78-erių vilnietė Ada vis dar kupina energijos, noro kurti, bendrauti. Ji lankosi ne vienoje neįgaliųjų bendrijoje, kur randa širdžiai mielos veiklos. Ilgą gyvenimo kelią nuėjusi moteris mielai dalijasi prisiminimais. Ypač jos atmintyje įstrigęs pokario partizaninis judėjimas.
Vaikystės prisiminimai
Ada gimė prieš pat Antrąjį pasaulinį karą Dzūkijos ūkininko šeimoje. Tėvas buvęs darbštus, šeima gyveno gerai, bet viską pakeitė sovietų valdžia. Atėjūnai iš šeimos atėmė visą turtą, paliko tik vieną karvutę. „Tėtis daug pasakojo apie tuos laikus. Sakė, okupantai atėjo alkani, basi, apšepę. Jie net nežinojo, kaip atrodo mūsų kaimiečiams įprastas maistas. Padavė kartą tėtis atėjūnui gabaliuką lašinių, o tas klausia, kas čia. Vartė kareivis lašinių gabaliuką, stebėjosi, bet suvalgė pasigardžiuodamas. Kito kaimyno atėjūnas paprašė pieno. Šis perklausė, kokio nori: saldaus, rūgštaus? Matyt, nelabai suprasdamas, kas tai yra, kareivis atsakė: „vidutinio“. Visiems buvo gardaus juoko. Štai tokių „išvaduotojų“ Lietuva sulaukė 1940-aisiais“, – pasakoja moteris.
Ada sako, kad šeimą sovietai buvo numatę išvežti į Sibirą, todėl teko nuolat slapstytis. Gyveno netoli Baltarusijos, tad ten vaikai su mama ir eidavo slėptis į apleistą, negyvenamą mažą trobelę. Tėvas likdavo namuose. Ženklas, kad viskas namuose ramu, kad galima grįžti, būdavo pakelta šulinio svirtis.
Vis dėlto labiausiai Adai į atmintį įsirėžė pokario partizanų kovos. Daug Dzūkijos jaunuolių, Ados pažįstamų ir net giminaičių iškart po karo patraukė į miškus. „Labai gerai atsimenu partizanus. Ateidavo pas mus naktimis, valgydavo, kalbėdavosi, užsirūkydavo. Jei lauke stovėdavo sargyba, leisdavo sau atsipalaiduoti, automatus padėdavo ant suolų. Tada mudu su broliu galėdavome juos paliesti, apžiūrėti. Partizanų ginklai mums labai patiko. Kai sargybos lauke nebūdavo, partizanai automatus nuolat laikydavo prie savęs“, – pasakoja Ada.
Jos teigimu, partizanai su gyventojais elgdavosi gražiai ir mandagiai, niekada nieko apylinkėse nenuskriaudė, neapiplėšė, nenužudė. Užtat visi kaimo gyventojai bijodavo sovietų. „Nežinau kodėl, bet mes juos vadinome „bašlykais su štykais“. Net ir būdami vaikai šių žmonių nemėgome, o partizanų visada laukdavome. Suaugusieji, aišku, jautėsi kitaip. Juos nuolat kaustė baimė. Jei tuo metu, kai troboje lankėsi partizanai, būtų užsukę „bašlykai“, jie būtų nunešę pusę kaimo“, – įsitikinusi pašnekovė.
Žmonės partizaninį judėjimą palaikė
Ada pasakoja, kad jos kaimas, kuriame buvo apie šešias dešimtis trobų, partizanus palaikė be išlygų. Daugelis jų buvo vietiniai, iš to paties ar aplinkinių kaimų. Gyventojai vieni kitiems pranešdavo, jei pamatydavo kur netoliese enkavėdistus.
Atėjūnai užgriūdavo ir dieną, ir naktį. Jie atvykdavo didelėmis mašinomis, vasarą – su kamufliažinėmis uniformomis, žiemą – su baltais apsiaustais, krėsdavo trobas, ieškodami partizanų. „Kartą vienas toks ėmė durklu badyti kamaroje užraugtus kopūstus. Mama jo ir klausia: „ar ir statinėje partizanų ieškot?“ – prisiminusi senas istorijas, šypsosi Ada. Ji atsimena, kad partizanams jos mama iškepdavo skanios duonos, įdėdavo kiaušinių, kitokio maisto.
Neišdildomą įspūdį tuo metu aštuonmetei Adai paliko susitikimas su partizanų vadu Adolfu Ramanausku-Vanagu. „Dar ir dabar matau jį, sėdintį priešais, prie mūsų stalo. Tik jam išėjus tėvai pasakė – va čia buvo visų partizanų vadas. Jis nebūna mūsų rajone, tik retsykiais užsuka.
Kitą dieną visi kaimynai vien apie tai kalbėjo, bet tik tarpusavyje. Apie tai, kad kas nors galėtų įduoti partizanų vadą naujajai valdžiai, nebuvo ir kalbos. Kaimynai buvo kitokie nei dabar, vieningi“, – pasakoja Ada.
Moteris atsimena, kad kartą partizanai buvo užsukę ir į jų kaimo šokius. Pašokę su merginomis paprašė, kad jaunimas dar valandą po jų išėjimo nesiskirstytų. Nors šokiuose buvo jaunuolių iš kelių aplinkinių kaimų, niekam net į galvą nešovė įduoti partizanų, visi kaimiečiai suprato jų kovos prasmę. Pasak Ados, tik gerokai vėliau apylinkėse atsirado kažkokių neaiškių žmonių, pasivadinusių partizanais, kurie plėšikavo. Veikiausiai tai buvo užverbuoti nusikaltėliai, kaimo žmonės jų nepažinojo.
Moteris pasakoja ir savo pusbrolio, išėjusio į mišką partizanauti, istoriją. Jis bendravo su ryšininku, kuris atnešdavo jam maisto, pranešdavo naujienas. Be abejo, žinojo, kur yra partizanų bunkeris. Kartą tas ryšininkas partizanus išdavė, ir bunkerį apsupo enkavėdistai. „Žuvo visi, liko gyvas tik mano pusbrolis. Rankoje jis spaudė granatą. Sulaukęs, kol priešams baigėsi šoviniai, jis metė laukan granatą ir puolė bėgti. Enkavėdistai jam iš paskos paleido šunį. Pusbrolis šunį nušovė, taip jam pavyko pabėgti. Bėgo septynis kilometrus, užsuko pas pažįstamą žmogų, kuris jam davė apsiaustą, batus. Keršydamas už draugų žūtį, pusbrolis išdaviką nušovė. Jį patį enkavėdistai sugavo trumpam užsukusį į namus, vėliau kankino ir nuteisė 25 metus kalėti Sibire. Atbuvus šį laiką, jam neleista grįžti į Lietuvą, pusbrolis apsigyveno Ukrainoje. Atvažiuodavo pas mus su vyru į svečius, pasakodavo savo ir kitų kovotojų istorijas“, – prisimena Ada.
Keturis negyvus partizanus iš šio bunkerio Ada matė sumestus miestelio aikštėje. Tas vaizdas jai giliai įsirėžė į atmintį. „Važiavom vežimu kartu su tėvu. Jis vis sakė: nežiūrėk, neatsisuk. Ilgą laiką niekas nežinojo, kur tie vyrai buvo užkasti. Jau nepriklausomybės metais vienas buvęs sovietų milicininkas parodė tą vietą. Tada partizanai perlaidoti su visa derama pagarba“, – pasakoja pašnekovė.
Partizanų bunkeris būtų geriausias simbolis
Ada sako, kad vaikystėje ją labai sukrėtė Dzūkijos miške pamatytas jau išdraskytas ir apgriuvęs partizanų bunkeris. „Man buvo dvylika, ėjom su mama ir kitais vaikais uogauti. Pamatėm partizanų paliktą bunkerį. Galbūt tai buvo tas pats, apie kurį man pasakojo pusbrolis. Tik tada supratau, kokiomis klaikiomis sąlygomis gyveno mūsų partizanai. Žeminė – nedidelė, be langų, viduje – drėgna, pamesta keletas lentų atsigulti. Galbūt daug kas įsivaizduoja, kad partizanai gyveno kone penkių žvaigždučių viešbutyje, tačiau jų gyvenimas iš tiesų buvo labai sunkus. O dar ta nuolatinė baimė, kad užeis enkavėdistai. Partizanai turėjo išmokti ne tik slėptis, bet ir maskuoti pėdsakus – tiek vasarą, tiek žiemą.“
Ada nuoširdžiai piktinasi, kad sostinės valdžia nenori Lukiškių aikštėje statyti partizanų bunkerį primenančio memorialo. „Tikrai ne Vytis turėtų stovėti centrinėje šalies aikštėje, o simbolis, menantis mūsų partizanus. Tegu žmonės mato, kaip jiems buvo sunku, kokiomis sąlygomis jie kovojo už Lietuvą. Viduje galėtų būti ekspozicija su realiais vaizdais iš partizanų gyvenimo. Visada labai norisi paklausti valdžios atstovų – kodėl jau trisdešimt metų Lietuva nepriklausoma, o partizanų atminimas tinkamai taip ir neįamžintas? Bunkeris Lukiškių aikštėje būtų puikus paminklas begaliniam mūsų didvyrių partizanų pasiaukojimui“, – kalba Ada.
Jai labai skaudu girdėti, kaip vis dar tebejuodinamas partizanų atminimas. Pasak moters, jei tauta, paprasti žmonės, kaimų gyventojai jų nebūtų palaikę, partizaninis judėjimas nebūtų trukęs kone dešimtį metų. „Kai girdžiu paniekinamas kalbas apie partizanus, labai pykstu. Pati mačiau
jaunus, savo šalies laisvės tenorėjusius vyrus žiauriai nukankintus, suguldytus miesto aikštėje pasityčioti. Ar jie nusipelnė patyčių dar ir laisvoje Lietuvoje?“ – retoriškai klausia Ada.
Gyvenimu pernelyg nesiskundžia
Nors dabartinėje Lietuvoje Adai ne viskas patinka, tačiau gyvenimu ji pernelyg nesiskundžia. Palaidojusi vyrą, moteris gyvena viena, verčiasi iš nedidelės pensijos. Sovietmečiu Vilniaus radijo komponentų gamykloje dirbusią Adą įstaigos valdžia atleido išsyk, kai jai buvo nustatyta negalia. Moteriai tada buvo vos dvidešimt septyneri. Vėliau ji gyveno išlaikoma vyro.
„Negaliu pasakyti, kad dabar gyventi blogai. Tik būtų labai gerai, jei pensijos būtų didesnės. Labai daug pinigų išeina būstui išlaikyti, vaistams. Gerai, kad padeda vaikai, anūkai. Be jų būtų sunku“, – prisipažįsta pašnekovė.
Moteris pasidžiaugia, kad turi dukrą ir sūnų, dvynius, taip pat tris anūkes ir keturias proanūkes. Abu vaikai ir anūkės baigę aukštuosius mokslus, gabūs, geri, sėkmingai įsikūrę. Kiek galėdami visi padeda mamai ir močiutei.
Ada prisimena – kol vyras buvo gyvas, jiedu gyveno turiningą gyvenimą. Vyras giedojo Žvėryno bažnyčios chore, tad kiekvieną sekmadienį jiedu eidavo ten. Kartu vaikščiojo ir į įvairius renginius, bendravo su draugais. Vyrui mirus, Adai veiklos tenka ieškoti vienai.
Moteris sako, kad stengiasi nesėdėti užsidariusi tarp keturių sienų – lankosi net dviejose neįgaliųjų bendrijose, kur bendrauja su likimo draugais, mezga, kuria įvairius darbelius, dainuoja ansamblyje „Volungė“. „Mėgstu bendrauti, mėgstu būti su žmonėmis. Susirinkę draugėn padainuojame, pasidovanojame įvairių švenčių, kartu pasigaminam maisto. Puiku, kad yra tokių bendrijų, kur mus priima, kur negalią turintys žmonės visada laukiami, kur darbuotojai turi noro ir kantrybės su mumis dirbti“, – pokalbį baigia pašnekovė.
Straipsnio autorė: Lina Jakubauskienė
Toks gaminių ir aplinkos kūrimas, kai jais be jokio specialaus pritaikymo gali naudotis visi;
Pastatų ir gaminių pritaikymas specialiųjų poreikių turintiems žmonėms;
Estetiškas dizainas.
