Rengdamasis rungtynėms žaidėjas sau uždavė retorinį klausimą – žaisiu ar ne? Kiek žaisiu? O ką darysiu jeigu nežaisiu?
Jis netgi išdrįso to paklausti ir trenerio, tačiau išgirdo „argumentuotą“ atsakymą – pirma išmok žaisti, tada ir žaisi! Tuomet jis vėl sau uždavė retorinį klausimą: o kaip man išmokti žaisti, jeigu negaunu žaisti? Tačiau tiesiai paklausti trenerio jis jau nedrįso.
Atsakyti į retorinius klausimus kartais įdomiau nei sulaukti jų tiesiogiai. Svarstau, kad būtų visai gerai, jeigu ir treneris, ir žaidėjai žinotų, kodėl treniruojasi ir kokie motyvai padeda pasiekti norimų rezultatų.
Didelių pasiekimų svarbiausias motyvas krepšinyje yra pergalė. Treneriui svarbu turėti lyderius, tempiančius komandą į pergales ir atsarginius, galinčius juos reikiamu momentu pavaduoti. Paprastai tokiose komandose visas dėmesys yra sutelktas į aštuonis krepšininkus. Startinis penketas, trys keičiantieji ir keturi, kurie savo šanso gali laukti ant atsarginių suolelio.
Vaikų krepšinyje svarbiausias motyvas yra mokymas, todėl žaidėjų skirstymas į gerus ir blogus čia neturėtų vyrauti. Visi turėtų gauti savo sutartyse „numatytas minutes“ ir aikštelėje jas „atidirbti“. Tačiau ar taip gali būti sporte? Ar su krepšiniu nėra grūdinamas ir charakteris, kuris padeda visapusiškai stiprėti? Treneriui visada iškyla klausimas, kaip būti konkurencingam ir leisti visus žaisti?
Ne kartą esame girdėję dvi istorijas. Pirmoji – tėvai ruošiasi sūnų leisti į kitą mokyklą, nes jis šioje komandoje negauna žaisti. Kita istorija – vaikas daug žaidžia, bet norėtų pereiti į kitą komandą, kuri daugiau laimi. Kai susiduria vaiko, tėvų ir trenerio ego, situacija tampa kritinė. Joje dažniausiai kenčia pats vaikas. Tačiau, jeigu prasiskverbia sveikas mąstymas, situacija tampa aiškesnė. Manau, kad suaugę turi padėti vaikams, žinodami kas jų laukia.
Esu šioje situacijoje ne kartą buvęs, todėl leidžiu sau lengvai pasamprotauti. Treneris yra ne tam, kad konstatuotų, ko žaidėjams trūksta, bet ir kantriai tuos trūkumus padėtų šalinti. Tokia jo pagrindinė pareiga. Tėvai ir patys žaidėjai turėtų gauti informaciją ne tik apie komandos pasiekimus, bet ir apie vaiko pažangą. Tada bus noras ne tik tobulėti, bet ir tarpusavyje bendradarbiauti.
Jeigu treneris suteikė viltį, kad žaidėjas žais, tie lūkesčiai turi būti motyvuotai patenkinti. Tėvai, turėtų suprasti, kad pratybos yra puiki priemonė parodyti save, todėl dažniausiai čia pamatomos ir jų pradinių galimybių ribos. Tad dalyvavimas varžybose gali būti ne tik taktikos testas, bet ir psichinis stresas, su kuriuo vaikai ne visada susitvarko.
Jeigu žaidėjas užsispiria, jog jam nepatinka komanda arba treneris, nes jis negavo daug žaisti, ne visuomet į jo norus turi būti palankiai reaguojama. Trenerio, kuris galėtų patenkinti visų žaidėjų norus, man dar neteko sutikti. Kaip ir nemačiau, kad visos problemos išsispręstų perėjus į kitą komandą. Nors šiame kontekste dažnai būna neteisūs treneriai, tačiau pasitaiko, kuomet ir žaidėjai ne visuomet yra teisuoliai, vien dėl to kad krepšinis yra toks žaidimas, kada turi daryti ne tai kas patinka, o tai, kas reikalinga komandai.
Krepšinio mokykla čia tampa tikru logistikos centru, ieškančiu galimybių patenkinti visų poreikius: žaidėjams surasti komandą kur galėtų daug žaisti ir būtų patenkinti treneriu, treneriui padėti surinkti gerus žaidėjus, o tėvams pergalingą ir nebrangų krepšinio mokymą. Deja, ne visuomet sutampa mūsų visų norai ir galimybės tiek aikštelėje, tiek vadovaujant komandoms.
