Vilniuje su Emilija kalbėjomės ne tik apie keliones po JAV, bet ir apie kurčios mergaitės ryžtą gyventi tokį gyvenimą, apie kokį svajojo.
Išmokysiu savo dukrą kalbėti
Pasakiusi, kad gestų kalbos vertėjo paslaugų mūsų pokalbyje jai nereikės, Vytauto Didžiojo universiteto magistrantė, Kauno kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų ugdymo centro lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Emilija į sutikimą atėjo su mama, biofizikos mokslų daktare Vilma Kisnieriene. Dukra mamos žodžius skaito iš lūpų, o mama puikiai supranta, ką sako dukra, tad gestų kalbos mums bendraujant neprireikė, o pokalbiui baigiantis ir aš jau puikiai supratau, ką į mano klausimus atsakydavo Emilija.
Emilija atsinešė gerą žinią – anksti ryte sužinojo, kad vėl vasarai gavo darbą Vajominge, Jeloustouno nacionaliniame parke. Į JAV padirbėti Emilija vyks jau trečią kartą pagal studentams skirtą programą „Work and travel USA“. Ar nebaisu mamai buvo taip toli išleisti vos dvidešimt perkopusią dukrą, turinčią visišką klausos negalią? V. Kisnierienė sako, kad Emilija nuo vaikystės labai savarankiška, o mama ir tėtis netrukdė jai tokia tapti.
Emilijai buvę pusę metukų, kai mama pajuto, kad dukra negirdi. „Neslėpsiu, patyriau stresą, išgyvenome visa šeima. Ypač sunku apie Emilijos kurtumą buvo pasakyti giminėms, draugams, net savo dabar jau šviesios atminties mamai“, – pasakoja Vilma. Ji gerai atsimena, kaip tuomet sakydama apie dukros negalią mamai pridūrė: „Ji kalbės! Aš išmokysiu!“ Tuomet mama ja nelabai patikėjo, bet tikėjo pati Vilma: „Mūsų šeimoje kurčių nebuvo, bet aš nepradėjau aiškintis, kodėl taip nutiko, kad Emilija gimė kurčia, man svarbiausia buvo daryti viską, ką tik galiu, kad dukra galėtų pagal savo galimybes kalbėti.“
Nuo pat pradžių mamą ir dukrą jungė didelis emocinis ryšys, jos suprasdavo viena kitą iš kokio nors gesto, iš akių išraiškos, tačiau mama matė, kad Emilija labai nori kalbėti, kad žiūri į jos lūpas ir nori suprasti, ką jai sako. Pasakodama, kaip mokė Emiliją kalbėti, mama aiškina, kad pamokėlių sėdint prie stalo buvę nedaug: „Eidavome pasivaikščioti, rasdavome nukritusį kaštoną, įdomų akmenuką ar kitą kokį daiktą, tuojau paėmusi rodydavau Emilijai ir skiemenuodavau to daikto pavadinimą, paskui pagaliuku rašydavau vieno ar kito daikto pavadinimą smėlyje, o namuose – kortelėje.“
Mama dukrą kalbėti mokė per žaidimą, jiedvi lipdydavo gyvūnėlius, namukus, puodukus – visus žodžius, kuriuos Emilija norėjo išmokti ištarti. Lipdant lavinosi smulkieji pirštų raumenys, ugdėsi motorikos įgūdžiai atrandant naujus žodžius. Vilma aiškina, kad kurčiam vaikui nepakanka parodyti puoduko ir pasakyti, kad tai puodukas. Turi parodyti, kad puodukas gali būti apvožtas, paslėptas, suskilęs ir pan.
Išmokti gestų kalbą buvo lengviau negu sakytinę
Emilija kartu su girdinčiais vaikais lankė Antakalnio „Atžalėlės“ vaikų darželį, individualias pamokėles lankė pas surdopedagogę Rūtą Višniūnienę. Ji šiltai prisimena darželio auklėtoją Indrą, draugus. Visi jie buvo geranoriški, nesutrikdavo, kad Emilija nekalba arba sunkiai taria žodžius. „Vaikai negalią priima kaip natūralią duotybę“, – sako Emilija ir priduria, kad suaugę ir dabar, kai Lietuva tapo atvira šalimi, dar kartais sutrinka sutikę kurčią žmogų ar gestais tarpusavyje besikalbančius kurčiuosius stebi lyg keistuolius.
Pati Emilija gestų kalbą išmoko pradėjusi mokytis Vilniaus kurčiųjų ir neprigirdinčių ugdymo centre. Į mokyklą mergaitė atėjo jau mokėdama skaityti, tačiau žodžių sąvokas jai suprasti buvę sunku, tad skaitydama iš pradžių nesuprasdavo, ką skaito. Bet kai pradėjo skaityti, be knygų negali gyventi, vardintų ir vardintų, ką jau perskaitė.
Išmokti gestų kalbą Emilijai buvo lengviau nei kalbėti. Bet ji aiškina, kad gestų kalba nėra tokia paprasta, kaip atrodo iš šono. Tiesa, galima išmokti gestus kiekvienam žodžiui, tačiau tuomet nekalbėsite gestų kalba. „Reikia pakeisti mąstymą: vizualiai mąstyti, matyti situaciją savo galvoje, turi pusiau vaidinti tą situaciją, pusiau pasakoti apie ją, veido mimika yra svarbi gestų kalbos dalis. Man daug padėjo pradinių klasių mokytoja Aldona Vieliūtė. Ji mane mokė ne tik gestų kalbos, bet tęsė mamos pradėtą darbą, mokė žodinės“, – pasakoja Emilija.
O gestų kalbos mama mokėsi drauge su dukra, nors ir toliau abi kalbėjosi sakytine kalba. Vilma sako, kad gestų kalbos ji nemoka tiek, kiek norėtųsi, tačiau, pradėjusi bendrauti su Lietuvos šeimų, auginančių kurčius ir neprigirdinčius vaikus, bendrijos „Pagava“ nariais, susidraugavo su kai kuriomis šeimomis, o tuomet ir gestų daugiau išmoko.
Į „Pagavą“ – su broliu ir sese
V. Kisnierienė į „Pagavos“ bendrijos veiklą įsijungė dar tada, kai Emilijai buvo vieneri. „Pasijutau, kad nesame vieni su savo rūpesčiais dėl dukros klausos negalios. Įsilieti į bendrijos veiklą skatino jos įkūrėja šviesaus atminimo Aušra Pivorienė. Vėliau Joana Vanagienė ir kitos „Pagavos“ moterys tapo ne tik atrama, bet ir tikromis sielos draugėmis. Per 25 metus bendrijoje nuveikta daug darbų kurčiųjų labui“, – pasakoja Vilma.
„Pagavos“ organizuojamose stovyklose, kelionėse dalyvaudavo visa šeima, tad Emilijos vyresniajam broliui ir jaunesnei sesei buvo proga susipažinti su kitais kurčiais ir neprigirdinčiais vaikais, jie išmoko pirštų abėcėlės ir per žaidimus galėjo bendrauti su kurčiais vaikais. Emilija sako, kad, kai reikia pagalbos organizuojant „Pagavos“ renginius, ji niekada neatsisako.
Sunkiausia – akcentologija
Lietuvių kalbos studijos Lietuvos edukologijos universitete (dabar – VDU Švietimo akademija) Emilijai buvo tikras iššūkis. Pradėjusi studijuoti ji sutiko dėstytojų, kurie pirmą kartą susidūrė su kurčia studente ir nežinojo, kaip su ja bendrauti, kaip perteikti informaciją. Du kartus per savaitę į paskaitas kartu su Emilija eidavo gestų kalbos vertėjai, o kitu metu ji dirbdavo savarankiškai, nes be gestų kalbos vertėjo paskaitose jausdavosi balta varna.
Paklausta, ar kurčiam studentui reikalingas paskaitų konspektuotojas, Emilija sako, kad, jos nuomone, tokių pareigybių reikia, nes konspektuotojai gali padėti išspręsti kurčiojo informacijos neprieinamumo problemą. Juk kurčiasis studentas turi dvigubą darbo krūvį: jis turi žiūrėti į gestų kalbos vertėją, kuris dėstytojo perteikiamą informaciją verčia į gestų kalbą, todėl nespėja visko užsirašyti, tad užrašyta informacija lieka nekokybiška – kaip tada pasiruošti egzaminui? Emilija pripažįsta, kad kiti studentai paskolina konspektus, jeigu paprašai, tik patys nepasiūlo, nors žino, kad kurčiai studentei jie reikalingi.
Emilija sako, kad studentų vakarėliuose ar kokiuose kituose renginiuose ji nedalyvaudavo, nes tokiu atveju ją būtų turėjęs lydėti gestų kalbos vertėjas. „Bet juk tu kalbi?“ – klausiu, tačiau Emilija atsako, kad ji varžosi kalbėti, o ir jos klausantis turi labai stengtis. Vis dėlto mergina žino, kad visą gyvenimą šalia jos gestų kalbos vertėjų nebus. Kai pradėjo studijuoti švietimo vadybą magistratūroje Vytauto Didžiojo universitete, daug paskaitų vyko anglų kalba, tad teko dirbti savarankiškai, naudotis vertėjo pagalba per „Skype“ arba dėl konsultacijos susitarti su dėstytojais.
Kurtieji ir girdintieji turi bendrauti
Paklausta, ar kurčius vaikus lietuvių kalbos geriau gali išmokyti girdinti ar kurčioji mokytoja, Emilija sako, kad, jos manymu, mokytojams, kurie su mokiniais kalbasi tik gestais, kurtieji daugiau išsipasakoja, per pamokas jaučiasi laisvesni.
Integracija – sudėtingas klausimas. Emilijos nuomone, kurtiesiems vaikams geriau mokytis Kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų ugdymo centre nei bendrojo ugdymo mokyklose, nes kurtiesiems priklauso kurčiųjų identitetas, kurčiųjų kultūra, savita – gestų – kalba. Emilija abejoja, ar kurtieji, mokydamiesi bendrojo ugdymo mokyklose, jausis visaverčiai bendraudami su girdinčiaisiais. Vis dėlto toks bendravimas būtinas. „Aš užaugau girdinčiųjų šeimoje, susikalbu su šeima, giminaičiais, o su kurčiaisiais bendrauju gestų kalba, tad turėjau galimybes mokytis įvairiapusio bendravimo“, – sako Emilija. Ji dėkinga savo mokytojoms, o svarbiausia – šeimai, padėjusiai jai įgyti drąsos ir pasitikėjimo savimi.
Baigdamos pokalbį vėl kalbamės apie būsimą Emilijos kelionę į JAV, prisimename jos kelionę automobiliu po šalį. Emilija sako, kad vairuotojo pažymėjimą gavo dar besimokydama Kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų ugdymo centre, ir priduria: kurtieji – patys geriausi vairuotojai, nes jie turi puikiai išlavintą orientaciją, greitai įsimena veiksmus. Kurtieji geriau orientuojasi aplinkoje, nes jie jautresni spalvoms, linijoms, formoms. „O kai žinai savo pranašumus, gali drąsiai siekti svajonės“, – sako Emilija.
Straipsnio autorė: Eglė Kulvietienė
Toks gaminių ir aplinkos kūrimas, kai jais be jokio specialaus pritaikymo gali naudotis visi;
Pastatų ir gaminių pritaikymas specialiųjų poreikių turintiems žmonėms;
Estetiškas dizainas.
