„Nissan R390 GT1“: Kodėl jis liko „Nissan Skyline GT-R“ šešėlyje?

REKLAMA

Komentuoti

2021-05-10 07:41

„Nissan“ nėra tas gamintojas, kurį būtų galima lengvai stumdyti automobilių sporto žaidynėse. Juk šio automobilių gamintojo vardas raumeningų bolidų arenoje skamba nuo pat aštunto dešimtmečio.
Nepaisant sėkmingai įvykdytų iššūkių Jungtinėse Valstijose, Japonijoje ar Australijoje, Europoje vykstančios ilgųjų nuotolių lenktynės Le Mane visuomet buvo ta vieta, kurią norėjo užkariauti kone kiekvienas gamintojas. Tarp jų – ir „Nissan“.

„Nissan“ į 24 valandų maratoną išleido tris „R390 GT1“ bolidus, o į vieną iš šių ekipažų pasodino Martiną Brundle'ą – buvusį Formulės 1 lenktynininką, kuris turėjo užtektinai patirties ilgųjų nuotolių lenktynėse.
Tai neturėtų daugelio stebinti, bet Le Mane daugiausiai pergalių iškovojo europietiškų automobilių gamintojai. Juk tai – jų teritorija, kurią jie puikiai pažįsta. Vis dėlto, po išskirtinai sėkmingo „Mazda“ šturmo 1991-aisiais, pavydo taurė „Nissan“ būstinėje buvo perpildyta. Automobilių pramonės mastais „Mazda“ buvo gerokai mažesnio kalibro gamintojas, bet tai jiems nesutrukdė įveikti gerokai daugiau patirties turinčius varžovus.
„Nissan“ į „Mazdą“ triumfą žiūrėjo kaip į mįslę. „Nissan“ ilgiausiame automobilių sporto maratone buvo atvykusi keletą kartų, 1986 ir 1990 metais, bet nei pirmą, nei antrą kartą „Nissan“ nepavyko priartėti prie lyderių ir pajausti tą saldų pergalės kvapą.
Trečiajam bandymui „Nissan“ išsitraukė tuo metu rimčiausią ginklą – „Nissan Skyline GT-R LM“. 24 valandų maratonams paruoštą „Nissan Skyline“, kurio brolis neturėjo sau lygių Australijoje vykusiose žiedinėse lenktynėse.

„Nissan“ į 24 valandų maratoną išleido tris „R390 GT1“ bolidus, o į vieną iš šių ekipažų pasodino Martiną Brundle'ą – buvusį Formulės 1 lenktynininką, kuris turėjo užtektinai patirties ilgųjų nuotolių lenktynėse.
„Nissan“ debiutas 24 valandų maratone su specialiai šioms lenktynėms pritaikytu „Nissan Skyline GT-R“ baigėsi sukandus dantis. Ne dėl to, jog „Nissan“ bolidas buvo prastas, o dėl to, jog „Nissan“ įžengė į areną, kurioje tuomet dominavo „McLaren F1 GTR“ arba bet kuris „Porsche“ bolidas.
Lenktynėms „Nissan“ pasiruošė kukliai – į maratoną išleido du sportinius bolidus. Nors pirmoje lenktynių dalyje „Nissan“ markės mašinos demonstravo visai neblogą tempą ir mažais žingsneliais kopė į viršų. Toshio Suzuki vairuojama mašina netgi vienu metu buvo užėmusi 7-ą vietą, tačiau laikrodžio rodyklei pasiekus 23 valandą, netikėtai sugedo japoniško automobilio pavarų dėžė.
Sekantys metai buvo ne ką geresni. Nuožmūs varžovai nepaliko absoliučiai jokių vilčių kovoti dėl prizinių pozicijų, o ir netinkama lenktynių strategija leido „Nissan“ ekipažui finišuoti tik 15-oje vietoje.
Į pagalbą atskubėjo britai
Akivaizdu, jog „Nissan“ vadovai ir šiam projektui visas jėgas atidavę inžinieriai nebuvo patenkinti. Nuleistomis galvomis sugrįžę į Japoniją, „Nissan“ lyderiai turėjo apsispręsti ką daryti toliau, o galimų scenarijų buvo net trys: 1) Tęsti „Skyline GT-R“ tobulinimą 2 ) Kurti absoliučiai naują bolidą 3 ) Mesti viską į šalį ir pasakyti - „Eikit jūs velniop“.
Trečiasis scenarijus japonų kultūroje nėra ypatingai populiarus. Pirmasis, taip pat, neatrodė kaip logiškas žingsnis – juk keletas „Nissan“ bolidų du metus iš eilės bandė užkariauti Le Maną ir jie tai darė nesėkmingai. Netgi prieš tai naudoti „Nissan 300ZX“ sugebėjo užimti aukštesnes vietas.

„Nissan R390 GT1“: Kodėl jis liko „Nissan Skyline GT-R“ šešėlyje?
„Nissan“ vadovų galvose įvyko nušvitimas. Norint įveikti „McLaren“, „Mercedes-Benz“ ar „Porsche“ jų pačių teritorijoje, „Nissan“ reikia imtis tokių pačių metodų kaip ir konkurentai – suprojektuoti absoliučiai naują, konkurencingą bolidą.
Parašais patvirtintus savo siekius ir oficialiai paskyrus reikiamą sumą naujai automobilių sporto programai, tuzinas kostiumuotųjų išvyko į Jungtinę Karalystę, kur jų laukė Tomas Walkinshaw.

„Nissan R390 GT1“: Kodėl jis liko „Nissan Skyline GT-R“ šešėlyje?
Kas jis toks? O gi automobilių sporto guru ir velniškai sumanus specialistas, kuris savo gyvenimo aprašyme galėtų paminėti ne vieną reikšmingą įvykį.Pavyzdžiui? 1988 ir 1990 metais šio vyro įkurtose dirbtuvėse suprojektuoti „Jaguar“ bolidai laimėjo 24 valandų maratoną, o ir iki pat „Nissan“ pagalbos šauksmo „Tom Walkinshaw Racing“ ne visuomet turėdama gamintojo palaikymą sugebėdavo pademonstruoti lūkesčius pranokstančius rezultatus.
Atradę tinkamas dirbtuves ir, regis, tinkamą žmogų, kuris galėtų diriguoti sportinio bolido kūrimo darbams, „Nissan“ iškart išsikėlė ambicingą tikslą – nugalėti Le Mano lenktynėse.

„Nissan R390 GT1“: Kodėl jis liko „Nissan Skyline GT-R“ šešėlyje?

REKLAMA

Žinomų specialistų pagalba
Automobilių sportui skirtų mašinų konstravimas nėra pirštų spragtelėjimą primenantis procesas. Tą puikiai žinojo „Nissan“, tą kuo puikiausiai žinojo ir „Tom Walkinshaw Racing“. Greičiausiai todėl naujutėlis „Nissan“ atletas nebuvo absoliučiai naujas. Na, bent jau konstrukcine prasme, jis buvo beveik identiškas pergalingam „Jaguar XJR-12“, tačiau dėl specifinių reikalavimų tuometiniams automobiliams, „Tom Walkinshaw Racing“ inžinieriai atliko užtektinai pakeitimų, jog griežtiems tarptautinės automobilių sporto federacijos teisėjams nekiltų absoliučiai jokių abejonių dėl „Nissan R390 GT1“ legalumo.
Ilgiausia ir daugiausiai įtampos sukėlusi diskusija vyko dėl variklio, kurį galėtų naudoti naujasis „Nissan“ ginklas. Japonų gamintojos atstovai primygtinai reikalavo naudoti „Nissan Skyline GT-R LM“ variklį, bet ji nepatiko Tony Southgate'ui. Žmogui, kuris tuomet buvo atsakingas už variklio skyrių ir turėjo tarti lemiamą žodį.

„Nissan“ į 24 valandų maratoną išleido tris „R390 GT1“ bolidus, o į vieną iš šių ekipažų pasodino Martiną Brundle'ą – buvusį Formulės 1 lenktynininką, kuris turėjo užtektinai patirties ilgųjų nuotolių lenktynėse.

„Nissan“ į 24 valandų maratoną išleido tris „R390 GT1“ bolidus, o į vieną iš šių ekipažų pasodino Martiną Brundle'ą – buvusį Formulės 1 lenktynininką, kuris turėjo užtektinai patirties ilgųjų nuotolių lenktynėse.

Po ilgų ir, žinoma, varginančių diskusijų, Tony Southgate'as pasiūlė alternatyvą – laiko patikrintą, patikimą ir pajėgų „VRH35Z“ variklį, kuris buvo naudojamas kitame sportiniame bolide – „Nissan R89C“.
Tai buvo 3,5 litro darbinio tūrio, 8 cilindrų konfigūracija pasižymėjęs motoras, kuris po subtilių pokyčių sugebėjo išvystyti 650 arklio galių ir 637 Nm sukimo momentą, o šį galiūną vairuotojui padėjo suvaldyti 6 laipsnių sekvencinė pavarų dėže bei pažangi stabilumo kontrolė, į kurią buvo įdiegta „Launch Control“ sistema. Pastaroji, kaip ir daugelyje modernių automobilių, padėdavo užtikrindavo, jog „Nissan R390 GT1“ akceleracija būtų staigi ir 100 procentų efektyvi, net ir esant prasčiausioms oro sąlygoms.

„Nissan R390 GT1“: Kodėl jis liko „Nissan Skyline GT-R“ šešėlyje?

Pirmoji diena – pirmieji džiaugsmo ženklai
1997-ųjų vasara. Pagaliau išaušo visus metus lauktas lenktynių savaitgalis, kuris leistų gamintojui įrodyti, jog milijoninės investicijos nebuvo paleistos į orą.
„Nissan“ puikiai žinojo, jog aukštus lūkesčius reikėjo pasilaikyti sau, ypač žinant, jog tai buvo pirmas kartas, kai „Nissan R390 GT1“ bus spaudžiamas iki absoliučios ribos.

Dėl šios priežasties „Nissan“ į 24 valandų maratoną išleido tris „R390 GT1“ bolidus, o į vieną iš šių ekipažų pasodino Martiną Brundle'ą – buvusį Formulės 1 lenktynininką, kuris turėjo užtektinai patirties ilgųjų nuotolių lenktynėse.
Tarp kitų sportinių bolidų „Nissan“ atrodė ganėtinai kukliai, tačiau dabar tik pabandykite įsivaizduoti konkurentų reakciją, kai iš niekur išdygęs „Nissan“ treniruočių metų fiksavo vieną po kito geriausius trasos įveikimo laikus.

„Nissan R390 GT1“: Kodėl jis liko „Nissan Skyline GT-R“ šešėlyje?

Ne ką prasčiau Martino Brundle'o vairuojamas „Nissan“ pasirodė ir kvalifikacijoje, kur britas padėjo užfiksuoti 4-ą geriausią rezultatą. Įspūdingas pasiekimas automobiliui, kuris likus kelioms savaitėms iki Le Mano lenktynių dar nedemonstravo gyvybės ženklų.
Lenktynės, deja, nebuvo tokios sėkmingos. Maratonui įpusėjus, dvejiems „Nissan R390 GT1“ automobiliams reikėjo pasitraukti iš lenktynių dėl skirtingų mechaninės dalies gedimų. Tuo tarpu vienintelis trasoje likęs „Nissan R390 GT1“, šiaip ne taip, sugebėjo prisikasti iki finišo ir lenktynes užbaigė 12-oje vietoje.

„Nissan“ į 24 valandų maratoną išleido tris „R390 GT1“ bolidus, o į vieną iš šių ekipažų pasodino Martiną Brundle'ą – buvusį Formulės 1 lenktynininką, kuris turėjo užtektinai patirties ilgųjų nuotolių lenktynėse.

Potencialo naujame bolide įžvelgusi „Nissan“ sekančiais metais sugrįžo su keturiais sportiniais bolidais. Šį kartą automobiliai į Prancūziją atvyko truputėlį pasikeitę; pasižymintys nauja galine dalimi bei papildomais aerodinaminiais elementais, kurių dėka „Nissan“ tapo neįtikėtinai greitas ilgose tiesiosiose.
Šie subtilūs pokyčiai, vėl, kaip reikiant išgąsdino konkurentus. Lenktynių kvalifikacijoje „Nissan“ sugebėjo užimti dominuojančias pozicijas, tačiau 24 valandas trukusio maratono metu padarytos klaidos gamintojui kainavo pergalę.

„Nissan R390 GT1“: Kodėl jis liko „Nissan Skyline GT-R“ šešėlyje?

Išskirtinai japonų tautybės ekipažas 24 valandų maratone išplėšė trečią vietą ir nusileido tik sunkiai įveikiamiems „Porsche 911 GT1“. Nors japonų ekipažas nuo lyderių atsiliko keturiais ratais ir niekada nepademonstravo sparčiausio tempo įveikiant trasą, „Nissan“ vairavę pilotai sugebėjo išlaikyti reguliarių ir optimalų tempą.
Kiti „Nissan“ komandos bolidai taip pat pasirodė ne ką prasčiau. Likusieji „Nissan R390 GT1“ ekipažai lenktynes baigė penktoje, šeštoje ir dešimtoje vietose.

„Nissan“ į 24 valandų maratoną išleido tris „R390 GT1“ bolidus, o į vieną iš šių ekipažų pasodino Martiną Brundle'ą – buvusį Formulės 1 lenktynininką, kuris turėjo užtektinai patirties ilgųjų nuotolių lenktynėse.

8 + 2
Iš viso per dvejus metus trukusią lenktynių programą buvo pagamintos aštuonios sportinio bolido važiuoklės. O kaip gi civilinė versija? „Nissan“ sukūrė ir bendro naudojimo keliams skirtą versiją, tačiau pagamintų egzempliorių kiekis yra išskirtinai, o tiksliau – visi du.
Vienas iš jų – raudonos spalvos prototipas. Pavyzdinis modelis, kuris inžinieriams ir „Nissan“ lyderiams leido automobilį apžiūrėti iš arti ir, prireikus, besti pirštu į nepatinkančią vietą.

„Nissan R390 GT1“: Kodėl jis liko „Nissan Skyline GT-R“ šešėlyje?

Antrasis egzempliorius – gerokai įdomesnis. Jis buvo sukurtas atsižvelgiant į modifikuotą sportinio bolido versiją. Dėl pakeistos galinės dalies, automobilis išstypo iki 4,7 metro ilgio.
Šiandien pastaroji versija saugoma ir laikoma uždaryta po devyniais užraktais. Jis saugykloje tūno šalia 1998 m. trasoje pasirodžiusio raumeningesnio brolio, kuris, beje, kadaise buvo užkeltas ant prekystalio, tačiau dėl per mažo susidomėjimo sugrįžo į ne visuomet gerai apšviestą automobilių saugyklą.