Norėjo apsaugoti žmones, o leido paslėpti nusikaltimus: geru atrodęs sprendimas atsisuko kitu galu

Kai kuriems žurnalistams, atskleidusiems korupcija kvepiančią informaciją, netgi teko su valdininkais bylinėtis teismuose, kol įrodė savo tiesą.

Kad nuo 2018 m. Lietuvoje galiojantis Bendrasis duomenų apsaugos reglamentas, sukurtas apsaugoti žmonių asmeninius duomenis nuo didžiųjų korporacijų komercinių tikslų, Lietuvoje priėjo iki absurdo, parodė viena rezonansinė portalo „Atvira Klaipėda“ byla. 

TAIP PAT SKAITYKITE:

Gyventojai pasakoja, kam ir už ką duoda kyšius: „O kaip kitaip? Kitaip ir manęs nebūtų“

EK siūlo sudaryti sankcijų „juodąjį sąrašą“ korumpuotiems asmenims visame pasaulyje

Bylą prieš Malinauską pralaimėjęs Pukelis skųs teismo sprendimą

Portalo žurnalistas atskleidė korupcija kvepiančią istoriją, kai savivaldybės įmonės skelbiamus konkursus milijoninėms sumoms laimėdavo tos įmonės finansininkės sūnaus įmonė. 

Žurnalistai sulaukė Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos nuobaudos. Inspektoriams užkliuvo tai, kad žurnalistai paviešino pavardę verslininko, lobusio iš neskaidrių viešųjų pirkimų, – jie sugalvojo, kad taip neva buvo pažeistas asmens duomenų apsaugos reglamentas. Teismas po kelerių metų bylinėjimosi konstatavo, kad viešasis interesas yra svarbiau ir šiuo atveju asmens duomenų apsaugos reglamentas netaikomas.

„Žiniasklaida sukilo, akcentavo viešojo intereso klausimą, taip pat politikai rimtai sureagavo, buvo praplėsta viešojo asmens sąvoka, atnaujintas teismo procesas, ir suformuota visiškai kita teismo praktikos kryptis. Būtent šiuo metu inspektorius turi vadovautis teismo praktika, kad prioritetas teikiamas viešajam interesui“, – teigia Žurnalistų etikos inspektorė Gražina Ramanauskaitė.

Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininko Dainiaus Radzevičiaus teigimu, didžiausia problema – dangstymasis BDAR norint pridengti ne tokį įvaizdį. Ir esą BDAR, sukurtas apsaugoti žmonių duomenis nuo didžiųjų korporacijų, kad nenaudotų komerciniais tikslais, pakenkė labiausiai ne didžiąjam verslui, o nukentėjo žurnalistai ir redakcijos.

„Daug įstaigų, jei tik matydavo, kad kalbama apie kokį nors žmogų, suprask, tai yra privatus reikalas, suprask, greičiausia neduosim. Ir tas BDAR straipsnis, kuris kalbėjo apie išimtis literatūros, mokslo, ir žurnalistikos tikslais, galimybę duoti daugiau medžiagos, nei neduoti, man atrodo, jis buvo neperskaitytas daugelio įstaigų“, – sako D. Radzevičius.

Su valdininkų ir politikų įpročiu BDAR nepagrįstai taikyti ten, kur nedera, teko pačiam susidurti ir žurnalistui Skirmantui Malinauskui. Jis viename savo epizodų internete parodė teismo nuasmenintą sprendimą – vardą ir pavardę vienos pajūrio valdininkės giminaitės, kuri pretendavo gauti labai prabangų sklypą Palangoje. Ji teisėsi su valstybe.

„Pasirodo, nors sprendimas viešas, aš neturiu teisės pagal BDAR, parodyti jos vardą ir pavardę. Aišku, aš paskui laimėjau procesą, bet tai rodo, iki kokio absurdo mes galim nueit“, – pasakoja S. Malinauskas.

BDAR naudojasi ne tik politikai

Žurnalistas komentuoja ir ne taip seniai garsiai nuskambėjusį Seimo nario Kristijono Bartoševičiaus pedofilijos skandalą. Net raštą dėl patraukimo baudžiamojon atsakomybėn Seimui atsiuntusi generalinė prokurorė neįvardino Bartaševičiaus pavardės, ir tik Seimo pirmininkei paklausus, ar kalba eina apie Bartaševičių, kitame rašte pavardę jau įvardino. Tada taip ir liko neaišku, kas nutekino informaciją įtariamam pedofilui. 

„Tu negali, pavyzdžiui, pedofilijos skandale pakišti vaikų. Bet tai nereiškia, kad tu turi jais pridengti savo keistus susitikimus, pasikalbėjimus su politikais. Tai čia buvo labai ryšku, kai buvo bandoma sakyti, jei klausimas nepatogus, aš neatsakinėsiu, nes tai pakenks ikiteisminiam tyrimui“, – sako S. Malinauskas.

Anot žurnalisto Skirmanto Malinausko, kai yra kalbama apie politikus – skaidrumas turi būti absoliutus. 

„Tai konstatuota pasaulio teismų praktikose, EŽTT praktikoje, kad net jei kai kuriais atvejais peržengiamos privatumo ribos, kalbama apie meilužes, asmeninį gyvenimą, kai kalbam apie politiką, tai leistina. Ir Lietuvoje kitokios praktikos negalėtų būt. O tai, kad politikai, institucijų vadovai meluoja, kratosi atsakomybės, kad jei gali neatsakinėt neatsakinėja – akivaizdu. Ir jei eisime tokiu keliu – kaip visuomenė labai pralaimėsim“, – sako žurnalistas.

Yra ir kitų situacijų. Prieš kelis mėnesius Vilniaus universitete doc. Jolantos Mažylės atžvilgiu viename studijų komitete buvo inicijuoti skundai, neva dėl kažkokių jos padarytų pažeidimų, kurie vėliau nepasitvirtino. 

Nepaisant to, kad komiteto posėdis buvo atviras, jo iniciatorė, viešas asmuo – LRT vadovė Monika Garbačiauskaitė-Budrienė, vėliau pareiškė, kad posėdyje dalyvavusių komiteto narių pavardžių paviešinimas ir pasidalinimas įrašu su dėstytoja Mažyle neva pažeidė asmenų privatumą. 

Vilniaus universiteto Centrinė akademinė etikos komisija turėjo rinktis, gaišti laiką ir resursus, ir galiausiai priėmė sprendimą, jog tokie LRT vadovės skundai yra absurdiški ir dėstytoja J. Mažylė jokio pažeidimo nepadarė. 

„Nutarė, kad jie pusiau privačiam vakarėly dalyvavo. Aš šaržuoju, bet lyg čia būtų kažkoks privatus reikalas. Ir tuos duomenis reikia ištrinti, pavyzdžiui, įrašą posėdžio“, – sako D. Radzevičius.

Daugiau apie tai – vaizdo įraše straipsnio pradžioje.