Toks sprendimas nustebino S. Lavrovą. Vos prieš kelias dienas Rusijos prezidentas nepatogaus susirinkimo, transliuoto per televiziją, metu kreipėsi į Saugumo tarybą dėl dviejų separatistinių valstybių Donbase pripažinimo. Tiesa, tuomet jis dar neatskleidė tikrųjų savo ketinimų, rašo „Financial Times“.
V. Putinui buvo būdinga nesitarti su S. Lavrovu: prezidentas buvo linkęs sutelkti sprendimų priėmimo galią į nedidelės grupelės artimų patikėtinių rankas, net kai tai trukdydavo Rusijos diplomatijai.
Šiuo atveju S. Lavrovas tapo vienu iš vos kelių žmonių, kurie apie šį planą žinojo iš anksto. Visa Kremliaus vadovybė apie invaziją sužinojo tik tada, kai tą rytą V. Putinas per televiziją paskelbė „specialią karinę operaciją“.
Kiek vėliau tą pačią dieną į Kremlių atvyko kelios dešimtys oligarchų, dalyvavusių susitikime, kuris buvo suorganizuotas vos dieną prieš. Jie žinojo, kad invazija išprovokuos Vakarų sankcijas, galinčias sugriauti jų verslo imperijas. „Visi buvo lyg išprotėję“, – sakė sutikime dalyvavęs asmuo.
Kol jie laukė, vienas oligarchų pamatė iš kito susitikimo išeinantį S. Lavrovą. Jis reikalavo ministro paaiškinti, kodėl V. Putinas nusprendė pradėti invaziją. S. Lavrovas neturėjo jokio atsakymo: pareigūnai, su kuriais jis susitiko Kremliuje, apie situaciją žinojo dar mažiau negu jis.
Apstulbęs oligarchas paklausė S. Lavrovo, kaip V. Putinas galėjo suplanuoti tokią milžinišką invaziją su nedidele žmonių grupe: dauguma aukšto rango Kremliaus ir už Rusijos ekonomiką atsakingų pareigūnų bei šalies verslo elitas net netikėjo, kad karas yra įmanomas.
„Jis turi tris patarėjus, – pasak oligarcho, atsakė S. Lavrovas. – Ivaną Rūstųjį, Petrą Didįjį ir Jekateriną Didžiąją“.
Pagal V. Putino invazijos planą, Rusijos kariuomenė Kyjivą turėjo užgrobti vos per kelias dienas, įvykdydama genialų ir, palyginti, mažai kraujo reikalaujantį blickrygą.
Vietoj to, šis karas Rusijai tapo istorinio masto neišbrendama pelke. Remiantis Jungtinių Amerikos Valstijų ir Europos pareigūnų skaičiavimais, per šiuos metus V. Putino invazija pareikalavo daugiau nei 200 000 Rusijos ginkluotųjų pajėgų karių, kurie žuvo arba buvo sužeisti, išeikvojo jos tankų, artilerijos ir sparnuotųjų raketų atsargas bei atkirto šalį nuo pasaulinių finansų rinkų ir Vakarų tiekimo grandinių.
Kovos Ukrainoje nepriartino V. Putino ir prie jo miglotai apibrėžtų karo tikslų – Kyjivo „demilitarizacijos“ ir „denacifikacijos“. Nors dabar Rusija kontroliuoja apie 17 proc. Ukrainos teritorijos, ji apleido pusę žemių, kurias jos kariai užgrobė pirmosiomis karo savaitėmis, įskaitant ir Chersoną, iš kurio Rusijos pajėgos buvo priverstos pasitraukti, praėjus vos kelioms savaitėms, kai V. Putinas bandė jį aneksuoti.
Tačiau karui tęsiantis V. Putinas nerodo jokių ženklų, išduodančių, kad jis mąsto apie savo užmojų atsisakymą.
Antradienį, per savo kasmetinį kreipimąsi, V. Putinas tvirtino, kad jis kariauja „dėl mūsų šalies egzistavimo“ ir pareiškė, kad Vakarai privertė jį įsiveržti į Ukrainą. „Jie pradėjo šį karą. Mes naudojame jėgą, kad tai sustabdytume“, – sakė jis.
Prezidentą pažįstantys žmonės tikina, kad nors Rusiją spaudžia vis didėjanti invazijos kaina, V. Putinas yra kaip niekad pasiryžęs laimėti.
„Niekas nenorėjo, kad mirtų šimtai tūkstančių žmonių. Viskas tiesiog einasi siaubingai ne pagal planą“, – teigė buvęs aukštas Rusijos pareigūnas. Kadangi pradinis planas nepasiteisino, V. Putinas ieško naujų karo pateisinimų: pasak esamų ir buvusių pareigūnų, jis tvirtina, kad neturėjo kito pasirinkimo, kaip tik tęsti invaziją bet kokiomis būtinomis priemonėmis.
„Savo aplinkos žmonėms jis sako: „Pasirodo, buvome visiškai nepasiruošę. Armijoje visiška netvarka. Mūsų pramonėje – netvarka. Bet gerai, kad apie tai sužinojome tokiu būdu, o ne tada, kai mus puola NATO“, – pridūrė buvęs pareigūnas.
„Financial Times“ kalbėjosi su šešias ilgamečiais V. Putino patikėtiniais, žmonėmis, susijusiais su Rusijos kariuomene, dabartiniais bei buvusiais aukšto rango pareigūnais Vakaruose bei Ukrainoje. Tai tarsi bandymas suprasti, kaip V. Putinas taip apsiriko dėl šios invazijos: vietoje to, kad pripažintų savo klaidą, tik sustiprino savo karines pastangas. Visi pašnekovai paprašė užtikrinti jų anonimiškumą.
V. Putiną pažįstantys žmonės jį apibūdina lyderį, kuris nuo karo pradžios tik dar labiau izoliavosi. „Stalinas buvo piktadarys, bet kartu ir geras vadovas, nes jam nebuvo įmanoma meluoti. Tačiau Putinui negalima sakyti tiesos, – tikino vienas. – Žmonės, kurie niekuo nepasitiki, pradeda pasitikėti labai mažu skaičiumi žmonių, kurie jiems meluoja.“
„Jeigu su tuo nesutinkate, galite išeiti“
Tačiau šis karas buvo ne pirmas kartas, kai V. Putinas nutylėjo invazijos planus nuo savo artimiausių patarėjų. Pavyzdžiui, jis nepranešė Saugumo tarybai apie planus 2014 m. užgrobti Ukrainai priklausantį Krymą. Vietoje to, jis visą naktį, iki septynių ryto, planavo pusiasalio aneksiją su gynybos ministru Sergejumi Šoigu ir trimis aukščiausiais saugumo pareigūnais.
Pasak buvusių aukšto rango Rusijos ir JAV pareigūnų, patarėjai iš pradžių ragino V. Putiną nesiųsti karių į Krymą. „V. Putinas atsakė: „Tai istorinė akimirka. Jeigu su tuo nesutinkate, galite išeiti“, – prisimena buvęs Rusijos pareigūnas.
Remiantis kelių prezidentą pažįstančių asmenų liudijimais, kai Vakarai, baimindamiesi, kad įtampa išaugs iki taško, iš kurio bus nebegalima grįžti, ir kad tai gali sukelti pavojų Europos ekonominiams ryšiams su Rusija, atsakė tik lengvu pliaukštelėjimu per pirštus, V. Putinas buvo įsitikinęs, jog jis priėmė teisingą sprendimą.
Per kelerius metus nuo 2014 m. aneksijos V. Putino vidinis ratas pradėjo siaurėti – jis vis labiau bijojo, jo manymu, didėjančios Vakarų grėsmės Rusijos saugumui. Jo izoliacija pagilėjo, kai 2020 m. prasidėjo Covid-19 pandemija. Net aukščiausio lygio pareigūnai turėjo ištisas savaites praleisti karantine, jog galėtų su prezidentu susitikti asmeniškai, mat buvo baiminamasi užkrėsti germofobą V. Putiną.
Vienas iš nedaugelio žmonių, praleidusių ilgesnį laiką su V. Putinu, buvo jo draugas Jurijus Kovalčiukas, buvęs fizikas, kuriam praeito amžiaus 10-ajame dešimtmetyje priklausė vasarnamis greta būsimo prezidento sodybos viename Sankt Peterburgo apylinkių kaime.
Slapukiško charakterio bankininkas ir žiniasklaidos magnatas J. Kovalčiukas, kuris, pasak JAV, tvarko asmeninius V. Putino finansus, beveik niekada nekalba viešai ir šįkart neatsakė į žurnalistų prašymus pakomentuoti.
Jurijų pažįstantys žmonės sako, kad, jis, kaip ir jo brolis, fizikas Michailas, pasižymi aistra Rusijos imperinio revanšizmo idėjoms. Michailo sąmokslo teorijomis persunkti paistalai apie JAV planus sukurti superkareivius ir „etninius ginklus“ retkarčiais buvo atkartojami ir V. Putino kalbose.
Pandemijos įkarštyje V. Putinas buvo iš esmės atskirtas nuo palyginti liberalių, vakarietiškai mąstančių patikėtinių, kurių anksčiau jis klausydavo. Vietoj to, pirmuosius kelis mėnesius jis praleido savo rezidencijoje Valdajuje (šiaurės Rusijoje esančiame provincijos miestelyje prie ežero), kur buvo užsidaręs su J. Kovalčiuku. Jis įkvėpė V. Putiną pagalvoti apie savo istorinę misiją atkurti Rusijos didybę, panašiai kaip padarė Petras Didysis.
„Jis tikrai tiki viskuo, ką pasakoja apie sakralumą ir Petrą Didįjį. Jam atrodo, kad jis bus prisimenamas kaip Petras“, – tikino buvęs aukštas pareigūnas.
Pablogėjus V. Putino santykiams su energingu ir jaunu Ukrainos prezidentu Volodymyru Zelenskiu, jis šiai šaliai pradėjo skirti vis daugiau savo dėmesio.
Vienas iš pirmųjų V. Zelenskio žingsnių buvo pažaboti Viktoro Medvedčuko, artimo V. Putino draugo, kuris vadovavo didžiausiai opozicinei partijai parlamente, įtaką. Nors buvęs Ukrainos prezidentas Petro Porošenka naudojosi V. Medvedčuku palaikydamas ryšius su Maskva, V. Zelenskio komanda ieškojo kitų tarpininkų, tikėdama, kad jo įtaka V. Putinui pradėjo blėsti.
Tačiau V. Putinui pradėjus kurpti galimos invazijos planus, V. Medvedčukas jį ramino, kad ukrainiečiai pasitiks Rusijos pajėgas išskėstomis rankomis.
Į vieną iš plano dalių buvo įtrauktas ir Viktoras Janukovyčius, buvęs Ukrainos prezidentas, kuris po 2014 m. revoliucijos pabėgo į Rusiją. Jis turėjo paskelbti vaizdo pranešimą, kuriuo V. Medvedčukui būtų pavesta valdyti Ukrainą su Rusijos parama.
Tokia vizija smarkiai prieštaravo Ukrainos politinei realybei, kur prorusiška mažuma, kuriai atstovavo V. Medvedčukas, buvo gerokai silpnesnė už tuos, kurie jį niekino dėl jo ryšių su Maskva. Tačiau tai suviliojo V. Putiną, kuris leido siųsti pinigus vietiniams bendradarbiams per V. Medvedčuko partiją.
Maskvoje buvo daug skepticizmo. „Jei V. Medvedčukas sako, kad lyja, tu turi pažiūrėti pro langą – bus saulėta, – sakė kitas buvęs aukštas Rusijos tarnautojas. – Tu turi apklausas, turi slaptąsias tarnybas – kaip galima imtis ko nors rimto, remiantis tuo, ką sako V. Medvedčukas?“
Tačiau jo vertinimus patvirtino Federalinė saugumo tarnyba (FSB), kuri patikino V. Putiną, kad pergalė jau yra jo rankose, ir mokėjo didelius kyšius Ukrainos pareigūnams, taip tikintis sėkmės.
„FSB sukūrė visą sistemą, kaip pasakyti „bosui“ tai, ką jis nori išgirsti. Jie turi milžinišką biudžetą ir pasižymi korupcija visuose institucijos lygiuose, – teigė vienas Vakarų pareigūnas. – Vadams papasakoji „teisingą“ istoriją, šiek tiek naudos pasiimi ir sau.“
Prieštaringi balsai Rusijos užsienio žvalgybos agentūroje ir Rusijos generaliniame štabe bandė sukelti abejonių. Saugumo tarybos posėdyje, vykusiame likus trims dienoms iki invazijos, net Nikolajus Patruševas, Saugumo tarybos sekretorius ir ilgiausias bei aršiausias V. Putino sąjungininkas, pasiūlė suteikti diplomatijai dar vieną šansą.
„Jis žinojo, kokia bloga yra Rusijos kariuomenės padėtis, ir apie tai pranešė V. Putinui“, – sakė situaciją Kremliuje puikiai išmanantis šaltinis.
Tačiau, kaip ir 2014 m., V. Putinas to nepaisė, tvirtindamas, kad jis žino geriau.
„Putinas per daug pasitiki savimi, – tvirtina buvęs JAV tarnautojas. – Jis žino geriau už savo patarėjus, kaip ir Hitleris žinojo geriau už savo generolus.“
Invazija pradėjo griūti beveik tada, kai V. Putinas ją pradėjo. Generalinio štabo viršininkas Valerijus Gerasimovas buvo parengęs planą užgrobti Kyjivo apylinkėse esantį Hostomelio aerodromą, taip suteikdamas Rusijos elitinėms desantininkų pajėgoms platformą, iš kurios šios galėtų pulti V. Zelenskio vyriausybės būstinę.
Kai kurie V. Medvedčuko parankiniai tapo į priekį besiveržiančių Rusijos pajėgų žvalgais: jie piešė ženklus ant pastatų ir greitkelių, kad nukreiptų okupantus į svarbiausias vietas. Kiti prisijungė prie vyriausybės kvartalo puolimo. Pietų Ukrainoje jie padėjo Rusijai be jokio pasipriešinimo užimti didelę teritorijos dalį, įskaitant Chersoną.
Tačiau, pasak vieno aukšto rango Ukrainos pareigūno ir buvusių JAV bei Rusijos tarnautojų, didžioji dalis V. Medvedčuko tinklo žmonių tiesiog paėmė pinigus ir pabėgo, atsisakę prisijungti prie invazijos, arba kreipėsi į Ukrainos valdžią ir įspėjo juos apie jiems duotus nurodymus.
Prieš karą sklidusios prognozės, kad Ukrainos ginkluotosios pajėgos žlugs, daugiausia buvo pagrįstos prielaida, kad Rusijos oro pajėgos greitai pradės kontroliuoti Ukrainos dangų.
Tačiau tarp įsibrovėlių tvyrant netvarkai, pirmosiomis invazijos dienomis Rusijos armija pati numušė keletą savo lėktuvų. Anot dviejų Vakarų ir vieno Ukrainos pareigūno, dėl to jiems greitai pradėjo trūkti pilotų, turinčių kovinių operacijų patirties ir pasirengusių skristi.
„Tai nebuvo dviženklis skaičius, bet tokių lėktuvų tikrai buvo daugiau nei vienas ar du, – aiškino buvęs aukštas JAV pareigūnas. – Jie įvykdė daug brolžudybių“.
Jis pridūrė: „Galbūt jie neturėjo kovinės patirties turinčių pilotų, kurie būtų pasirengę skristi virš Ukrainos ir rizikuoti savo gyvybe tokioje beprotiškoje aplinkoje“.
Ukrainos karinės žvalgybos vadovo pavaduotojas Vadymas Skibitskis papildė: „Tai nutiko. Iš artilerijos dalinių, iš tankų. Ir mes apie tai žinome iš jų pokalbių, kurių pasiklausėme. Jie numušė savo sraigtasparnius ir savo lėktuvus“.
Sausumoje Rusijos veržimasis pareikalavo milžiniškų aukų ir nepadėjo užimti didesnių miestų, išskyrus Chersoną. Kovo pabaigoje įsiveržusių pajėgų būklė buvo tokia prasta, kad rusai buvo priversti pasitraukti iš didžiosios dalies centrinės ir šiaurės rytų Ukrainos. Tai Kremlius pristatė kaip „geros valios gestą“.
Genialusis jų planas tapo visiška nesėkme.
„Rusija susimovė, – teigė V. Skibitskis. – V. Gerasimovas iš pradžių nenorėjo pulti iš visų pusių, kaip buvo numatyta. Tačiau FSB ir visi kiti sugebėjo įtikinti, kad visi tik ir laukia, kol rusai pasirodys, todėl jis nesusidurs su jokiu pasipriešinimu.“
„Unikalus karas per visą pasaulio istoriją“
Išaiškėjus jo invazijos pasekmėms, V. Putinas ieškojo atpirkimo ožio, kuris būtų atsakingas už žvalgybos klaidas. Kaip tikina du Vakarų pareigūnai, juo tapo Sergejus Beseda, FSB penktojo direktorato, atsakingo už operacijas užsienyje ir padėjusio pagrindus invazijai, vadovas, mokėjęs bendradarbiams Ukrainoje.
Pasak pareigūnų, iš pradžių S. Besedai buvo skirtas namų areštas. Tačiau jo šuns dienos truko neilgai. Po kelių savaičių JAV pareigūnai atvyko į susitikimą dvišaliais klausimais su savo kolegomis iš Rusijos. Rusijos žiniasklaidoje pasirodžius pranešimams apie S. Besedos sulaikymą, jie svarstė, ar jis dalyvaus šiame susitikime ir kaip rusai paaiškintų, kur jis yra.
Tačiau, kaip pasakojo buvęs JAV tarnautojas, S. Beseda atvyko ir perfrazuodamas Marką Twainą pasakė: „Žinote, gandai apie mano mirtį yra gerokai perdėti“.
Greitas S. Besedos sugrįžimas tik patvirtino tai, ką patarėjai laiko didžiausiomis V. Putino silpnybėmis. Pasak dviejų Rusijos prezidentui artimų asmenų, V. Putinas lojalumą vertina labiau nei kompetenciją, jam labai svarbus slaptumas ir jis vadovauja biurokratinei kultūrai, kur jo pavaldiniai jam sako tai, ką jis nori girdėti.
Nuolatinė propaganda ir V. Putino reikalavimas, kad jo elitas būtų jam lojalus, tik dar labiau skatina jo patarėjus jam sakyti tik tai, ką jiems atrodo, jis nori žinoti.
„Jis yra sveiko proto. Jis yra racionalus. Jis nėra išprotėjęs. Tačiau niekas negali būti visų galų meistras. Jie turi būti sąžiningi su juo, o taip nėra, – pasakojo dar vienas ilgametis V. Putino bendražygis. – Didžiausia problema yra jo sukurta valdymo sistema. Ji sukuria terpę didelėms žinių spragoms, o V. Putino gaunama informacija nėra kokybiška“.
Didžiajai elito daliai melas tampa išgyvenimo garantu: daugybė V. Putino administracijos ir ekonomikos kabineto narių savo artimiesiems yra prasitarę, kad nepritaria karui, tačiau jaučiasi bejėgiai ką nors dėl to padaryti. „Tai unikalus karas per visą pasaulio istoriją – visas elitas jam prieštarauja“, – pripažino vienas buvęs aukštas pareigūnas.
Nedidelė dalis, įskaitant buvusį specialųjį klimato atstovą Anatolijų Čiubaisą, tyliai atsistatydino. Vienas buvęs aukštas pareigūnas, dabar vadovaujantis stambiai valstybinei įmonei, dar eidamas savo pareigas paprašė Izraelio pilietybės ir pradėjo planuoti savo pabėgimą iš šalies, pasakojo du jam artimi pašnekovai.
Karui tebesitęsiant, V. Putinui ėmė ryškėti jo apsiskaičiavimo mastas. Tai paskatino jį ieškoti daugiau informacijos iš mažesnės svarbos žmonių, sakė jo aplinkos asmenys. Grupė ultranacionalistinių pažiūrų tinklaraštininkų, kurie kritikuoja karinę vadovybę, nuo praėjusios vasaros surengė mažiausiai du privačius susitikimus su V. Putinu. Kai kurie jų rugsėjį buvo pakviesti į keturių Ukrainos provincijų aneksijos ceremonijas kaip garbės svečiai.
Retkarčiais V. Putinas pasinaudoja informacija iš savo neoficialių kanalų, kad viešumoje pakištų koją savo aukštiems pareigūnams. Praėjusį mėnesį ministro pirmininko pavaduotojas Denisas Manturovas pasakė V. Putinui, kad vyriausybė pasirašė sutartis dėl naujų orlaivių gamybos su Rusijos aviacijos gamyklomis – viena iš pramonės šakų, labiausiai nukentėjusių dėl sankcijų sukeltų sunkumų apsirūpinant komponentais. V. Putinas atsakė: „Aš žinau, kad gamyklos neturi sutarčių, tai man pasakė direktoriai. Ko tu vaidini kvailį? Kada sutartys bus parengtos? Štai apie ką aš kalbu: gamyklų direktoriai sako, kad jie neturi sutarčių. Ir tu man sakai, kad viskas jau popieriuje“.
Tačiau, pareigūnų teigimu, naujai atrastą V. Putino skepticizmą riboja jo nenoras pripažinti, kad invazija jau iš pat pradžių buvo klaida. Kai kurie karui nepritariantys liberalūs pareigūnai bandė įtikinti jį atsitraukti, nurodydami ekonominę žalą, kurią sankcijos gali sukelti Rusijos ekonomikai.
Tačiau V. Putinas jiems sako, kad „jis jau atsižvelgė į nuostolius“, sako kitas buvęs aukštas Rusijos pareigūnas. „Jis sako: „Mes mokame didelę kainą, aš tai suprantu. Mes neįvertinome, kaip tai bus sunku.“ Bet kaip tu gali įtikinti beprotį? Jo smegenys susinaikins, kai jis supras, kad tai buvo klaida, – pašnekovas pridūrė. – Jis nepasitiki niekuo.“
Gruodį, paklaustas apie neatitikimus tarp gynybos ministerijos pareiškimų ir fronto kovotojų skundų dėl prastos įrangos, V. Putinas perfrazavo savo mėgstamos televizijos laidos – sovietų šnipinėjimo dramos „Septyniolika pavasario akimirkų“ – veikėją: „Negali pasitikėti niekuo, tik manimi.“ Tada nusijuokė.
Egzistencinė kova tęsiasi
Savo kasmetinėje kalboje antradienį V. Putinas demonstravo savo ryžtą „žingsnis po žingsnio išspręsti mums iškilusius iššūkius“, tvirtindamas, kad karas tęsis tol, kol Rusija išplėš pergalę.
Toks pareiškimas pabrėžia, kad šis karas V. Putinui tapo egzistencinis – jis vis labiau nyra į baimę, kurią jam kelia jo matoma grėsmė iš Vakarų. V. Putinas palyginti mažai kalbėjo apie pačią Ukrainą savo pyktį nukreipdamas į JAV, kurias apkaltino bandymu „sunaikinti“ Rusiją ir pasitelkti „nacionalinius išdavikus“ šaliai suskaldyti.
Šioje kalboje jis pirmą kartą nuo praėjusio rudens sugrįžo prie branduolinės retorikos. Tada jis pareiškė netiesioginius grasinimus „panaudoti visas mūsų turimas priemones“ ginant Rusijos užkariautas teritorijas ir užsiminė, kad Rusija galėtų smogti pirmoji.
Pasak buvusių JAV ir Rusijos pareigūnų, šie grasinimai sukėlė pakankamą Vakarų valstybių nerimą, todėl JAV, Jungtinė Karalystė ir Prancūzija – trys NATO branduolinės valstybės – perdavė bendrą žinią Rusijai, kurioje pažadėjo atsakyti konvenciniais ginklais, jei V. Putinas nuspręs Ukrainoje panaudoti branduolinį ginklą.
Pasak dviejų su Kremliumi susijusių asmenų, V. Putinas jau apsvarstė galimybę panaudoti branduolinį ginklą Ukrainoje ir priėjo prie išvados, kad net ribotas smūgis Rusijai neduotų jokios naudos.
„Jis neturi jokios priežasties paspausti tą mygtuką. Kokia prasmė bombarduoti Ukrainą? Sakykim, tu numeti taktinį branduolinį ginklą ant Zaporižės, – sako buvęs Rusijos pareigūnas, kalbėdamas apie Ukrainos valdomą srities sostinę, kurią V. Putinas nori pasisavinti, – Viskas ten radioaktyvu, tu negali ten vykti, o juk tai vis vien, neva, yra Rusija. Tai kokia to prasmė?“
Vietoj to, V. Putinas pareiškė, kad Rusija sustabdys savo dalyvavimą „New Start“ ginklų kontrolės sutartyje su JAV, kuri apibrėžia šalių branduolinį arsenalą. Šis sustabdymas yra konkrečiausias V. Putino žingsnis eskaluojant situaciją nuo karo pradžios. NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas sakė, kad šiuo sprendimu „buvo išardyta visa ginklų kontrolės architektūra.“
Tačiau šį kartą V. Putinas negrasino panaudoti branduolinį ginklą – analitikai tai aiškino kaip ženklą, kad jis pradėjo suvokti Rusijos trūkumus.
„Karas tęsiasi jau metus. V. Putinas jau kurį laiką sako, kad kovoja ne su Ukraina, o su Vakarais. Negalima apie tai vien kalbėti, reikia imtis veiksmų, kurie turėtų apčiuopiamų rezultatų, – teigė buvęs V. Putino kalbų rašytojas Abasas Galjamovas. – Priešingu atveju, gali pasirodyti, kad vakarai elgiasi su Rusija kaip su skuduru, o jis negali nieko dėl to padaryti“.
Kremliui artimų žmonių teigimu, V. Putino skaičiavimai rodo, kad Rusija yra labiau pasiryžusi karui nei Vakarai pasiryžę remti Ukrainą, todėl neva Rusija yra labiau atspari ekonominiam sankcijų poveikiui. Svarbesnieji respublikonai atvirai svarsto, kiek laiko JAV galės remti Ukrainą tokiu pajėgumu. Ši partija taip pat nepraranda vilties 2024 m. perimti Baltųjų rūmų kontrolę.
Didindami karinę paramą Ukrainai, Vakarų pareigūnai daro prielaidą, kad problemos neįmanoma išspręsti be triuškinamo Rusijos pralaimėjimo.
„Turime paklausti savęs: kokios pabaigos mes norime? Ar norime atsidurti situacijoje, kai V. Putinas išsilaikys ir gaus dar daugiau laiko? – klausė vienos Europos Sąjungos narės užsienio reikalų ministras. – Tai primena taikų laikotarpį tarp Pirmojo ir Antrojo pasaulinio karo“.
V. Putinas, priešingai, lažinasi, kad jis sugebės atlaikyti visus neramumus, sako jį pažįstantys žmonės. Užuot tvirtinęs, kad karas nepalietė daugumos rusų, ką Kremlius darė pirmaisiais karo mėnesiais, kai gyvenimas, iš esmės, ėjo įprasta tėkme, dabar V. Putinas ėmėsi mobilizacinės retorikos, ragindamas visuomenę susivienyti dėl invazijos.
Vaizdai iš trečiadienį vykusio patriotinio mitingo parodė, kaip šalis sugebėjo pasikeisti vos per kelerius metus. Maskvos Lužnikų stadione, kur prieš penkerius metus vyko Pasaulio futbolo čempionato finalas, kareivis repavo apie „sunkią valandą, kurios mes nenumatėme“ kartu su Rusijos kariniu choru, o kovoje už Rusiją žuvusių asmenų tėvai sakė kalbas milžiniškai Rusijos vėliavomis mosuojančiai miniai.
Mitingo vedėjai sveikino Rusijos kariuomenės „išgelbėtą“ vaikų grupę iš Mariupolio – miesto Pietryčių Ukrainoje, kurį Rusijos kariuomenė praeitą pavasarį beveik sulygino su žeme.
Tada pasirodė V. Putinas. Jis spaudė atrinktos karių grupės rankas ir liepė rusams įkvėpimo semtis iš jų. „Tėvynė yra mūsų šeima, – sakė V. Putinas. – Čia stovintys žmonės ryžtasi ginti brangiausią ir mieliausią dalyką, kurį jie turi – mūsų šeimą. Jie kovoja didvyriškai, drąsiai, narsiai“.
Nepriklausoma Rusijos žiniasklaida pranešė, kad dešimtims tūkstančių valstybės tarnautojų ir studentų buvo sumokėtos nedidelės sumos arba jie buvo priversti dalyvauti šiame renginyje. Tai, kad Kremlius akivaizdžiai nemanė, kad jiems pavyks užpildyti stadioną V. Putiną palaikančia minia, neverčiant žmonių ten eiti, rodo, kad pareigūnai žino, kaip sunku bus sutelkti visuomenę karui.
„Net jis supranta, kad tai įvyks dar negreitai. Tai bus brangus ir ilgas procesas, – teigė vienas buvęs JAV pareigūnas. – Jam atrodo, kad jis turi laiko – jam 70 – ir naftos bei dujų išteklius tam pasiekti. Ir dėl to jis bus prisimenamas kaip suvienijęs rusų žemes, kaip tai padarė Petras Didysis.“
Tačiau, anot vieno buvusio aukšto Kremliaus pareigūno, V. Putinui gali būti per sunku apmąstyti alternatyvas.
„Baisu pagalvoti, kas nutiks, jei tai baigsis pralaimėjimu Rusijai, – svarstė buvęs pareigūnas. – Tai reiškia, kad buvo padarytos pražūtingos klaidos, o už jas atsakingas žmogus turės išeiti iš šio gyvenimo, nesvarbu, ar kulka, cianidu ar kitomis priemonėmis. Ir jei šiame pasaulyje nėra teisingumo, niekas jo ir negaus“.
„Tai primena šachmatų žaidimą. Vienam iš žaidėjų pralaimint, jis trenkia kitam per galvą šachmatų lenta. Ar tai reiškia, kad jis laimėjo? Ne. Tai tik parodo jo neviltį“.