Niekada nemokėjome elgtis su jūra. Per amžius gyvenę ant Baltijos kranto, kažkodėl taip ir likome gintaro rankiotojų tauta, užuot ėję į jūrą ir radę ten naudą, šlovę, galų gale romantiką. Net Vytautas Didysis be didelės graužaties perleido Klaipėdą ir Nemuno žiotis kryžiuočiams mainais už strategiškai, jo manymu, svarbesnes Užnemunės jotvingių girias. Nenuostabu, kad ir Klaipėda, dažniau jūrlapiuose randama prūsišku Memelio vardu, per šimtmečius augo ir formavosi kaip miestas našlaitis.
Miesto diskriminacijos pabaiga
Pradedant XIII amžiumi, kai kryžiuočiai kuršių žemėse pastatė tvirtovę, ir baigiant sovietmečiu, Klaipėda buvo labiau strateginis „pasienio“ objektas nei normaliai, laisvai besivystantis uostamiestis su amatininkų kvartalais, jūrininkų priemiesčiais, prekybinėmis ir viešosiomis erdvėmis. Suprantama, viso to būta, tačiau dažnai keisdamas šeimininkus, miestas vystėsi labai nenuosekliai. O kadangi ekonominis uosto svoris buvo nepalyginamai didesnis už menką viešąjį interesą, miestas patyrė ilgus metus trukusią diskriminaciją.
Net ir šiandien Klaipėda yra padrikas ir perdėm utilitarus miestas, įkalintas už uosto tvorų ir neprileidžiamas prie jūros. Menkutė Danės virkštelė, jungianti miestą su jūra, tebėra vienintelė viešoji erdvė, kur galima pajusti šiokį tokį uostamiesčio pulsą.Apie tai liūdima jau daugelį metų. Padėtis atrodė neišjudinamai slogi, tačiau situacija ėmė sparčiai keistis įmonę „Klaipėdos laivų remontas“ įsigijus „Achemos“ ir „Eikos“ konsorciumui. Kaip žinia, ši įmonė ne tik užėmė 5 ha teritoriją greta Danės žiočių, bet ir ilgiems metams „suteikė“ Klaipėdos piliavietei „pašaliniams neprieinamos“ statusą.
Atsiras pirmas akvatorijos fasadas
Anot „Klaipėdos laivų remonto“ valdybos pirmininko Roberto Dargio, įmonės įsigijimas buvo tikslinis žingsnis vykdant ilgalaikę strategiškai svarbios teritorijos konversiją „Jūros vartai“. Reikia pripažinti, kad tai bene pirmas atvejis, kai privati bendrovė imasi įgyvendinti miestui aktualius strateginius uždavinius.
„Jūros vartų“ konversinis projektas ne tik išves Klaipėdą link marių, bet ir suformuos pirmąją akvatorijos „civilinio fasado“ atkarpą. Dar pridūrus, kad tai atsitiks istorinėje miesto dalyje, greta senamiesčio, bandysiančios atgyti Danės ir naujojo kruizinių laivų terminalo, tampa aišku, kad viena didžiausių Klaipėdos miesto svajonių pagaliau ima pildytis.
Kad „Jūros vartų“ ketinimai rimti, byloja ir tai, kad priešingai negu nusistovėjusi lietuviška tradicija, koncepcinį kvartalo projektą pavesta atlikti ne vienam iš „lojalių“ architektų, o stiprios norvegų architektūros mokyklos atstovui Nielsui Torpui. Pasirinkimas atrodo itin logiškas, turint omeny, kad pastaruosius tris dešimtmečius skandinavų architektų patirtis „atkovojant“ iš uostų miestams vandens fasadą (angl. „waterfront“) iš tiesų įspūdinga.
Čia galima paminėti ir sėkmingą paties N. Torpo projektą, pagal kurį Osle, visiškai greta miesto rotušės, buvo konvertuota sena laivų statykla. Dabar Aker Brygės kvartalas (iš viso 160 000 kv. m ) - neabejotinai gyviausia miesto centro dalis, kurioje rytą vakarą knibžda įvairiausio amžiaus miestelėnai, o visi automobiliai tūno po žeme.Visai nesunku patikėti N. Torpo kūrybinio credo nuoširdumu, kad „svarbiausia sukurti žmogišką erdvių ir pastatų mastelį, o urbanistinę aplinką darniai „sumegzti“ su gamtine“ - tai realizuota ne tik Aker Brygės projekte, bet ir Oslo Gardermoeno oro uoste, Hamaro ledo arenoje, kituose meistro objektuose. Tikėtina, kad tai pavyks ir Klaipėdos “Jūros vartuose”.
Nielsas Torpas atvažiavo ne stebinti
N. Torpas iš pažiūros lyg ir nieko ypatingo nepasiūlė. Piliavietė sąžiningai įrėminta rekonstruotomis fosomis, nuo Pilies gatvės link marių vedanti pėsčiųjų promenada užstatyta gyvenamaisiais (iki 6 aukštų) pastatais, sudarančiais ir tam tikrą „buferinę zoną“ nuo Baltijos laivų statyklos. Ant marių kranto, priešais kruizinių laivų terminalą, projektuojamos pagrindinės viešosios erdvės, komerciniai objektai, turėtų iškilti 25 aukštų dangoraižis (viešbutis ir biurai). Dalį istorinių pastatų palei Danę siūloma rekonstruoti ir įkurti juose jachtklubą, viešbutį, restoraną, taip pat pastatyti keletą naujų objektų.
„Jūros vartų“ kvartale planuojama sutalpinti (įskaitant požemines automobilių laikymo aikšteles) net 150 000 kv. m naudingo ploto, tačiau būdingas Klaipėdos centrui užstatymo mastelis išlaikytas, viešosios erdvės neužspaustos, piliavietė ir vandens fosos tapybiškai atvertos į Pilies gatvę ir senamiestį. Net senoji Lindenau laivų statyklos konstrukcija įtraukta į marinistinių viešųjų erdvių kūrimą.Šiek tiek neramu nebent dėl 25 aukštų dangoraižio, neradusio nei įtikinančios kompozicijos kvartale, nei dermės su piliaviete. Atrodytų, kad jo tikslingumas vystomoje teritorijoje dar galėtų būti apsvarstytas.
Kvartalas, į kurį norėtųsi sugrįžti
Vis dėlto N. Torpo projektas kažkuo kitoks nei lietuviškos urbanistinės studijos. Architektūra čia nepaleista „visu garsu“ ir netapusi įrankiu, kuriuo iš teritorijos išsunkiamas maksimumas.
Neignoruojant ekonominės logikos, Klaipėdai siūlomas naujas, bet vis dėlto klaipėdietiško miesto audinio gabalas. Architektūriniu tikslu tampa viešųjų erdvių jaukumas ir „noras sugrįžti“. Jis iš esmės skiriasi nuo globalizuotos architektūros produkto: nustebinti, pranokti kaimyną, dominuoti. Klaipėdai nepasiūlyti Manheteno XXL dydžio marškinėliai ir jau vien tai yra gerai...
N. Torpas teigė ilgai tyrinėjęs Veneciją - kaip objektą, tobulai atspindintį miesto ir vandens dialogą. Atradimas elementarus. Daugybė tyčia ar netyčia užprogramuotų trajektorijų atveda žmogų prie vandens. Daugybė labai įvairaus dydžio aikščių, aikštelių (it. „piazzetta“), skersgatvių, akligatvių, nišų sukuria nesikartojantį miesto viešąjį audinį, kur kiekvienas žmogus gali pasirinkti vietą, labiausiai tinkančią pabūti vienam. Arba susitikimui. Arba pasimatymui.
O kaip žinia, pasimatymų skaičius į kvadratinį metrą ir nusako tikrąją miesto viešosios erdvės visuomeninę vertę.
Statybos prasidės po metų
Statybų pradžia „Jūros vartų“ kvartale numatyta kitą pavasarį. Pirmiausia bus imtasi rekonstruoti Danės krantinės pastatus, tvarkyti aplinką. Kvartalo plėtra, vyksianti etapais, anot R. Dargio, gali užtrukti 10 metų ir pasiekti 300 mln. litų investiciją. Tačiau, „Jūros vartų“ vadovo teigimu, skubama nebus. Laivų remonto įmonė, palaipsniui reorganizuojama į jachtų ir mažųjų laivų servisą, tęs savo veiklą. Tuo tarpu vystant kvartalą bus tikslinama tiek funkcinė schema (proporcijos), tiek objektų parametrai bei paskirtis. N. Torpo architektūros studija tęs darbą, vėliau ketinama įtraukti daugiau architektų.
Piliavietę numatoma pritaikyti kultūriniams miesto renginiams, o fosose aplink ją turėtų plėstis jachtų ir mažųjų laivų uostas. Čia jau dabar pastebima daug daugiau gyvybės, o kadangi aktyvėja ir kvartale įsikūręs kruizinių laivų terminalas (šiemet švartuosis jau 61 laivas), tikėtina, kad ši dalis įsisiūbuos pirmiausia.
Vienintelė vieta Lietuvoje
Daugelį dešimtmečių už uosto tvoros pratūnojęs miestas, budriai saugotas nuo jūros kaip nuo vakarietiško užkrato, pagaliau, atrodo, ims gyventi tikrą uostamiesčio gyvenimą. „Jūros vartų“ kvartalas, ko gero, bus vienintelė vieta Lietuvoje, kur su šlepetėmis bus galima nusileisti iki apačioje plūduriuojančio katerio arba neišlipant iš jachtos užsisakyti stiklą burbono ir paklausyti Pilies džiazo festivalio juodukų.Tą greitai pajus ir įvertins tie, kuriuos jūros trauka veikia stipriau negu žemės trauka. Ir bus gera stebėti, kad tarp jų vis daugiau randasi kalbančiųjų lietuviškai.
„Statybų pilotas“
+FOTO <4.1jpg : Atlikus „Klaipėdos laivų remonto“ įmonės konversiją (norvegų architektas Nielsas Torpas), uostamiestis turės naują miesto centrą ant marių kranto
4.2.jpg : Aker Brygė tapo mėgstamiausia Norvegijos sotinės dalimi. Visas gyvenimas čia vyksta ant miesto ir jūros ribos, o tai patinka ir norvegams, ir turistams.
