„Man šita patirtis Anglijoje, visa šita pekla yra neįkainojama. – pradeda pasakojimą mergina. – Prasidėjo viskas nuo to, kad sakiau, jog gyvenime nevažiuosiu į jokį užsienį. Na, bet, kaip sakant, niekada nesakyk niekada. Mano brolis tuo metu kaip tik buvo Anglijoje ir jiedu, pasitarę su tėčiu, nutarė, kad aš turiu atvažiuoti aplankyti brolio. Jie man nupirko bilietus ir taip išėjo, kad mano šeima už mane suplanavo mano kelionę į Angliją.
Tuo metu dirbau „TELE2“ salono Šiauliuose direktore, o paskui administratore kitame darbe, bet aš mečiau jį ir išvažiavau atostogų į Angliją. Tad galvojau, pabūsiu kelias savaites-mėnesį, jei rasiu darbą, pasiliksiu, o jeigu ne, grįšiu į Lietuvą ir toliau dirbsiu“, – pasakoja jauna moteris.
Pamatė, ko nesitikėjo
Raminta Šiaulių pedagoginiame universitete baigė meninį ugdymą ir tikybą, vėliau mokėsi administracijos, praėjo buhalterijos kursus, o Anglijoje mokėsi specialaus antakių dažymo (microblading).
„Visgi niekada darbų pagal specialiybę, išskyrus microbladingą, nedirbau, nes man tai nepatiko. Tada išvažiavau į Angliją ir pamačiau tai, ko niekada nemačiau.
Anglijoje sužinojau, kas yra sandėlys, kas yra darbas fabrike. Pirmas mano darbas Londone buvo prie diskų – ten visą dieną klijavau tokius lipdukus, dirbau paprastą, juodą darbą. Kai atvažiavau, mano anglų kalba buvo labai silpna, tad brolis su savo žmona mane šiaip ne taip įkišo į tą darbą, ir aš labai džiaugiausi. Tai man buvo nauja patirtis, nauji žmonės, viskas vyko anglų kalba“, – sako šešerius metus Anglijoje gyvenanti mergina.
Raminta prisimena, kad pirmasis jos darbas buvo, palyginti, lengvas ir tvarkingas – dirbo ji įprastines 8 val. per dieną, penkias dienas per savaitę. Kaip ji sako, tai buvo lengvas, proto pastangų nereikalaujantis darbas. Išdirbo ten ji pusmetį.
Po to mergina pakeitė ne vieną miestą ir ne vieną darbą ir baisiausia patirtis buvo tuomet, kai nuvyko pas draugus į Peter Borą. Ten ji pateko į fabriką, kuriame dirbo naktinėje pamainoje. Ten ji išdirbo pusmetį.
Kankynė
„Tame darbe pakuodavau daržoves, dirbau po 11-12 valandų, o dar kelionė iki darbo užtrukdavo 1,5 h- 2 val.. Darbo diena su kelionėm man užtrukdavo 16 val.
Pamenu, kad atsikeldavau 16 val. ir grįždavau 9 val. ryte. Aš nueidavau pamiegoti ir vėl atsikeldavau 16 val. Paskui supratau, kad nebematydavau nei draugų, nei žmonių – nieko. Tad pradėjau keltis 14 val., eidavau staigiai į dušą, kad galėčiau su draugais staigiai išgerti kavos, ir vėl eidavau į darbą.
Ten buvo visiška kankynė. Tuo metu dar papildomai mokydavausi anglų kalbos. Tad mano savaitė buvo tokia: dirbdavau 5-6 dienas, o per laisvą dieną nuvažiuodavau į parduotuves, susitikdavau su draugais, mokydavausi anglų ir paskui vėl ardavau. Pamenu, kad, kai važiuodavau į darbą, kiti miegodavo autobuse, o aš pasiėmusi lapus kaldavau anglų kalbą. Tuomet kartais žiūrėdavau pro langą su ašaromis akyse ir galvodavau: už ką man visa tai“, – kalbėjo Raminta.
Žmonės visada pikti
Atvykus į Angliją, mergina sako patyrusi šoką: labiausiai ją nustebino visuomet pikti ir nelaimingi žmonės.
„Tie žmonės stengiasi, kovoja už būvį dėl kiekvieno svaro, nes kažkam reikia vaiką išlaikyti, kažkam – vaikui padėti į mokslus išeiti, ir jie dėl to aukoja visą savo laiką. Dėl to tie žmonės būna visada pikti, nepatenkinti. Tai ir mane įsuko – aš ir pasidariau piktesnė . Vienu momentu mane buvo labai smarkiai įtraukęs ir alkoholis: kai gaudavau vieną laisvą dieną, visada žinojau, ką veiksiu – eisiu baliavoti. To Lietuvoje niekada nedariau.
Toks gyvenimas mane tempė į depresinę būseną: nesuprasdavau, kodėl stengiausi, ėjau, keičiau darbą, rodžiau, ką galiu, bet niekam tai nebuvo neįdomu, kai esi svetimšalis. Gali būti baigęs 15 universitetų, bet tai niekam neįdomu. Jeigu moki kalbą gerai, tada tau yra šansų kažkur pakilti, o aš dar ir dabar jaučiu, kad iki galo gerai tos kalbos nemoku“, – kalba apie 10 darbų pakeitusi emigrantė.
Dėl pinigų
Ji sako, kad į Anglijos fabrikus atvažiavę dirbti tikrai daug lietuvių, turėjusių labai gerus darbus – tai buvę vadovai, įmonių direktoriai, dabar duonai užsidirbantys fabrike.
„Pagrindinė priežastis, kodėl žmonės tai daro, yra ta, kad Lietuvoje, dirbdamas darbą valstybinėje įmonėje, turi dirbti labai daug, ir tai negali iš to pragyventi. Tad atvažiavęs čia dirbi juodą darbą ir uždirbi tris-keturis kartus daugiau. Čia gali užsidirbti pakankamai ir dar, jeigu reikia, padėti savo šeimai. Lietuviai visada sako, kad,. jei tik pasikeis situacija Lietuvoje, jie sugrįš.
Minimalus atlyginimas Anglijoje siekia 1000 svarų, bet aš visada dirbdavau daugiau, tai ir uždirbdavau daugiau. Kambario nuoma man kainuoja 220 svarų per mėnesį, tai susitaupyti čia tikrai galima“, – kalba Raminta.
Išmoko pamoką
Dabar Raminta gyvena Anglijos mieste Peter Bore, ir važinėti po kelias valandas į darbą nebereikia. Mergina darbuojasi „Marks & Spencer“ drabužių parduotuvės sandėlyje, kur paruošia drabužius išsiuntimui į parduotuves.
„Darbas labai lengvas, jokios didelės kontrolės, kolegos – puikūs, tačiau ir mano požiūris labai pasikeitė į žmones. Nors čia visą laiką darau tą patį – nuolat vaikštau. Kiti turi labai daug problemų su nugaromis, kojomis, kurios ištinsta – tai tikrai atsiliepia sveikatai. Aš, kažkodėl, nepavargstu. Užsiimu meditacijoms ir manau, kad tai man duoda labai daug energijos.
Aš suprantu, kad tas darbas man nepatinka, kad kažkada jis pasikeis ir aš sugebu šitą situaciją priimti tokią, kokia ji yra. Jaučiu, kad dabar taip turi būti, o vėliau tai pasikeis“, – kalba Raminta.
Mergina sako gyvenimui esanti dėkinga už šią patirtį Anglijoje ir ji džiaugiasi, kad nutarė čia atvykti.
„Anglijoje aš pasiekiau visišką emocinį dugną ir tai mane privertė atsigręžti į save, ir tada pradėjau kilti. Lietuvoje gyvenau ramų, paprastą gyvenimą ir, galiu pasakyti, visada galvodavau, kad esu geresnė už kitus. Tada man gyvenimas parodė, kad taip nėra. Visa tai, ką aš Anglijoje praėjau per šešerius metus, yra neįkainojama. Man gyvenimas parodė, kad visi esame vienodi, nė vienas nėra aukščiau už kitą. Tą pamoką supratau“, – šypsosi Raminta.
