Duodamas interviu savaitraščio „Newsweek“ portalui lenkų kalba, Z.Gluza, taip pat vadovaujantis Lenkijos naujausiųjų laikų istorijos tyrimus remiančiam fondui „Karta“, pažymėjo, kad Lenkijai svarbu suprasti ir priimti lietuvių požiūrį į abiejų šalių bendrą praeitį.
„Mūsų ir lietuvių bendros praeities vizijos visiškai skirtingos, – pabrėžė jis. – Buvau suglumintas, kai buvusiame KGB kalėjime Vilniuje, kuriame dabar įrengtas muziejus, buvo pateikta informacija, kad tame pastate represijos vykdytos NKVD, gestapo ir... lenkų okupacijos laikais.“
Tuomet Z.Gluza mėgino paaiškinti muziejaus direktoriui, kad toks užrašas yra skandalingas ir provokuojantis, nes lenkų administracijos laikais prieš Antrąjį pasaulinį karą ten veikė paprastas teismo izoliatorius, kurio jokiu būdu negalima lyginti totalitarinių režimų slaptųjų tarnybų kankinimų kameromis.
„Nesupratau lietuvių požiūrio, jų traumos netekus Vilnius. Esu įsitikinęs, kad dabartinių konfliktų tarp lenkų ir lietuvių šaltinis yra tuometė praeitis. Na, o mes reaguojame tik į pasekmes, nesusimąstydami apie jų priežastį“, – sakė Z.Gluza.
„Panašu, kad siekiant dialogo ateityje itin svarbu, kad į 20 tarpukario metų taip pat pažvelgtume iš lietuvių perspektyvos, – pažymėjo jis. – Lietuviai prisimena, kad Lenkija sulaužė susitarimą, sudarytą likus dviem dienoms iki generolo (Lucjano) Zeligowskio (Liuciano Želigovskio) pajėgų įžengimo į Vilnių 1920-ųjų spalio 9 dieną. Jų nuomone, Lenkija pirmiausiai pripažino, kad Vilniaus kraštas priklauso Lietuvai, o vėliau jėga jį atėmė.“
Z.Gluza pripažįsta, kad Lenkija neabejotinai pažeidė 1920 metų Suvalkų sutartį, veikdama iš jėgos pozicijų.
„Tuometė Lietuvos valstybė, netekusi pagrindinio savo miesto, spalio 9-ąją paskelbė gedulo diena. Tolesnius keliolika metų lietuviai vis labiau gedėjo, vis labiau nekęsdami Lenkijos“, – sakė jis.
„Abiems pusėms istorija tebėra skausminga tema, apie kurią sunku kalbėti. Lengviau reaguoti į dabartines problemas: lenkiškų pavardžių rašybą arba (lenkiškus) gatvių pavadinimus (daugiausiai) lenkų gyvenamose vietovėse. Tačiau neatsigręžus į praeitį nepavyks suprasti šio proceso ir jo padarinių“, – aiškino „Karta“ redaktorius.
Paklaustas, ar Lenkijai reikėtų atsiprašyti Lietuvos dėl L.Zeligowskio įvykdyto Vilniaus krašto užėmimo, Z.Gluza atsakė, kad toks atsiprašymas būtų reikšmingas tik įsiklausius ir lietuvių poziciją ir ją suvokus: „Prieš ištardami tą žodį, lenkai turi sužinoti Vilniaus užėmimo istoriją, įsiklausydami į Lietuvos pusę. ... Kad žodis „atsiprašau“ būtų prasmingas, reikia suvokti atsiprašymo priežastį – bet mūsų pusėje tokio supratimo dar nėra.“
„Tačiau man jau suprantama, kad lietuviai tikisi iš Lenkijos atviro pareiškimo, jog Vilniaus užėmimas 1920 metais buvo klaida ir kad būtent dėl lenkų kaltės tolesnius du dešimtmečius po to įvykio joks Lenkijos ir Lietuvos dialogas nebuvo įmanomas“, – pridūrė jis.
„Newsweek“ paklausus, ar tokį atsiprašymą galėtų pareikšti Lenkijos prezidentas Bronislawas Komorowskis (Bronislavas Komorovskis), Z.Gluza atsakė: „Taip būtų geriausia.“
„Juo labiau, kad prezidento giminė kilusi iš Lietuvos, – pridūrė jis. – Bent jau dėl šios priežasties Bronislawas Komorowskis galėtų parodyti didesnį jautrumą šiam klausimui negu kiti Lenkijos politikai. Kita vertus, neabejotina, kad daugelis sluoksnių (Lenkijoje) tokį atsiprašymą laikytų šalies išdavyste.“
Z.Gluza konstatavo, kad Lenkija kol kas nepasirengusi priimti Lietuvos požiūrio į įvykius prieš daugiau negu 90 metų, kuriuos menančių žmonių lieka vis mažiau.
„Bėga dešimtmečiai, o mes tebestovime vietoje, atgręžę vieni kitiems nugaras. Visa tai – (dėl) kelių kartų nepakankamo dėmesio. Galų gale turime sutelkti jėgas, kad įveiktume šią kliūtį. Įvykiai, kuriuos dabar jau būtų galima aprašyti keliomis neutraliomis pastraipomis istorijos vadovėliuose, iki šiol kursto dabartinę nesantaiką tarp lenkų ir lietuvių. Nebeturėtume ilgiau laukti“, – pabrėžė jis.
