Mano, kad juos kankina
Nuteistieji Kęstutis Matiošaitis, Juozas Maksimavičius, Stanislovas Katkus, Vladas Beleckas, Rolandas Lenkaitis, Aidas Kazlauskas, Piotras Gervinas ir Edmundas Svotas savo skunduose teigia, kad Lietuva pažeidžia Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatą, kuria uždraustas kankinimas, nes Lietuvoje negalima sušvelninti iki gyvos galvos skirto nuosprendžio. Jų teigimu, Lietuvos įstatymai ne tik nenumato nuteistųjų iki gyvos galvos lygtinio paleidimo, bet ir kitų galimybių sušvelninti skirtąją bausmę. Nuteistieji rašo, kad amnestijos taikymas siejamas su tam tikrais politiniais įvykiais, o ne asmeninės nuteistojo situacijos pagerinimu. Prezidento malonė teikiama vienašaliu sprendimu. Abi minėtas priemones peticijos autoriai vertina kaip diskrecines, kurias taikant nuteistasis nedalyvauja ir priimto sprendimo negali skųsti teismui.
Teismas gali atleisti nuteistąjį nuo tolesnio bausmės atlikimo, jei šis suserga sunkia nepagydoma liga, tačiau, pareiškėjų manymu, to nepakanka, kad būtų pripažinta galimybė de facto sumažinti laisvės atėmimo bausmę iki gyvos galvos.
Anot Teisingumo ministerijos, K. Matiošaitis taip pat skundžiasi negalįs siekti profesinio mokymo, nes nuteistieji iki gyvos galvos pirmuosius dešimt metų bausmę atlieka Lukiškių kalėjime, kur profesinio mokymo galimybė nesuteikiama. Pirmuosius dešimt metų atkalėję Lukiškėse, nuteistieji iki gyvos galvos įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka gali būti perkelti į pataisos namus. Šioje byloje EŽTT, atsižvelgdamas į Prezidento teisę suteikti malonę ir kitas bylai reikšmingas aplinkybes, vertins, ar laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė laikytina de jure ir de facto nešvelninama bausme. Pagal Teismo praktiką laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė gali būti laikoma nesuderinama su Konvencijos 3 straipsniu tuo atveju, jei valstybėje nėra numatyta jokio mechanizmo laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės peržiūrėjimui, taip atimant iš šia bausme nuteistųjų asmenų bet kokią viltį, kad jiems paskirtoji bausmė kada nors gali būti sušvelninta.
Į EŽTT kreipėsi ne patys žiauriausi nusikaltėliai, tačiau ir jų padaryti nusikaltimai gana brutalūs ir beširdiški.
Nukankino kameroje
Štai kad ir vienas iš nuteistųjų iki gyvos galvos, senbuvis Kęstutis Matiošaitis. 1992 metais į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą jis pakliuvo už žmogžudystę. Nuo nuobodulio kameroje K. Matiošaitis gynėsi žaisdamas kortomis bei domino. Pralošusysis turėdavo išgerti po kelias stiklines vandens arba padaryti sutartą skaičių atsispaudimų. „Vierchui“ K. Matiošaičiui visa tai daryti netiko pagal padėtį, tad atsispaudimus už jį darė ir vandenį iki apsivėmimo rijo visai nežaidęs „paklusniųjų“ kastos kalinys A. B.
Greitai tokie paprasti žaidimai Kęstučiui pasirodė pernelyg nuobodūs ir jis kameroje surengė „dviračių lenktynes“. K. Matiošaičio nurodymu A. B. buvo pririštas prie gulto, mušamas bei smaugiamas. Po to nelaimingajam į sėdynę ir tarp kojų pirštų buvo prikaišiota popierių ir jie padegti. Kiti kaliniai žvengė stebėdami, kaip surištas degantis A. B. muistosi, mėgindamas užgesinti popierius. Kalinių žargonu tai ir vadinama „minti dviratį“.
Po mėnesio K. Matiošaitis nusižiūrėjo kitą auką – už vagystę suimtą P. R. Įveltas į žaidimus P. R. ne juokais prasiskolino K. Matiošaičiui ir neturėjo iš ko atiduoti skolos. Antstolių kalėjime nėra, už skolas kaliniai paniekinami, pažeminami į skriaudžiamųjų ir niekinamųjų kastą – „gaidžius“.
Vieną naktį K. Matiošaitis surengė egzekuciją. P. R. buvo žiauriai sumuštas, kankinamas. Paryčiui, neatlaikęs kankinimų, žmogus mirė. Medikai nustatė, jog nelaimingajam sulaužyti šonkauliai pažeidė širdį ir plaučius, vyras mirė baisiose kančiose.
Išsigandęs atsakomybės, sadistas įsakė kaltę prisiimti kitam kameros kaliniui – jau mums pažįstamam A. B. Kęstutis liepė meluoti, kad A. B. neva susimušęs su P. R. ir pastarąjį netyčia užmušęs. Melas, kaip yla iš maišo, išlindo jau per pirmąjį A. B. tardymą – tereikėjo ujamą kalinį atskirti nuo K. Matiošaičio.
Baigė mokslus
Už antrosios žmogžudystės organizavimą K. Matiošaitis buvo nuteistas kalėti iki gyvos galvos ir tebesėdi daugiau nei 20 metų. Jis jau per 50 metų amžiaus. Galima manyti, kad senstelėjęs jis pakeitė elgesį, atgailauja. K. Matiošaitis už grotų aukštojoje mokykloje studijavo socialinius mokslus, tačiau už tai kol kas jam jokių nuolaidų neteikiama ir jo bausmės niekas neperžiūri.
2012-ųjų gegužę Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo koplyčioje įvyko konferencija „Žmogus kalėjime: patirtis ir galimybės“, kurioje pirmą kartą lygiomis teisėmis dalyvavo, savo patirtimis dalijosi ir diskutavo Lukiškių kalėjimo vadovybė, Kalėjimų departamento bei Vilniaus miesto aukštųjų mokyklų atstovai, visuomenininkai bei nuteistieji iki gyvos galvos. Šioje konferencijoje pranešimą skaitė ir K. Matiošaitis. Jame jis kalbėjo apie patyčias.
„Kaip galima pasiekti teigiamų rezultatų, keičiant nuteistojo elgesį, kai darbuotojų patyčios priverčia kalinį žengti žingsnį ne pirmyn, o žengti du žingsnius atgal. Taip pat noriu akcentuoti, kad Amerikos mokslininkų atlikti tyrimai parodo, jog žmogus, kalintis ilgą laiką vienutėje, tampa ganėtinai jautrus, ir kalinys tampa lyg kempinė, kuri sugeria visą aplink vyraujantį negatyvą, o kai susikaupęs negatyvas išsiveržia į paviršių, niekas nesiaiškina priežasties. Didžiumą kalinių kamuoja savotiškas nevisavertiškumo jausmas. Kiekvienas iš mūsų kadaise buvo „kažkas“ ar bent manė „kažkas“ buvęs. O dabar čia su juo elgiamasi taip, tarsi jis būtų niekas“, – sakė K. Matiošaitis. Jis kvietė pareigūnus nepamiršti, kad kalėjimo specifika skiriasi nuo pataisos namų, o kiekvienas kalinys, kad ir koks jis būtų nusikaltėlis, yra savita asmenybė ir savita individualybė, verta pripažinimo, pagarbaus elgesio.
Buvęs mirtininkas
Buvęs kaunietis Juozas Maksimavičius (52 m.) bausmę atlieka nuo 1993-ųjų pabaigos. Įkalinimas iki gyvos galvos jam buvo skirtas tik už vieną gyvybę. Už tai, kad 1992 metų gruodį nušovė Karagandos metalurgijos kombinato generalinį direktorių Aleksandrą S., J. Maksimavičiui buvo paskirta išimtinė – mirties bausmė, kuri 1995 metais pakeista į įkalinimą iki gyvos galvos. Tuo metu spaudoje jis buvo tituluojamas pirmuoju atkurtos nepriklausomybės metais užsienyje veikusiu samdomu žudiku.
J. Maksimavičius keletą kartų yra kalbėjęs su „Akistatos“ korespondentais. Pasak nuteistojo, jis direktorių tenorėjęs pagąsdinti – mat su nušautuoju siejo verslo reikalai: Aleksandras S. ne tik negrąžino automobiliams pirkti paimtų 50 000 rublių, bet ir ėmė tyčiotis. J. Maksimavičius prisipažįsta, jog visada nepakentė nesąžiningų, neišmanėlių, veltui laiką švaistančių žmonių, todėl ir „užvirė“ širdis, kai direktorius netesėjo žodžio. Iki šiol nuteistasis negali susitaikyti su jam paskelbtu nuosprendžiu.
„Byla buvo politizuota, – žurnalistei apsilankius kalėjime yra sakęs J. Maksimavičius. – Nieko nedaryčiau ir bausmę ramiai priimčiau, jei visiems už tokį patį nusikaltimą būtų skiriama tokia pati bausmė.“
Sunku paprieštarauti J. Maksimavičiui. Dabar už tyčinius nužudymus teismai vidutiniškai skiria tik 10 metų. Tuomet J. Maksimavičiui buvo skirta net mirties bausmė. Lyginant su kai kuriais kitais nuteistaisiais, kurie yra nužudę po dešimt ir daugiau žmonių, J. Maksimavičiaus atžvilgiu bausmė būtų lyg ir neadekvati.
Nužudė pažįstamus
Trečiasis parašęs skundą į Strasbūrą yra buvęs Kretingos rajono Budrių gyventojas Stanislovas Katkus. Klaipėdos apygardos teismas už tyčinį dviejų Rusijos piliečių nužudymą iš savanaudiškų paskatų įkalinimo iki gyvos galvos bausmę jam skyrė 2001 metais. Teisingumas buvo įvykdytas po penkerių metų, praėjus 2 metams po to, kai Kretingos rajone, netoli Raguviškių kaimo esančiame miške buvo rasti nužudytųjų kūnai. Vietą nurodė pats žudikas.
1996 metų lapkritį Kirovo gyventojai Aleksandras P. (26 m.) ir Aleksejus K. (22 m.) kartu su Kretingos rajono Budrių kaimo gyventoju S. Katkumi atvyko į Lietuvą. Čia Aleksandras norėjo nusipirkti mikroautobusą ir Kirove imtis verslo. Su S. Katkumi jis jau buvo pažįstamas keletą metų – juos siejo automobilių verslas. Pirkti automobilio išvyko trise. Vėlų vakarą S. Katkus grįžo namo vienas, kruvinose rankose laikydamas pistoletą. Žmonai Svetlanai jis papasakojo nušovęs rusus ir padavė pinigus. Kai žmona paklausė, kas dabar bus, jis paaiškino – jeigu ji tylės, nieko nebus. Žmona tylėjo pusketvirtų metų, nes bijojo būti teisiama už bendrininkavimą. Prokuratūra įtarė, kas yra žudikas, tačiau įrodymų nebuvo, kūnų rasti nepavyko. Tyrimas pasistūmėjo sužinojus apie S. Katkaus skolas bei prabilus jo žmonai.
Teisme paaiškėjo, kad rusai buvo nužudyti keliais šūviais į galvas. Pirmą naktį žudikas juos paliko miške pridengtus lapais, antrąją naktį juos užkasė. Miške ir prie duobės sukalbėjo poterius. Teisme sakydamas paskutinį žodį S. Katkus skundėsi, kad jam, parodžiusiam užkastas aukas, niekas to nelaiko lengvinančia aplinkybe. Dėl nesibaigiančių košmarų nuo 1999 metų S. Katkus sakė metęs darbą ir ėmęs valkatauti: miegojo kur papuolė, teko iš bado net žolę valgyti su pavydu žvelgiant į duona žmonių maitinamus paukščius. Nesėkmingai bandė nusižudyti automobilio išmetamosiomis dujomis, bet vėliau nutarė, kad turi pats išpirkti kaltę, kad ši nekristų ant jo paties vaikų galvų.
Kitame numeryje:
Skundą į Strasbūrą parašiusių nuteistųjų „darbeliai“
Petras Kurmelis
