Lietuvos apeliacinis teismas taip ir neatvertė narkotikų platintojų iš Kauno bylos, nes į posėdį, vykusį birželio mėnesį, iš Alytaus pataisos namų dėl organizacinių nesklandumų nebuvo atvežtas Linas Armonas. Kitas teismo posėdis įvyks jau tik vėlyvą rudenį.
Pardavinėjo heroiną
Kauno apygardos teismas Daktarų nusikalstamo susivienijimo veteranu vadinamam Remigijui Arvydui Vaičiūnui, turinčiam Limpuko pravardę, skyrė 11 metų nelaisvės. Tiek pat buvo skirta ir Mindaugui Bernotui. Algimantui Žiulpiui ir Linui Armonui teismas skyrė po 10 metų nelaisvės.
Prokurorai nesutiko su tokiu nuosprendžiu ir paprašė vyrus nubausti griežčiau. Nuteistieji A. Vaičiūnas, A. Žiulpys ir L. Armonas nuosprendį irgi apskundė ir paprašė švelnesnių bausmių.
Kadaise Daktarų gaujai priklausęs R. A. Vaičiūnas dar 1987 metais, sovietinėje Lietuvoje, kartu su Henriku Daktaru ir kitais bendrininkais buvo teisiamas dėl lapių vagysčių. Anuomet jis buvo tarp tų sulaikytųjų, kurie kone pirmieji davė parodymus prieš savo vaikystės draugą H. Daktarą, todėl ilgam užsitraukė pastarojo nemalonę.
Po to dar kelis kartus teistas R. A. Vaičiūnas paskutinį kartą buvo sulaikytas 2010 metų pavasarį – drauge su gerokai už save jaunesniais A. Žiulpiu, M. Bernotu ir L. Armonu. Visiems jiems buvo pateikti kaltinimai dėl disponavimo labai dideliu kiekiu heroino, ketinant jį parduoti. Nusikaltimo schema buvo paprasta: R. A.Vaičiūnas 2010 metų pradžioje kelis kartus iš M. Bernoto nusipirko labai didelį kiekį heroino ir tuoj pat jį brangiau pardavė. Iš tokio sandorio jis gavo iki 3500 litų pelno. Heroiną yra pardavinėjęs A. Žiulpiui ir kitiems. O įkliuvo, kai gavę informacijos apie prekiautojus narkotikais, pareigūnai apsimetė pirkėjais.
Teismas iš pradžių leido suimti visą įtariamųjų ketvertą, bet ilgokai užtrukusio baudžiamosios bylos svarstymo Kauno apygardos teisme pabaigos tardymo izoliatoriuje laukė tik trys. Dėl neįgalumo, sunkiai vaikštančiam ir kitų rimtų sveikatos bėdų turinčiam Limpukui suėmimas vėliau buvo pakeistas į švelnesnę kardomąją priemonę, tad į teismo salę jis atvykdavo iš namų. Ir dabar, kol Apeliacinis teismas išnagrinės skundus, R. A. Vaičiūnas yra paliktas laisvėje.
Bylos nagrinėjimas vis strigo ir dėl teisiamųjų ligų, ir dėl teisiamuosius ginančių žymių advokatų užimtumo kitose bylose, ir dėl nuolatinių skundų apeliaciniams teismams.
Atsižegnojo nuo H. Daktaro
Tardamas savo paskutinį žodį teisme R. A. Vaičiūnas iš karto pripažino jam pateiktus kaltinimus, o toliau daugiau kalbėjo apie tai, jog, girdi, esąs persekiojamas už atsisakymą liudyti prieš H. Daktarą. Atseit, iš Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatos jis po 4 mėnesių gydymo buvęs netikėtai sugrąžintas į tardymo izoliatoriaus kamerą, o tada Policijos departamento pareigūnai jam pasiūlę duoti parodymus prieš H. Daktarą ir „ramiai eiti namo“.
R. A. Vaičiūnas teismui skundėsi, kad šioje byloje jį esą „pakišę“ teisėsaugininkai – girdi, tai jie įtraukę į nusikalstamą veiklą ir bet kuria kaina siekę gauti jiems reikiamus parodymus, kuriais paremtų kaltinimus tuo metu Klaipėdos apygardos teisme nagrinėjamoje Daktarų gaujos baudžiamojoje byloje. Limpukas sakė, kad su H. Daktaru jis nebendraująs jau 25 metus, todėl negali sakyti to, ko nežino, tad ir liudyti prieš jį atsisakęs.
R. A. Vaičiūnas dar teigė, kad jo neįgalumas tikrai nesąs nupirktas ir jis kas dieną geriąs po saują vaistų. Dėl blogos sveikatos teisiamasis paprašė skirti jam su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę. Dar pridūrė, kad su žmona augina du mažamečius vaikus, o jo gaunama pašalpa – girdi, vienintelis šeimos pajamų šaltinis.
Kaltę pripažino ne visi
Savo kaltę visiškai pripažino M. Bernotas. Jis sakė, kad gailisi padaręs sunkų nusikaltimą ir paprašė skirti jam kuo mažesnę laisvės atėmimo bausmę, nes ateityje ketinąs mokytis ir dirbti. O nusikaltęs dėl to, kad nuolat stokojęs pinigų.
O štai A. Žiulpys net tardamas paskutinį žodį tikino, kad į nusikalstamą veiklą jį esą įtraukęs policijos provokatorius. Girdi, kažkokie slaptieji agentai patys jo prašę nupirkti kvaišalų ir nurodę, kad šių galima gauti iš R. A. Vaičiūno-Limpuko. A. Žiulpys tvirtino, jog vienas įslaptintas liudininkas teisme melavęs, kad anksčiau su juo nebendravęs, nors iš tiesų tas, kvaišalų trokštančiu klientu apsimetęs pareigūnas, net kelis kartus, atseit, pervedęs į jo sąskaitą pinigų ir provokavęs nupirkti heroino.
Kaltinimą palaikantis prokuroras paprašė A. Žiulpiui skirti 11 metų laisvės atėmimo bausmę. L. Armonui – 12 metų, o M. Bernotui – 14 metų laisvės atėmimo. R. A. Vaičiūną prokuroras siūlė nuteisti net 17 metų laisvės atėmimo. Tokį prašymą jis pateikė ir apeliaciniame skunde.
Pėdsakai Belgijoje
Limpukas dar 2006 metais buvo sulaikytas per bendrą Vokietijos, Belgijos ir Lietuvos policijos operaciją prieš mašinvagius.
Tuomet Vokietijoje buvo suimta 10 lietuvių gauja, o dar 4 jos nariai, tarp kurių ir Limpukas, buvo sulaikyti Kaune ir kituose Lietuvos miestuose. Ši gauja specializavosi vogti brangius automobilius Vokietijoje. Pavogtus juos nugabendavo į Belgiją, išardydavo dalimis, nuo detalių nutrindavo identifikacijos numerius, o tada veždavo į Lietuvą.
Apie kauniečių mašinvagių siautėjimą Belgijoje nemažai rašė vietinė spauda, buvo sukurti specialūs televizijos reportažai ir net dokumentinis filmas ir tvirtinama, kad nusikaltėliai iš Lietuvos visoje Rytų Europoje valdo nusikalstamą automobilių vagių biznį. Kaune tuo metu apsilankę belgų žurnalistai labai nustebo pamatę, kad nusikalstamo pasaulio šulai nevaržomai tebegyvena pakaunėje stovinčiuose, į pilis panašiuose, nuosavuose namuose.
Jaunųjų gangsterių ataka
Tuomet R. A. Vaičiūnas Belgijos teisėsaugai nebuvo išduotas, nes 2006 metų rugpjūtį Kauno priemiestyje Domeikavoje, savo namų kieme, jis buvo užpultas kelių jaunosios kartos banditų, sužalotas ir liko invalidu.
Tą dieną, pavakare, pralaužęs vartus, į kiemą įlėkė „Meresedes’as“. Iš jo iššoko du vyriškiai ir ėmė šaudyti į pavėsinėje sėdintį šeimininką. Limpukui ne mažiau kaip 8 kulkomis buvo suvarpytos kojos, o vėliau jį dar sumušė beisbolo lazda.
Policijai pavyko surasti viename Panevėžio autoservise remontuojamą automobilį, kuriuo buvo taranuoti sodybos vartai. Nustatyta, kad tiek jis, tiek įvykio vietoje rasta auksinė grandinėlė priklauso kitam su Vilijampolės nusikalstamu susivienijimu siejamam asmeniui – Mindaugui Mažeikai, turinčiam Asilo pravardę. Žinoma, šis savo kaltę neigė, o ir Limpukas atkakliai tvirtino, kad ji užpuolęs ne Asilas.
Nei antrasis nusikaltėlis, nei ginklas, iš kurio šaudyta į R. A. Vaičiūną, nebuvo rasti, bet M. Mažeika vis dėlto buvo teisiamas. Be įtarimų sunkiu R. A. Vaičiūno sveikatos sutrikdymu, Asilas kaltintas sadistiškai elgęsis su savo drauge ir įvykdęs kitų nusikaltimų. Prokuroras teisiamajam prašė 9 metų laisvės atėmimo bausmės, bet teisme pavyko įrodyti tik nedidelę dalį kaltinimų, tad M. Mažeika buvo nuteistas tik 2 metams ir 10 mėnesių. Jis buvo pripažintas kaltu tik dėl draugės terorizavimo. O dėl išpuolio Limpuko kieme, neteisėto ginklo ir psichotropinių tablečių laikymo – išteisintas. Atsirado liudytojų, žinančių, kad per išpuolį Domeikavoje, M. Mažeika buvo girtas, užrakintas savo buto balkone.
Petras IVANAUSKAS
