Mažai kam žinoma, bet ir už kadro ši trijulė, kurią seriale pažįstame kaip Romką, Nuostolį ir Drambliuką – bičiuliai, vienbalsiai tvirtinantys, kad dirbti draugų apsuptyje yra vienas malonumas, rašo pranešime spaudai.
„Net dabar, kai filmavimai jau baigėsi, visi susitinkame, žiūrime serialą, komentuojame, palaikome herojus. Tokia bičiulystė – labai retas reiškinys. Su Arnu mudu pažįstami jau seniai, esame bičiuliai. Labai puikiai jį pažinojau, tad vaidinant nekilo jokių problemų. Na, o Artūru mokiausi paraleliniame kurse. Žinojau jį, tačiau mes niekada nebuvome labai daug dirbę. Bet pradėjus darbuotis kartu ir pabendravus vos vos daugiau, pastebėjau, kad tai yra nuostabus žmogus. Sakyčiau, iš karto sutapo mūsų karminiai taškai (juokiasi). Darbas su juo buvo tikra atgaiva. Buvo smagu pažinti jį kaip žmogų, kartu padirbėti. Surasti gerų partnerių – labai gera vertybė. Sakoma, jeigu nori gerai suvaidinti, turi padėti partneriui gerai suvaidinti. Mes tokią nesutartą simbiozę ir darėme“, – kalbėjo aktorius V. Maršalka.
Vaidą seriale supa ne tik bičiuliai, bet ir pats artimiausias žmogus – širdies draugė, nacionalinio Kauno dramos teatro aktorė Agnieška Ravdo, seriale atliekanti Pervalkos, jo personažo Drambliuko mylimosios vaidmenį.
„Su Agnieška tik vieną kartą iki tol buvome kartu dirbę teatre. Tad buvo keista. Gyvenimas – viena, serialas – visai kas kita. Visai kitokios aplinkybės, sąlygos. Vienok tikrai buvo keista, o tuo pačiu ir juokinga, drovu. Mes vienas kitą labai gerai pažįstame, tad labai jautėsi artumas, kurio su kitu partneriu gali ir visai nepajusti. Tad vaidinti su Agnieška buvo tikra atgaiva. Juolab – mylimuosius.
Beje, ne tik serialo aktoriais, bet ir režisieriumi džiaugiuosi, nes su Ričardu Vitkaičiu mums tenka dirbti kartu ir teatre. Jis – nuostabus aktorius, režisierius. Dirbant su juo niekada nesijauti paliktas ar vienišas, nes jis – ne tik profesionalas, bet ir labai jautrus žmogus. Taigi, man didelė laimė vaidinti tokių asmenybių apsuptyje“, – kalbėjo pašnekovas.
Na, o Arnas prisiminė, kuriame spektaklyje užsimezgė jųdviejų su Vaidu bičiulystė. „Labai džiaugiausi, kai sužinojau, kad į šią trijulę papuolė ir Vaidas, su kuriuo bičiuliuojamės jau pakankamai ilgai. Mūsų draugystė užsimezgė nacionaliniame Kauno dramos teatre vaidinant Varno spektaklyje „Getas“. Dirbti kartu su bičiuliu yra kur kas paprasčiau nei nepažįstamu žmogumi. Kai pradedi filmavimus seriale, kuriame tau yra skiriama nedidelė dalis scenarijaus, visada yra drąsiau, kai šalia yra tau gerai pažįstamų veidų“, – patikino aktorius.
Artūras papasakojo apsidžiaugęs dar ir aktoriaus Karolio Kasperavičiaus, atliekančio vieną pagrindinių vaidmenų seriale, draugija. „Kastinge dalyvavo daug pažystamų veidų. Pamenu, bijojau, galvojau apie tai, ar pavyks, ar suprasiu ko iš manęs reikalauja. Nežinojau dar ar vaidinsiu, ar pavyks, nežinojau, su kuo teks dirbti. Laikui bėgant sužinojau, kad vaidinsiu su Vaidu ir Karoliu. Negaliu pasakyti, kad ankščiau buvome labai gerai pažystami, draugai. Su Vaidu mokėmės paralelinėse LMTA grupėse: aš – kino, o Vaidas – teatro kurse. Karolis baigė kursu vėliau.
Nors turiu mažą patirtį kine, serialuose, tačiau suprantu pasitikėjimo svarbą, suprantu, kaip svarbu jaustis darbe laisvai ir pasitikėti savimi. Aš tikėjausi, kad būtent taip ir bus šio serialo filmavimuose. Nesuklydau. Gavau didelį malonumą dirbti su šia komanda. Gavau pasitenkinimą ir pasitikėjimą dirbant su Vaidu ir Karoliu. Mes visą laiką buvome vaidybos procese, papildydavome dialogus, kurdavome mini etiudus. Mes fantazavome, kas toliau laukia Andriaus, Drambliuko, Nuostolio. Tai, kaip ir menkniekis, tačiau iš kitos pusės, parodė pasitikėjimą ir prisirišimą. Labai tikiuosi kada nors dar kartą susitikti filmavimo aikštelėje. Vaidai, Karoli, ačiū jums!“ – dėkojo kolega.
Paaiškėjo, kad ne tik dėl bičiulių draugijos A. Svorobovičiui nebuvo itin sudėtinga įsijausti į niekšo, žmogiškumą praradusio ir užuojautos nežinančio Nuostolio vaidmenį. Vyras papasakojo, kad dalis šių savybių jam artimos ir kasdienybėje.
„Nereikėjo daug kurti ar fantazuoti, kad išteisinčiau Nuostolį. Užteko prisiminti mokyklos laikus, kuomet troškau būti visų geriausias, turėti statusą vardan statuso. Ir nesvarbu, kiek žmonių nuskriausiu arba pažeminsiu, kiek padarysiu blogo – mano prioritetas yra mano siekiamybė, o kokiomis priemonėmis – nesvarbu. Tai yra puikybė, padidėjęs egoizmas, kuris laikui bėgant, šeimos, draugų pagalba nusėda. Nuostolis yra perpildytas puikybės, būtent dėl jos nesugebantis mąstyti, daryti išvadas, analizuoti situaciją, galų gale mokytis. Aš pats nemėgstu puikybės, bet aš galiu ją pateisinti, nes suprantu, kad pats ją turiu. Negana to, toks jau mano darbas – išteisinti/pateisinti personažą, o mėgstu/nemėgstu privalo likti už vaidybos ribų“, – paaiškino pašnekovas.
Tuo tarpu A. Ašmonui Romkos vaidmuo buvo išskirtinis tuo, kad iki šiol šį aktorių pažindavome, kaip komiško serialo „Moterys meluoja geriau“ personažą Arčį. Vyras patikino, kad parodyti ir kitų savo spalvų jam – svarbi užduotis.
„Pirmasis mano televizijoje sukurtas personažas ir buvo seriale „Moterys meluoja geriau“. Na, o kai sulaukiau pasiūlymo vaidinti kriminaliniame seriale, apsidžiaugiau. Man pačiam labai smagu stebėti kolegas, kuriančius įvairius personažus. Todėl ir man pačiam svarbu, kad mano personažai skirtųsi. Ir kad žmonės, žiūrėdami „Gaujų karai. Karveliai“ nesakytų, kad ekrane mato tą patį Arčį iš „Moterys meluoja geriau“, – šypsojosi Arnas.
V. Maršalka prasitarė, kad anksčiau apie vaidybą serialuose išvis negalvojo. Po studijų aktorius kartu su nedidele dalimi savo kursiokų buvo pakviestas vaidinti prestižiniu laikomame Nacionaliniame Kauno dramos teatre, kur darbuotis jam teko su tokiais režisūros grandais kaip Gintaras Varnas ar Jonas Vaitkus.
„Vis tiktai tai yra nacionalinis teatras. Į tokį teatrą ateina tikrai rimti režisieriai. Net gi, sakyčiau, rimčiausi Lietuvoje. Tad tai yra puiki terpė mokytis, būti. Savotiškai džiaugiuosi, kad neužsikonservavau tarp savo kursiokų, dėstytojų ar vyresnių kolegų. Tad neslėpsiu, anksčiau buvau labai sureikšminęs teatrą, neįsivaizdavau savęs serialuose. Turbūt ir baimė mane kaustė. Galiausiai – ir nekviesdavo, ir pats nesisiūlydavau. Tad priežasčių buvo visas komplektas. Paskui buvau pakviestas į serialą „Prakeikti“. Ilgai dvejojau, nes turėjau daug darbų. Tačiau sutikau ir esu tuo labai patenkintas. Dabar aš labai dėl to džiaugiuosi – sutikau naujų žmonių, išbandžiau naują darbo specifiką.
Galbūt dar viena iš priežasčių, kodėl aš nenorėjau vaidinti serialuose yra ta, kad mūsų akademijoje nelabai moko dirbti prieš kameras. Dramos aktoriai neturi jokių paskaitų, kaip reikia dirbti kine. Tad, pagalvojau, kad tai būtų labai puiki terpė ir praktika dirbant prieš kameras, susitinkant su naujais režisieriais, naujais kolegomis, mokytis iš jų ir taip plėsti savo akiratį. Taip aš atsidūriau serialuose“, – pasakojo V. Maršalka.
Tuo tarpu laisvai samdomu aktoriumi ilgą laiką dirbęs, Kauno, Vilniaus, Šiaulių ir Panevėžio teatruose vaidmenis kūręs A. Ašmonas prasitarė, kad studijų metu jam buvo skiepijama nuomonė esą vaidmenys serialuose gadina aktorius.
„Aš linkęs galvoti, kad visos sritys – kinas, teatras ir serialai yra labai skirtingi. Ir tai tikrai nėra projektai, kurie sugadina aktorius. Taip negali būti. Aš esu aktorius ir aš privalau dirbti savo darbą. Ir nesvarbu, kur – ar teatre suvaidinti gražų vaidmenį, ar televizijoje sukurti puikų personažą, ar kine. Visos šios sritys yra skirtingos. Skirtingos manieros, skirtingi reikalavimai, visai kiti tempai, kitokios repeticijos ir t.t. Bet visur reikia įdėti tiek pat daug darbo. Gal ir buvau kurį laiką labiau teatro žmogus, tačiau kai pradėjau po truputį dirbti, domėtis serialais ir kinu, supratau, kad viskas priklauso tik nuo manęs – kiek aš darbo įdėsiu, tiek ir turėsiu“, – įsitikinęs Arnas.
Aktorius A. Svorobovič taip pat paminėjo išskirtinius teatro, kino ir serialų rėmus, kuriuose aktorius privalo išlikti lankstus.
„Privalu žinoti visas vaidybos rėmo galimybes. Iš vaidybinės pusės, aš asmeniškai neturėjau pasipriešinimų. Baigiau kino vaidybos kursą. Labai gerai atsimenu operatoriaus Ramūno Greičiaus paskaitas. Vienintelis dalykas, kuris mane visada stabdo ir kelia nerimą – kalbos defektas. Aš ne esu lietuvis, deja lietuvių kalba nėra gera, todėl man tenka daugiau kreipti dėmesį į kalbos raišką ir dikciją. Ar televizija yra mano siekiamybė? Ne. Televizija nėra mano prioritetas. Tačiau jeigu yra galimybė pasireikšti kastinge arba filmuotis – neatsisakau“, – paaiškino aktorius.
