. Kam aš išvis rūpiu? Kam esu reikalingas? Tačiau paties didžiulei nuostabai, man pavyko išsikapstyti ir dar atrasti Dievą, nors iki tol buvau ateistas iki kaulų smegenų.
Ar tik dėl to, kad išgyvenai ar kažkas tave paskatino atsigręžti į Dievą?
Prie to labai prisidėjo mano brolis su žmona. Jis tuo metu jau buvo gal šešerius metus visiškai „švarus“ ir metęs tiek narkotikus, tiek alkoholį. Brolio mylimoji yra labai religinga ir kai jie atvyko į ligoninę aplankyti, abu iš širdies meldėsi už mane. Guliu savo lovoje, o toji moteris sėdi šalia ir kone valandą meldžiasi! Tikrai labai skeptiškai žiūrėjau į tą jos maldą ir mintyse burbėjau: ką čia nusišneki, moterie? Kokie dar dievai? Koks dar atleidimas? Nepaisant to, ši malda pasėjo manyje tikėjimo sėklą. Dar labai įstrigo toks brolienės pasakymas: „žinai, Linai, kodėl Dievas tavęs nepasiėmė? Vadinas, jis turi kažkokių dar svarbių planų su tavimi“.
Tai iš ligoninės išėjai jau pasiruošęs viską mesti?
Kurį laiką dar vartojau narkotikus, bet tie brolio žmonos žodžiai vis labiau nedavė ramybės. Pradėjau ištisai galvoti, kad privalau keisti savo gyvenimą, kad likau gyvas ne veltui – kaip anksčiau smegenys dirbo tik ties mintimis, iš kur gauti dozę, taip jos ėmė suktis ties mintimis apie pokyčius. Ypač padėjo nuoširdus bendravimas su broliu, nes jo sėkminga patirtis įveikiant priklausomybę tapo išties be galo stipriu postūmiu. Jis nuolat mane palaikė ir skatino važiuoti į reabilitacijos centrą. Po akistatos su mirtimi aš buvau atsidūręs visiškam užpakalyje – galėjau likti paralyžiuotas, neįgalus, bet išsikapsčiau ir pradėjau vertinti tai kaip dovaną. Galiausiai kreipiausi į vieną reabilitacijos centrą, o po beveik penkerių metų jaučiuosi visiškai laisvas.
Linai, kas galiausiai padėjo tau išsilaisvinti iš priklausomybės kalėjimo?
Labiausiai padėjo brolio ir jo žmonos pasėta tikėjimo sėkla, palaikymas bei dėmesys. Tie žodžiai, kad Dievas nepasiėmė manęs dėl kažkokios svarbios priežasties, tapo savotiška mantra, kuria nuoširdžiai patikėjau. Galų gale supratau, kad mano mirtis būtų labai įskaudinusi brolį... Šiame pasaulyje nebeturiu nieko artimesnio už jį, nes tėvai jau mirę. Mačiau, kiek daug džiaugsmo teikiu broliui blaivėdamas - man nereikėjo daryti jokių žygdarbių, tik liautis svaigintis. Todėl aš negaliu įskaudinti savo brangiausio žmogaus, negaliu jo nuvilti, nes beprotiškai myliu ir vertinu! Brolis yra mano stiprybė.
Ką norėtum pasakyti žmonėms, kurie galbūt išgyvena tą patį, ką tu esi patyręs?..
Yra toks jaunas vaikinas, kurį dažnai sutinku netoli savo darbovietės. Jis priklausomas nuo narkotikų ir dėl to patiria skurdą - maisto ieško šiukšlių konteineriuose. Aš stengiuosi jį motyvuoti keistis, pasakoju savo sėkmės istoriją, bet kol kas viskas bergždžiai. Vaikinas nenori atsisakyti tokio gyvenimo būdo – kaip ir aš nenorėjau ilgus metus. Kai neturima motyvacijos, kai nuoširdžiai nesurandama priežasties pokyčiams – iš pradžių išorinės, o paskui ir vidinės, padėti tokiam žmogui neįmanoma. Taigi svarbu rasti išorinių priežasčių, kurios skatintų keistis - tai gali būti tikėjimas Dievu, pažintis su žmonėmis, gebančiais įkvėpti arba atsigręžimas į artimuosius. Tikiu, kad visi galime pakeisti gyvenimą, net jei atrodo, kad tai neįmanoma.