Pamažu pradeda aiškėti Rusijos ir Ukrainos dujų karo, praėjusį mėnesį privertusio iš šalčio drebėti milijonus europiečių, laimėtojai. Kaip ir panaši situacija prieš dvejus metus, ši krizė vėl privertė ES politikus ieškoti būdų dujų tiekėjams ir tiekimo maršrutams diversifikuoti.
Jau dabar Europos Sąjunga 40 proc. visų importuojamų dujų perka iš Rusijos, o 80 proc. iš jų Europą pasiekia per Ukrainą. Senkant Šiaurės jūros dujų ištekliams ir nesuradus kitų tiekėjų, ES priklausomybė nuo Rusijos dujų tik didės.
Todėl per Kaspijos regiono ir ES šalių konferenciją, sausio 27 dieną surengtą Budapešte, Europos Sąjungai pirmininkaujančios Čekijos Respublikos premjeras Mirekas Topolanekas visus paragino rimtai imtis apmirusio „Nabucco“ dujotiekio, kuriuo dujos iš Kaspijos jūros regiono keliautų į Austriją aplenkiant Rusijos teritoriją, projekto. M. Topolanekas konferencijoje apibūdino „Nabucco“ kaip svarbų „kertinį projektą visos Europos gerovei ir politinei nepriklausomybei“.
Savo ruožtu Rusija, nors oficialiai neprieštaraudama „Nabucco“ projektui, gana agresyviai siūlo savo alternatyvas dujų tranzitui per Ukrainą. Rusijos proteguojamą „Nord Stream“ dujotiekį iš Rusijos į Vokietiją planuojama tiesti Baltijos jūros dugnu, aplenkiant Baltijos valstybes ir Lenkiją, o „South Stream“ dujotiekis Juodosios jūros dugnu turėtų nusidriekti iš Rusijos per Turkiją ir Balkanų šalis į Austriją aplenkiant Ukrainą. Šių projektų kritikai teigia, kad Rusijos siūlomi dujotiekiai varžosi su „Nabucco“ ir neatitinka esminio reikalavimo –diversifikuoti tiekėjus, nes jie ne sumažins, o padidins ES priklausomybę nuo Rusijos dujų. Tačiau projektų šalininkai Europos Sąjungoje tikina, kad visi trys maršrutai yra reikalingi siekiant patenkinti didėjančias ES energetines reikmes.
Lenktynės
Iš šių projektų „Nord Stream“ yra arčiausiai starto, o tuo pačiu ir finišo linijos. Nors Europos Komisija pasiūlė 250 milijonų eurų finansavimą „Nabucco“ projektui rengti, šiam aštuonis milijardus eurų kainuosiančiam projektui surinkti pakankamo finansavimo greičiausiai nepavyks, kol nebus susitarta dėl Turkmėnistano dujų tiekimo šiuo dujotiekiu. Turint omenyje glaudžius Rusijos ir Turkmėnistano santykius ir tai, kad Turkmėnistanas dabar dujas parduoda tiesiogiai „Gazprom“, pasiekti tokį susitarimą bus nelengvas uždavinys. Be to, prieš imantis statybų, dar reikės susitarti dėl tranzito su Turkija ir įsitikinti Gruzijos stabilumu. Pačiomis optimistiškiausiomis prognozėmis, pradėti tiekti Europai dujas „Nabucco“ dujotiekiu būtų galima nuo 2013 metų.
O štai „Nord Stream“ planuoja pradėti dujų tiekimą jau 2011 metais. Nuo pat „Nord Stream“ sumanymo pagrindinės kliūtys buvo Baltijos šalių ir Lenkijos susirūpinimas, kad projektas kelia grėsmę jų energetiniam saugumui, nes naujasis dujotiekis aplenks šias šalis, savotiškai atskirdamas jas nuo Europos ir palikdamas labai pažeidžiamas nesutarimų su Rusija atveju. Kadangi dujotiekį planuojama tiesti Baltijos jūros dugnu, Baltijos regiono šalys, įskaitant Švediją ir Suomiją, reikalavo užtikrinti, kad dujotiekio tiesimas nepablogins Baltijos jūros ekologinės padėties.
Nors Lietuvos vyriausybė ir Europos Parlamentas ragino Europos Komisiją ;atlikti tyrimą dėl galimo neigiamo dujotiekio poveikio aplinkai, Komisija tokį tyrimą daryti atsisakė, motyvuodama lėšų stoka, todėl Baltijos regiono valstybėms teks remtis „Nord Stream“ konsorciumo parengtu tyrimu. Planuojama, kad jau šį kovą konsorciumas pristatys galutinį aplinkosauginį projekto įvertinimą, po jo tikimasi gauti leidimus statybos darbams pradėti.
Užnugaris Europoje
Vokietijos kompanijos E.ON ir BASF yra Rusijos energetikos giganto „Gazprom“ partnerės šiame projekte, o Vokietija yra aktyviausia projekto rėmėja Europos Sąjungoje. Kad projektas pagaliau įveiktų opozicijos pasipriešinimą Europos Sąjungoje, Vokietijai ir Rusijai svarbu patraukti į savo pusę kitas ES valstybes, ypač Prancūziją.
Net ir šiomis visuotinio sunkmečio sąlygomis, kai kreditoriai vengia skolinti, „Nord Stream“ konsorciumui jau pavyko užsitikrinti 7,4 milijardo eurų finansavimą projektui. „Nord Stream“ taip pat jau turi dujų pardavimo sutartis su penkiomis kompanijomis, tarp jų yra ir savo šalyje įtakinga prancūzų kompanija „Suez-Gaz de France“. Neseniai pasigirdo pranešimų, kad ši kompanija taip pat norėtų tapti „Nord Stream“ akcininke, tad atrodo, jog komerciniu požiūriu projektas jau tvirtai stovi ant kojų, o Prancūzijos politinė parama tampa labai tikėtina.
Po Rusijos ir Ukrainos dujų konflikto Vokietija ėmėsi iniciatyvos paspartinti „Nord Stream“ projekto įgyvendinimą. Vos už poros dienų, kai čekai Budapešte bandė sutelkti ES ties „Nabucco“ projektu, Vokietijos kanclerė Angela Merkel parašė laišką Europos Komisijos pirmininkui Jose Manueliui Barroso ir Čekijos premjerui M. Topolanekui, prašydama ES ir visas 27 jos šalis paremti „Nord Stream“ projektą.
Atrodo, kad „Nord Stream“ šiame fronte jau pasistūmėjo į priekį. Projekto šalininkams neblogai sekasi telkti paramą ES viduje. Ketvirtadienį, vasario 5 d., Rusijos naujienų agentūra „RIA Novosti“ pranešė, kad Suomija, per kurios teritorinius vandenis turėtų būti tiesiamas dujotiekis, gali paremti „Nord Stream“. Suomijos užsienio reikalų ministras Alexsanderis Stubbas interviu Belgijos radijui teigė, kad „Nord Stream“ projektas yra būtinas kartu su „South Stream“ ir „Nabucco“. ES energetikos komisaras Andris Piebalgas, kalbėdamas su žurnalistais sausio 30 d., taip pat tvirtino, kad ES gana vieningai palaikanti „Nord Stream“. Anot A. Piebalgo, netgi Lenkija, kuri yra labiau linkusi pritarti alternatyviam dujotiekio maršrutui, nėra priešiškai nusiteikusi prieš „Nord Stream“.
Dabar jau atrodo beveik neišvengiama, kad 55 milijardai kubinių metrų Rusijos dujų per metus po kelerių metų Baltijos jūros dugnu keliaus į Vokietiją.
Parengta pagal „European Voice“, „Euobserver.com“, „Spiegel Online International“, „Deutsche Welle“ ir „RIA Novosti“.
