Klausos centro klientai – ir kūdikiai, ir šimtamečiai senjorai.
Ar jūsų praktikoje vis dar yra tokių atvejų, kai žmonės į jus kreipiasi pavėluotai?
Taip, būna tų liūdnų atvejų, kai buvo galima padėti, bet laiku nebuvo kreiptasi. Vis rečiau pasitaiko, kad vaikai ar anūkai pirmą kartą atvestų į klausos centrą senjorą, su kuriuo bendrauja stipriai pakeltais balsais, jau labai garsiai kalbėdami. Šansų, kad mes galėsime padėti, yra gal tik kokie 10 procentų. Tai rodo, kad buvo uždelsta.
Kai per ilgai vilkinama problema, tai nieko nebeįmanoma idealiai sutvarkyti: nei sugriuvusių santykių šeimoj, nei apleistos sveikatos, nei sugedusio ir ilgai netaisyto automobilio.
Kokio amžiaus klientai dažniausiai praveria jūsų centro duris?
Pagal pasaulinę statistiką pirmą kartą dažniausiai kreipiamasi ties 70 metų riba. Dažniausiai tai yra amžiaus pasekmė, tačiau pas mus ateina ir tėvai su pusės metų kūdikiais. Kuo jie anksčiau susirūpina, tuo didesnė tikimybė, kad drauge pasieksime gerų rezultatų.
Pamenu vieną gražią istoriją, kai dėl klausos aparatų pirmą kartą savo gyvenime į mus kreipėsi 101 metų senjoras. Jis buvo mūsų rekordininkas iki to laiko, kai pakartotiniam vizitui apsilankė jau būdamas 103 metų. Klausos aparatai jam iš tiesų padėjo, gerokai kilstelėjo girdėjimą į komfortišką lygį.
Įdomiausia, kad tikrai ne taip jau retai apsilankantys 50 – 60 metų klientai ištaria: „Ai, kiek čia man liko, gal gi jau nereikia man tų klausos aparatų“. Tokiais atvejais mes visada pasakojame savo susitikimą su tuo šimtamečiu senjoru. Taip, jis pas mus atvyko sėdėdamas vežimėlyje, jau sunkiai vaikščiojo, tačiau jis norėjo šiandien vakare pasižiūrėti filmą, norėjo atsisėsti prie stalo ir kokybiškai pasikalbėti su savo proanūkiu, anūku ar sūnumi.
Kompleksuoti nebemadinga
Kaip žmonės priima žinią, kad jiems rekomenduojama nešioti klausos aparatus?
Pastebime, jog vyresni žmonės, greičiausiai įtakoti tos senesnės sistemos, turi kompleksą. Buvo laikas, kai visi buvo lygūs, visi vienodi, visi sveiki, o jei ir paaiškėdavo, kad turi kažkokį defektą, reikėjo jį slėpti.
Šiandien jiems būna baisu: „Kaip aš čia dabar atrodysiu su tais klausos aparatais? Taigi visi matys.“
Čia glūdi daug gilesnės problemos. Juk artimieji gali skambinti telefonu ir neprisiskambinti, nes žmogus negirdi, jo namuose televizorius pagarsintas tiek, kad kaimynas jau gali saviškį išjungti.
Bendravimo nebėra, nes jis nebepasitiki savimi, bijo neišgirsti, susimauti, apsikvailinti. Atsiranda izoliacija nuo aplinkinio pasaulio, žmogus geriau lieka vienas namuose, atsiriboja nuo kitų. Jam ima atrodyti, jog gyvena spąstuose, tampa tokio apriboto pasaulio įkaitu.
Mūsų darbas kalbėtis su tokiais žmonėmis, bandyti jiems parodyti tą platesnį vaizdą, kad iš tiesų tai niekam neįdomu, ar tu nešioji tuos klausos aparatus.
Juk ir tas faktas, kad nešioju akinius dabar niekam neįdomus, tiesa? Na, nebent man pačiam, nes su jais aš tiesiog geriau matau.
O kaip jauni žmonės – ar jie drąsesni?
Taip, jaunesni klientai dažnai yra drąsesni, nors pasitaiko ir tų senųjų stereotipų. Štai bendravome su viena jauna mergina, kuri ilgą laiką nešiojo tik vieną klausos aparatą. Paklausta, kodėl nenešioja antro, ji labiausiai nerimavo dėl savo išvaizdos.
Įtikinome ją pamėginti panešioti abu klausos aparatus.
Pradžia nebuvo labai lengva, nes mūsų kūnas geba prisitaikyti. Jei tik viena ausis gauna apkrovą, ji dirba, o kita atpranta, tad uždėjus šiai merginai antrą aparatą antroji ausis pirmiausiai ėmė priešintis.
Įsivaizduokite, jei dabar puikiai vaikščiodamas abiem kojomis imčiau ir užriesčiau vieną koją ilgam laikui, imčiau straksėti, gal net išmokčiau išlaikyti pusiausvyrą – kas nutiktų man vėl atsistojus ant abiejų kojų? Taip, problemų turėtų ne ta koja, kuri nuolat dirbo, judėjo, bet ta užriestoji. Visai tas pats yra ir ausimis.
Vaikai yra laisvi. Jie neturi tų suaugusiems būdingų kompleksų, normų. Vaikams net norisi tų klausos aparatų spalvotų, ryškių.
Deja, suaugusieji dažnai to bijo, prašo, kad tik nesimatytų, kad tik spalva būtų neutrali.
Iš visų mūsų klientų trečdalis tėvų laisvai leidžia vaikams pasirinkti spalvą, trečdaliui tėvų mes turime priminti, kad spalva yra vienintelis dalykas, ką gali išsirinkti vaikas, o dar trečdalis net nesileidžia į kalbas ir jiems patiems tas vaiko klausos aparatas atrodo lyg neįgalumas.
Po truputį tas požiūris laisvėja, žmonės darosi tolerantiškesni.
Rūpintis savo klausa – tai mylėti save
Ar silpstanti klausa yra natūralus procesas?
Paprastai klausa silpsta didėjant amžiui. Tuo tarpu tą natūralų silpimą galima paspartinti dirbant triukšmingose erdvėse (fabrikai, traktoriai ir pan.), nuolat vaikštant į krepšinio varžybas ar koncertus, netgi garsiai klausantis muzikos per ausinuką.
Visa tai gali turėti liūdnas pasekmes ateityje.
Jeigu po varžybų ar koncerto išeiname su spengimu ausyse, tai jau yra pirmas indikatorius, jog garso buvo per daug.
Jei tokia patirtis nutinka kartą per kelis mėnesius, tai nieko labai baisaus, klausa atsistatys ir nereikia to dramatizuoti, tačiau jei tai vyksta gerokai dažniau, tuomet reikėtų susimąstyti.
Amžius, triukšmas, maistas, stresas, žalingi įpročiai pamažu įtakoja ir mūsų klausą. Iš meilės sau verta truputį labiau save pasaugoti ir išvengti to, ko galima išvengti.
Įvairios ligos, nelaimingi atsitikimai – jie tiesiog nutinka, dažniausiai mes to negalime pasirinkti, išvengti. Ir vis dėlto, galbūt yra prevencinių priemonių, kaip kuo ilgiau išsaugoti gerą klausą?
Visiškai su jumis sutinku. Yra dalykų, kurių negalime pakeisti, tačiau taip pat yra ir paprastų būdų, kuriuos galime taikyti savo kasdienybėje.
Visai neseniai vienoje plovykloje beplaudamas savo automobilį, pastebėjau vaikiną, kuris dirba su apsauginėmis ausinėmis. Tyliai sau pasidžiaugiau, kad žmogus save saugo. Po kiek laiko pamačiau, kad jau ir kitas darbuotojas užsidėjo tas specialias ausines.
Vadinasi, geri, gražūs pavyzdžiai užkrečiami. Visą dieną dirbdamas triukšme žmogus pavargsta, krenta jo darbingumas, atsiranda irzlumas.
Šiuo atveju šie vyrai rodo, kad jiems rūpi jų sveikata.
Ar anksčiau kas nors su ausinėmis pjaudavo žolę? Ne. O dabar vis dažniau pamatysime, jog žmonės saugo savo klausą.
Ir vis rečiau sutinkame tų, kurių klausa sutriko po to, kai jie 20 – 30 metų dirbo traktoriumi – šiandien vis labiau rūpinamasi klausos apsauga.
Juk jei dažniau pastebėtume žmones su klausos aparatais, mažiau nustebtume, gal net nebekreiptume į tai dėmesio. Klausos aparatas nėra neįgalumo požymis. Greičiau tai yra kompensacinis įrenginys, padedantis atstatyti tavo gyvenimą į normą.
Kaip vyksta klausos patikrinimo tyrimas? Galbūt mes patys sau susikuriame bereikalingas baimes? Ar tai skausminga?
Tai visai neskausminga, trumpa ir labai paprasta procedūra. Klausa matuojama, kokiu stiprumu, kokiame dažnyje žmogus girdi garsą. Uždedame ausines ir siunčiame skirtingo stiprumo, skirtingo dažnio garsus. Klientui lieka tik paspausti mygtuką, kuomet jis tą signalą išgirdo.
Beje, rekomenduojame vyresniems nei 45 metų žmonėms kartą per metus profilaktiškai pasitikrinti klausą audiometrijos tyrimu.
