Kartais susidaro įspūdis, jog niekur nedirbti yra beveik patogiau, nei gauti nedidelę algą: tada gali tikėtis pašalpų, vaikus mokyklose maitinti nemokamai, reikalauti gyvenamojo būsto ir netgi šokdinti valdiškas institucijas, kad jos tą būstą dar ir prižiūrėtų, rašoma laikraštyje „Santaka“.
Po nuomininkų tenka remontuoti
Vilkaviškio seniūnas Remigijus Kurauskas sakė, jog socialiniai būstai ir jų gyventojai – viena jautriausių ir sudėtingiausių sričių.
– Šiuo metu mieste turime apie 10 laisvų būstų. Bet kai gyventojai išsikelia iš jiems duotų socialinių būstų, šiuos apie 90 proc. atvejų reikia atnaujinti. Tik retais atvejais remontų daryti nereikia. Pasitaiko, kad apžiūrėjęs būstą žmogus nori į jį įsikelti greičiau ir nedidelį remontą pažada pasidaryti pats. Tačiau būna ir tokių, kurie kelia didelius reikalavimus ir piktinasi, kodėl nėra tam tikrų patogumų, kodėl ne viskas suremontuota. O Savivaldybei visi tie remontai kainuoja tikrai nemažai, – pasakojo R. Kurauskas.
Suprantama, iš socialinio būsto dėl kokių nors priežasčių išsikeliantis nuomininkas jį turėtų palikti ne tik tvarkingą, bet ir būti susimokėjęs visus mokesčius. Deja, taip irgi nutinka ne visada.
– Jei matome, kad skola kaupiasi kokius tris mėnesius, perspėjame gyventoją, jog jis gali būti iškeldintas. Tokių atvejų per penkerius mano seniūnavimo metus buvo trys ar keturi, – pasakojo R. Kurauskas.
Seniūne, kviesk santechniką!
Pasitaiko ir tokių Savivaldybės būstų nuomininkų, kurie valstybės tarnautojus bando paversti savo tarnais.
Štai su seniūnu besikalbant apie socialinius būstus paskambina Naujamiestyje gyvenantis Dainius B. Vyras iškart eina prie reikalo:
– Seniūne, gal galite man pakviesti kokį santechniką? „Pramušė“ vandenį iš bakelio, viskas aplieta. Vienas radiatorius užšalęs, – pasakoja skambintojas.
R. Kurauskas aiškina, kad jau anksčiau iškviesti UAB „Vilkuva“ darbuotojai namo šildymo sistemą buvo sutvarkę, viskas veikė puikiai. Pasak jo, namai greičiausiai buvo nepakurti, dėl to sistemoje užšalo vanduo. Tačiau Dainius B. dėsto savo: esą jis kūręs kasdien po du tris kartus.
– Negaliu ištisai kurti, reikia juk žmogui kada nors pailsėti, – porina niekur nedirbantis būsto nuomininkas.
Priekaištus, jog ir taip visą gyvenimą ilsisi, jaunas vyras irgi atremia drąsiai: esą jis prižiūri neįgalią savo žmoną, tad darbo prie jos – per akis.
Tai nori, tai nenori
Pasirodo, su Dainiaus B. žmona – dar kita bėda. Moteris išties yra sunki ligonė.
R. Kurauskas turi nemažą „kolekciją“ telefono žinučių, kuriose moteris reikalauja seniūno pagalbos, prašo išvežti ją į globos namus. Esą vyras blogai prižiūrintis, prageriantis už jos priežiūrą gaunamus pinigus.
Tačiau vos tik seniūnija su socialiniais darbuotojais parengia dokumentus ir moterį susiruošia išvežti, ši persigalvoja ir pareiškia niekur nevažiuosianti.
Neseniai pasiligojusi moteris pateko į ligoninę, o iš ten buvo išvežta tiesiai į Gudkaimio globos namus. Tačiau ten ilgai neužsibuvo – vyras netrukus parsivežė ją atgal. Nieko keisto: niekur nedirbančiam Dainiui žmonos pinigai yra vienintelis pragyvenimo šaltinis.
– Ji pati manęs prašė, norėjo namo, tai kaip aš jos neparsivešiu? – aiškino vyriškis. – Bet dabar, seniūne, užteks kalbėti, kvieskite santechnikus, nes namuose šalta!
– O ar turėsi iš ko tiems santechnikams sumokėti? – klausė R. Kurauskas.
– Neturėsiu. Jei jau davėte namą – tai ir padėkite, aš kasdien pagalbos neprašau. O jūs, seniūne, juk ne iš savo kišenės mokate...
Patys pastangų nerodo
Seniūnas neslėpė, kad panašių reikalavimų išgirsta ir daugiau.
– Ne visi socialinių būstų gyventojai įvykus avarijai varginasi skambinti „Vilkuvai“ ar komunalininkams. Galų gale juk patys turi rankas, o ir kaimyno gali paprašyti pagalbos. Bet paprasčiausia paskambinti seniūnui. O mes visai nereaguoti negalime: juk būstai – Savivaldybės, mes atsakome už jų būklę. Žinoma, kartais žmogus neturi socialinių įgūdžių, tad prašo tik padėti surasti specialistą, o už darbus sumoka pats. Vis dėlto yra piktybinių reikalautojų, kuriems atrodo, jog viskuo turime rūpintis mes, – pasakojo R. Kurauskas.
Pikčiausia, kai žmonės patys nesiruošia įdėti net menkiausių pastangų, kad jų gyvenimas pagerėtų.
Štai viena gyventoja paskambino seniūnui prašydama kompensacijos už kurą. Moteriai buvo paaiškinta, jog tokius reikalus tvarko seniūnijos socialinės darbuotojos, ir paprašyta susisiekti su jomis.
Tačiau netrukus ta pati gyventoja nepatenkinta vėl kreipėsi į seniūną. Esą socialinės darbuotojos iš jos pirmiausia pareikalavo prisiteisti išlaikymą iš savo vaikų tėvų. Moteriškė pasipiktinusi klausė, kokiu būdu tuos alimentus susitvarkyti, jeigu ji net nežino, kur tie vyrai šiuo metu gyvena ir ar jie apskritai yra Lietuvoje...
Išgelbėjo kaimynai
Neseniai, minint Vasario 16-osios šventę, Vilkaviškio seniūnas turėjo dar vieną nemalonią bėdą. Per pačias iškilmes R. Kurauskui ėmė skambinti įpykę S. Nėries gatvės 42-o namo gyventojai. Pasirodo, šiame name ką tik socialinį būstą gavęs Vaidas M. berūkydamas pasidegė savo sofą. Neblaivų vyrą kaimynai išgelbėjo, rūkstantį baldą užliejo vandeniu, tačiau seniūnas dėl naujojo gyventojo gavo pylos. Juk negerai, kad žmogus ne tik nesaugo jam veltui suteikto būsto, bet dar ir kelia pavojų kitiems. Į būstą iš šventės atvykusiam seniūnui net nepavyko su nuomininku pasikalbėti: šis miegojo kambario kampe (sofą ugniagesiai buvo išmetę laukan) ir net nesureagavo į vidun įžengusius žmones.
Vis dėlto tų pačių kaimynų dėka ši situacija įgijo šviesesnį atspalvį. Po keleto dienų vėl atvažiavęs seniūnas padėtį rado gerokai pasikeitusią. Daugiabučio gyventojai jaunam vyrui padėjo sutvarkyti būstą, atnešė kitą lovą, davė patalynės, padovanojo naudotą televizorių.
– Žmogų žemyn greitai gali pastumti, bet gal geriau ištiesti pagalbos ranką? Manome, kad šitas jaunas vyras gali susitvarkyti. Rankas turi, žiūrėkite, kaip gražiai duris susiremontavo. Gal ir darbelį kokį susiras, – kalbėjo viena iš kaimynių.
Pats Vaidas džiaugėsi geranoriškais žmonėmis, dievagojosi, jog nebegers ir daugiabučio gyventojams problemų daugiau nebekels.
– Tikėkimės, kad bent šiuo atveju bus gerai. Žmogui pasisekė, jog kaimynai tokie supratingi ir padeda kabintis į gyvenimą, – kalbėjo seniūnas.
Eglė MIČIULIENĖ, laikraštis „Santaka“
