„Balsas.lt savaitė“ pažvelgė į vieno garsiausių XX amžiaus Lietuvos kriminalinių nusikaltimų sumanytojo biografijos faktus.
Žmogaus gyvybė yra pigesnė už milijonus kainuojančias meno vertybes. Tuo buvo įsitikinusi 1998 metų birželį žinomą kunigą Ričardą Mikutavičių nužudžiusi brangių meno šedevrų verteivos Vlado Stupakovo - Belecko vadovaujama banditų gauja.
Prokurorų smūgis kunigo gerbėjai
Panemunėje esančios Mažosios gatvės gyventoja Marija Alaunienė 1998 metų balandžio–birželio mėnesiais turėjo kęsti būsimų kunigo žudikų naktines orgijas. Ji buvo užfiksavusi ir paslaptingų naktinių svečių automobilių numerius, tačiau tirdami R. Mikutavičiaus nužudymą tuomečiai Kauno apygardos prokurorai Gintaras Jasaitis ir Paulius Jablonskas ignoravo šią vertingą informaciją. Nusivylusi teisėsaugos pareigūnais, moteris sudegino savo užrašus.
Daugelį metų M. Alaunienės puoselėjamas gėlynas buvo paskutinis vaizdas, kurį peržengdamas mirties slenkstį matė kunigas R. Mikutavičius. Kiekvienais metais moteris gražiausius gėlyno žiedus neša ant jo kapo Petrašiūnuose.
Pro Mažosios gatvės namo, kuriame gyvena M. Alaunienė, duris, neįtardamas V. Stupakovo - Belecko piktų kėslų, R. Mikutavičius žengė paskutinius žingsnius. Šio namo trečiame aukšte 1998-ųjų birželio 30 dienos vakarą jo laukė ne meno verteivos pažadėti šedevrai, o samdyti žudikai.
Lukiškėse – neliečiamojo statusas
54 metų kaunietis V. Stupakovas - Beleckas nuo senų laikų garsėjo kaip sumanus brangių meno šedevrų perpardavinėtojas.
Vieną šiurpiausių nusikaltimų Lietuvos kriminalistikos istorijoje sumaniusio kauniečio kaimynai, iki šiol besiglaudžiantys Žemuosiuose Šančiuose esančiuose mediniuose barakuose, prisiminė, kad dar jaunystėje Beleckas, prireikus antikvarinių baldų, paveikslų ar senovinių skulptūrėlių, bet kuriuo paros metu išmaišydavo visą Kauną ir galiausiai jų rasdavo.
Dėl išskirtinių gabumų realizuojant meno kūrinius jis buvo gerbiamas ne tik tarp pogrindžio milijonierių. V. Stupakovas - Beleckas buvo tapęs ir patikimiausiu meno vertybių ekspertu, kurį vertino kadaise šalyje karaliavusių „daktarų“, „Vilniaus brigados“, „tulpinių“ ir „princų“ gaujų nariai.
Kaune kalbama, kad būtent šie kriminalinio pasaulio lyderiai iki gyvos galvos Lukiškėse kalinčiam V. Stupakovui - Beleckui yra suteikę amžinos neliečiamybės ir saugumo garantiją.
„Daktarai“ tikėjosi pasipelnyti
Kad V. Stupakovas - Beleckas neblogai pažinojo didžiausius šalies gangsterius, rodo vienas įdomus faktas. 2005 metų gruodžio pabaigoje Kauno apygardo teisme pagrindiniais V. Stupakovo - Belecko buvusios sutuoktinės Onos Daujotienės bendrininkais, siekiant parduoti iš nužudyto kunigo R. Mikutavičiaus pavogtus meno šedevrus, pripažinti senosios „daktarų“ kartos šulai Egidijus Abarius (Goga) ir Virginijus Silvestravičius.
Jie abu išvengė realios kalėjimo bausmės ir atsipirko minimaliomis piniginėmis baudomis. Šiandien šie vyrai už grotų laukia kito teismo, nes yra minimi kaip pagrindiniai įtariamieji, prisidėję prie daugiau kaip prieš dešimt metų „daktarų“ vykdytų kraupių nusikaltimų.
Tirdami kūrinių iš dvasininko meno kolekcijos likimą ir nagrinėdami šią skandalingą bylą, ne tik Lietuvos kriminalinės policijos darbuotojai, bet ir Vokietijos agentai apsimetė meno šedevrų kolekcininkais ir buvo susitikę su Goga dėl neteisėtai parduodamų brangių paveikslų.
Prisimindamas kunigo paveikslų tyrimą Lietuvos kriminalinės policijos biuro viršininkas Algirdas Matonis „Balsas.lt savaitei“ sakė, kad prie meno šedevrų perpardavinėjimo proceso prisidėjo „daktarų“ senbuviai Goga ir vėliau nuo rimtesnių kaltinimų išsisukęs Vidmantas Gudzinskas, pravarde Guzas.
„Nėra duomenų, kad jie būtų dalyvavę nužudant ar apiplėšiant kunigą. Tačiau parduodant jo paveikslus šių veikėjų vaidmuo užfiksuotas. Matyt, tikėjosi neblogai pasipelnyti“, − svarstė A. Matonis.
Interviu šalia paslėptų paveikslų
1999 metų vasaris. Metas, kai V. Stupakovas - Beleckas buvo išleistas į laisvę, o tauta tebesvarstė viešai paskleistą gandą, kad kunigas R. Mikutavičius neva pabėgo į Vakarus. Tuo metu dvasininko palaikai ilsėjosi Karmėlavos kapinėse kaip neatpažinto skenduolio.
Maždaug tuo metu žurnalistė Daiva Norkienė skambino V. Stupakovui - Beleckui ir prašė interviu.
„A, tai jūs ta pati, kuri mane įskundė?“ – paklausė kolekcininkas ir pakvietė atvažiuoti į Bažnyčios gatvėje esančius jo apartamentus. Trečiame daugiabučio namo aukšte esantis prabangiai įrengtas jo butas skendėjo gėlėse. Prabanga neįtikėtina: senoviniai krėslai, senovės meistrų paveikslai, indaujos, sekreterai, komodos, senoviniai sietynai ir žvakidės. Kai žurnalistė atsisakė pasiūlytos taurės konjako, Vladas nusijuokė: „Nebijok, nenunuodysiu.“
D. Norkienei gerai įsiminė viena detalė: kai pagyrė prabangų interjerą, V. Stupakovas - Beleckas paskubėjo akcentuoti, kad remontas bute nedarytas penkiolika metų. Atseit sienos neliestos, neperdažytos. Tuo metu pagrobtoji kunigo kolekcijos dalis „ilsėjosi“ sienoje įrengtoje slėptuvėje.
Kaip per ankstesnes kratas pareigūnai jos neatrado, lieka spėlioti. Tačiau iš tiesų ilgą laiką teisėsaugininkai prieš V. Stupakovą - Belecką neturėjo nė vieno įkalčio.
Kauno lūšnynų bajoras
„Kam tau reikėjo minėti spaudoje mano pavardę ir padėti policijai? – paklausė V. Stupakovas - Beleckas. − Kiek tau už tai sumokėjo? Aš būčiau davęs daugiau.“
Ir pridūrė: „Tie maži, sąžiningi žmogiūkščiai... Jie nori viską žinoti, o kai sužino, neilgai tepasidžiaugia. Staiga pajunta, kad liko be nieko“. Ši frazė buvo išsakyta trečiuoju asmeniu, tačiau nereikėjo žurnalistei daug psichologinių žinių, kad suprastų, jog tai buvo rimtas įspėjimas.
Apsigręžus išeiti be interviu? „Tai ne save gerbiančio žurnalisto darbo stilius“, − pagalvojo D. Norkienė. Visuomenei įdomi žmogaus, kaltinto dėl vieno didžiausių XX amžiaus nusikaltimų, versija. Tuomet ir pasirodė spaudoje rašinių ciklas apie paslaptingą kolekcininkų gyvenimą, meno šedevrų kainas juodojoje rinkoje, apie neva aukštą V. Stupakovo - Belecko kilmę. Vėliau paaiškėjo, kad tai netiesa, nes Šančiuose pavyko atrasti aplūžusią V. Stupakovo - Belecko vaikystės trobelę ir jį pažinojusių žmonių.
Paslaptingų mirčių grandinė
Vienas pirmųjų kaip įtariamąjį policijai ir prokuratūrai V. Stupakovą - Belecką nurodęs kaunietis Vytautas Šimkus paslaptingai mirė. Nuo infarkto. Prieš mirtį jis žurnalistei spėjo prasitarti bijąs ant palatos sienų ir lubų naktimis klaidžiojančių raudonų lazerio atspindžių.
Kolekcininkas šventai tikėjo, kad taikomasi jį nušauti ginklu su lazeriniu taikikliu. Ta baimė galutinai pakirto sveikatą. Ar tikrai žmogui vaidenosi? Kažin. Juk pagąsdinti galima net panaudojant vaikišką lazerinį žaisliuką. O silpnos sveikatos žmogui tiek ir tereikia, kad iškeliautų Anapus.
Maždaug pusmetį praleidęs už grotų, V. Stupakovas – Beleckas buvo išleistas į laisvę. Mat teisėsaugininkams trūko jo kaltės įrodymų. Nepavyko jų rasti, kol žurnalistas Vilius Kavaliauskas pranešė apie rinkoje pardavinėjamus kunigo R. Mikutavičiaus apdovanojimus ir kitas numizmatikos ir faleristikos vertybes. Tik tada V. Stupakovas - Beleckas vėl buvo suimtas ir vėliau nuteistas.
2001-ųjų vasarą atokioje sodyboje Varėnos rajone ne mažiau mįslingomis aplinkybėmis mirė Valstybės saugumo departamento (VSD) Vilniaus apygardos vadovas Valdas Kvaraciejus. Jis buvo vienas pagrindinių kunigo nužudymo bylos tyrimo koordinatorių pradiniame jos etape. Oficiali mirties priežastis – išeminis širdies infarktas, tačiau apžiūrėdami kūną po mirties saugumo darbuotojo artimieji sėdmenų srityje aptiko žymių, panašių į injekcijos pėdsakus.
TIK FAKTAI
2002 metais R. Mikutavičiaus meno vertybių pardavėjų sulaikymo operacija buvo pripažinta pavyzdine tarptautine operacija ir įtraukta į JAV federalinio tyrimo biuro (FTB) akademijos kursantų studijų programą. Tuomet amerikiečiai šį tyrimą įvertino kaip puikų pavyzdį organizuojant tarptautinį bendradarbiavimą.
1999 metų kovą atpažinus R. Mikutavičiaus palaikus ir paaiškėjus klaidai dėl aplaidumo, kai buvo nustatoma kunigo tapatybė, buvo nubausti keli Kauno prokurorai ir policijos pareigūnai.
R. Mikutavičiaus artimieji − sesuo Liucija Kolaitienė ir jos sūnūs Artūras ir Ričardas Kolaičiai − vis dar atsisako bendrauti su žurnalistais.
L. Kolaitienė aiškina, kad apie brolio nužudymo istoriją galėtų papasakoti daug įdomių dalykų, tačiau šiandien jai kur kas labiau rūpi ne sensacijos, o brolio atminimo įamžinimo reikalai.
