Aplinkosaugininkai ir Žemės ūkio ministerija (ŽŪM) skirtingai interpretuoja galiojantį Lietuvos pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymą, todėl ūkininkai neskuba mokėti šienainio gamyboje naudojamo polietileno plėvelės mokesčio.
Iš kišenės– neplanuoti tūkstančiai
„Už pernykščius metus turėjau sumokėti apie 2000 litų. Tai nemaži pinigai, tuo labiau kad šios išlaidos– neplanuotos“,– „Valstiečių laikraščiui“ sakė Rokiškio rajono pieno gamintojas Almontas Šedys.
Pieno ūkio savininko manymu, ūkininkams būtų patogiau, jei pakuotės mokestis būtų įtrauktas į plėvelės kainą. Tada būtų mažiau rūpesčių ir nesusipratimų.
Pasak Aplinkos ministerijos (AM) Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamento Rokiškio rajono agentūros vyriausiosios specialistės Danutės Baronienės, tik keli rajono ūkininkai sumokėjo plėvelės mokestį.
„Tai daryti ūkininkus agitavome per Žemės ūkio rūmų atstovą, tačiau jie neskuba. Aišku, jiems susidaro nemaži pinigai. Vienos ūkininkės skaičiavimais, už maždaug 100 ritinių reikia mokėti apie 500 litų“,– tvirtino aplinkosaugininkė.
Pakuotės tvarkymo mokestis nėra naujas, jis galioja jau ne vienus metus. Tačiau ūkininkai nebuvo verčiami mokėti mokestį už šienainio gamyboje naudojamo polietileno plėvelę.
Verčia mokėti už 5 metus
Šiemet aplinkosaugininkai nusitaikė į gyvulininkystės ūkius ir reikalauja šį mokestį susimokėti net už penkerius praėjusius metus.
Ūkininkams laiškus su raginimais sumokėti pakuotės tvarkymo mokestį už penkerius metus ir grasinimais delspinigiais išsiuntinėjo AM Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento Pagėgių aplinkosaugininkai.
„Taip, mes raginame ūkininkus susimokėti. Nėra ko laukti– jei toks mokestis yra, teks jį mokėti“,– „Valstiečių laikraščiui“ patvirtino Pagėgių agentūros vedėjas Darius Ciganas.
Pasak agentūros vedėjo, anksčiau buvo neaiškumų dėl šių pakuočių, bet šiemet, AM išaiškinus, kad tai– pirminė pakuotė, niekur ūkininkai nesidės– privalės mokėti.
„Reikalai juda. Nelabai noriai, bet žemdirbiai teikia ataskaitas apie plėvelių panaudojimą ir jau moka mokestį. Sumos nėra didelės. Tiems, kurie per metus sunaudoja toną plėvelės, reikia sumokėti apie 2 tūkst. litų, o už penkerius metus– 10 tūkst. litų“,– pareiškė Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento Pagėgių agentūros vedėjas.
Anot D.Cigano, iš maždaug 100 pagrindinių krašto plėvelės naudotojų mokestį jau susimokėjo koks trečdalis. „Žmonės dar tikisi, kad mokestis bus nubrauktas, tačiau niekas to nedarys“,– įsitikinęs aplinkosaugininkas.
Plėvelės nelaiko pakuote
Pasak ŽŪM Išteklių ir kokybės politikos departamento direktoriaus Sauliaus Jasiaus, ŽŪM ir AM skirtingai interpretuoja šiuo metu šalyje galiojančio Lietuvos pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo straipsnį, nusakantį pakuotės sąvoką.
Šiame įstatyme nurodyta, kad pakuotė– gaminys, pagamintas iš bet kokių medžiagų ir skirtas gaminiams pakuoti, saugoti, tvarkyti, gabenti ir pateikti vartotojams ar gaminių naudotojams.
„Žemdirbiai pagamintą šienainį naudoja gyvuliams šerti ir rinkai jo netiekia. Todėl, mano nuomone, iš ūkininkų reikalaujamas 1,8 Lt/kg panaudotos polietileno plėvelės tvarkymo mokestis pagal faktinį plėvelės įsigijimą nėra pagrįstas, žemdirbiai ją sunaudoja savo ūkio reikmėms“,– įsitikinęs S.Jasius.
Aplinkosaugininkai tvirtina, kad ūkininkai, norėdami išvengti šio mokesčio, gali pasirinkti kitą kelią. Pristačius 30 proc. tokių gamybinių ūkio atliekų į atliekų tvarkymo įmones, turinčias teisę išduoti pažymas apie gautą plėvelę, pakuotės tvarkymo mokesčio mokėti nereikia.
Pasak aplinkosaugininkės D.Baronienės, tokios pažymos yra mokamos, tačiau jų kaina mažesnė nei pakuočių tvarkymo mokestis. „Ūkininkams patariame taip ir elgtis“,– pastebėjo Rokiškio aplinkosaugininkė.
Pieno gamintojas A.Šedys tvirtino, kad panaudotas plėveles ir kitas gamybines atliekas atidavė surinkėjams, tačiau iš jų gauta pažyma pasirodė negaliojanti. Mat atliekas surinkusi įmonė neturėjo AM licencijos.
Anot ŽŪM Išteklių ir kokybės politikos departamento direktoriaus, atliekas įmonėms atiduodantys ūkininkai susiduria su kitomis problemomis– plėvelė turi būti švari, o jei norima, kad ji būtų paimama iš ūkio, reikia sukaupti didesnį jos kiekį.
Siekia bendro sutarimo
S.Jasiaus tvirtinimu, ŽŪM, įvertindama susidariusią situaciją, kai aplinkosaugininkai ir žemės ūkio gamybininkai skirtingai interpretuoja galiojantį įstatymą, sieks, kad šis bendro sutarimo reikalaujantis klausimas būtų kuo greičiau išspręstas AM ir nevyriausybinių žemdirbių organizacijų atstovų susitikime.
Šiuo metu yra parengtas ir derinamas naujas LR pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo projektas, kuriame numatyta, kad gamintojams ar tiekėjams, kurių ūkyje per metus susidarys iki 0,5 t naudojamos pakuotės, pakuotės tvarkymo mokesčio mokėti nereikės.
Jei projektas bus patvirtintas, daugumai žemdirbių mokesčiai nebus skaičiuojami.
Pasak S.Jasiaus, ŽŪM stengiasi sudaryti sąlygas, kad žemdirbiams būtų paprasta ir aišku, kur galima pristatyti panaudotas polietileno plėveles ar kitas ūkyje susidarančias gamybines atliekas. Turi būti supaprastintos jų apskaitos ir valdymo procedūros.
ŽŪM informuoja, jog ES šalys narės reglamentus, nusakančius, kaip bendrijoje reikėtų tvarkyti ir apmokestinti pakuotes ar pakuočių atliekų tvarkymą, interpretuoja įvairiai. Vienose šalyse už tvarkymą moka prekiautojai, kitose– prisideda ir produkcijos vartotojai.
Sėdi ne savo rogėse
Su žemės ūkio ir Aplinkos ministerijos veikla susijusių klausimų yra daug. Ne tik ūkininkai, bet ir „DnB NORD“ vyriausiasis analitikas Rimantas Rudzkis sako pastebėjęs, kad Aplinkos ministerija tapo didžiausiu ūkininkavimo plėtros stabdžiu Lietuvoje. Priekaištų Aplinkos ministerijai turi ir žemės ūkio viceministras Aušrys Macijauskas: „Jeigu neįsileidžia pro duris– eisime pro langus. Problemos labai svarbios. Štai žemės ūkio plėtra neįmanoma vien dėl apribojimų statyti naujus statinius žemės ūkio paskirties žemėje.“
Iš tikrųjų keista padėtis. Dejuojama dėl apleistų žemių, tačiau šiuo metu ir tokiame žemės sklype ūkininkas praktiškai neturi galimybių pasistatyti pašiūrę ar fermą galvijams laikyti.
„Jeigu ūkininkas norėtų pasistatyti 100 karvių fermą, tai pagal Aplinkos ministerijos nustatytus reikalavimus aplinkosaugos zona apie ją turi būti maždaug 500 metrų. Aplinkos apsaugos inspektoriai tokiais atvejais elgiasi standartiškai– apibrėžia 500 m spindulį nuo fermos (skersmuo 1 km) ir pareiškia, kad ūkininkas turi savo ketinimus suderinti su visais žemės savininkais, kurie patenka į šį plotą. Paprastai būna 20–30 žemės savininkų. Nors gyvenamųjų namų nėra, tačiau vis tiek reikia derinti. Praktiškai iš 30 pavyksta susitarti su 26–28 savininkais, tačiau visada atsiranda keli nesukalbami, todėl leidimo statyti ūkinius pastatus ūkininkas negauna“,– dalijasi patirtimi A.Macijauskas.
Žemės ūkio viceministro žiniomis, daugelyje ES šalių žemės ūkio paskirties žemėje ūkinius pastatus leidžiama statyti nereikalaujant kaimynų sutikimo, arba jų priekaištai turi būti pagrįsti. Kitas reikalas, kai į minėtą zoną patenka gyvenamieji namai. Tokiu atveju ūkininkai neprašo švelninti reikalavimų.
Aplinkosaugininkai ignoruoja ūkininkus
Bronius Markauskas, Žemės ūkio rūmų pirmininkas
Ūkininkai nenori mokėti šio mokesčio, nes mano, kad šienainio gamyboje naudojamo polietileno plėvelė nėra pakuotė. Juk šienainis netiekiamas į rinką, o plėvelė yra gamybinio proceso dalis.
Tačiau AM ignoruoja probleminius klausimus. Jos atstovus kvietėme į ŽŪR prezidiumo posėdį, kuriame buvo svarstytas ir pakuočių tvarkymo mokestis. Tačiau niekas nesiteikė atvykti, tik atsiuntė raštą. Vis dėlto neprarandame vilties, kad mums pavyks įrodyti, kad šienainio gamyboje naudojama plėvelė nėra pakuotė.
Ar sėdintieji sostinėje žino geriau?
Jonas Talmantas, Lietuvos ūkininkų sąjungos pirmininkas
Aplinkos ministerija tikriausiai nori pasiekti, kad Lietuva būtų steriliausia ES šalis. Todėl jie ir kovoja su nuo senų laikų kaimuose ir net parkuose gyvenančiais žmonėmis. Aplinkos ministerija nenori jų matyti. O jeigu kalbėtume rimtai, tai kvailai atrodo, kai kažkokia ministerija priima nutarimus ar rengia įstatymų projektus nesiteiraudama nuomonės žmonių, kurių gyvenimui tie įstatymai turės didelės įtakos. Nejaugi Vilniuje sėdintys Aplinkos ministerijos valdininkai geriau už mus, ūkininkus, žino, kokios pasekmės bus priėmus vieną ar kitą teisės aktą.
Galima įtarti, kad tarnauja lobistams
Jonas Sviderskis, Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos gen. direktorius
Susidariau nuomonę, jog Aplinkos ministerija nori, kad Lietuva liktų be žemės ūkio. Mano žiniomis, aplinkosaugos reikalavimai Lietuvoje yra kur kas griežtesni nei reikalauja ES norminiai aktai. Nepasitaręs su ūkininkais aplinkos ministras priėmė įsakymą dėl gyvulininkystės kompleksų poveikio požeminiam vandeniui. Gręžinių įrengimas kainuotų 30–40 tūkst. Lt, dar papildomai apie 10 tūkst. Lt kasmet kainuotų mokesčiai už tyrimus. Dėl Aplinkos ministerijos specialistų interpretacijų tyrimus turėtų daryti ir kelias dešimtis karvių laikantys žemdirbiai.
Vida Tavorienė, Albinas Čaplikas
