Ne vienas rimčiau pasižiūrėjęs į ekonomikos mokslą, išsikeldavo sau klausimą – kaip čia taip išeina: jei aš stiklius, ir berniūkščiai išdaužė žmogui langus, tai mano verslas ima suktis, gaunu užsakymų įstatyt langus. Žmogui blogai – man, kaip verslininkui, gerai. Kažkaip nekrikščioniška.
Klausimas visai rimtas; vieni vadovėliai (vadovėlinis gi klausimas !) bando išsisukti nuo atsakymo, kiti panaudoja dūmų uždangą.
Ne, jokio gerumo čia nėra, sako tie kiti. Juk išdaužius langus tenka skirti stiklo ir darbo išteklių papildomam stiklui pagaminti ir stiklių išlaikyti, užuot tuos pinigus panaudojus ekonomikos plėtrai. Langų daužytojai ekonomikai nieko neprideda, jie tik perskirsto išteklius – iš investicijų vardan gamybinio turto didinimo į investicijas tam turtui atstatyti (sumažina grynąsias investicijas).
Dūmų uždanga – tai manevras, kuriuo į klausimą iš mikroekonomikos srities atsakoma argumentais iš makroekonomikos. Klausiama apie ratus, atsakoma apie batus.
Akivaizdu, kad man, kaip stikliui, ir berniūkščiai langų daužytojai, ir kruša, ir kiti veiksniai, didinantys paklausą stiklams ir stiklinimui, didina apyvartą, pajamas ir pelną.
Akivaizdu, kad visos nacionalinės ekonomikos mastu kiekvienas be reikalo ar netyčia sukultas langelis yra mūsų išteklių gerovei kelti sumažinimas. Užuot didinę pajamas dabar turėsim atstatyti tai, ką turėjom.
Ir suderinti tuodu dalyku turi viešoji valdžia ir jos ekonominė politika. Valdžios ekonominė funkcija – padaryti taip, kad privataus verslo interesai ne tik netrukdytų, bet ir stumtų pirmyn visą nacionalinį ūkį, taigi – ir žmonių gerovę.
Privatus verslas nesirūpina – ir visai pagrįstai, nes tai ne jo reikalas – visos ekonomikos sėkme. Jis tenkina susidariusią paklausą, ir kuo jos daugiau – tuo jam geriau. (Tai valdžia susimano branginti akcizais degtinę, neleisti į mokyklas bulvių traškučių ir dar kitokių verslo kliūčių). Jei privatus verslas laikosi tvarkos ir, svarbiausia, veikia konkurencinėje aplinkoje – visi jo veiksmai tarnaus visuomenės gerovei.
Jei konkurentų nėra, arba jų labai mažai – lauk bėdos arba kontroliuok tokį verslą.
Buvo ypatinga „tvarka“ valstybei priklausančioje „Mažeikų naftos“ bendrovėje (iki ją parduodant ją „Williams International“ bendrovei), lieka tų ypatingumų mūsų dujų versle, tebėra dideli ypatingumai ir elektros versle (abiem pastaraisiais atvejais – dėl tiesioginių tiekimo ryšių ir sąsajų su Rusijos monopolininkais ir jų gebėjimu parazituoti valdant savo valstybės ištekliu).
Mūsų elektrą parduodantis ir, prireikus, mums elektrą iš Rusijos perkantis Energijos realizavimo centras 2006 m. uždirbo beveik 20 proc. pelno. Stebėtinas pelningumas, geniali vadyba.
Leis valdžia pakelti elektros kainą vartotojams dar sykį – ir šių verteivų „genialumas“ dar padidės, „genialių“ verslininkų pagausės.
Premjeras sako, kad gal išvis kitąmet elektros kaina vartotojams nebus didinama; žadama dėl to su elektros gamintojais, pardavėjais ir paskirstytojais taip sutarti.
Teisingai – monopolininkų kainos visada yra susitarimo reikalas; ar didint, ar mažint – visaip galima. Kaip valdžia ir monopolininkai susitars. Yra monopolininkų pasufleruotos ultradosnios metodikos jų kainoms apskaičiuoti, yra tuo pačiu ir moralinis jų įsipareigojimas kartais įsiklausyti į valdžios paprašymus. Tai tarpusavyje konkuruojanti smulkmė, tas vadovėlinis rinkos ūkis tegu skaičiuoja kaštus ir siaurina pelno maržą. Ten, kur monopolijos, rinkai kaput.
Tai pagal ką orientuotis, jei nėra rinkos, o kainą paskelbti reikia? Virtualus valdžios ir verslo ryklių susitarimas pasiekiamas pirmiausiai dairantis į žmonelių galėjimą susimokėti. Jei jums padidėjo atlyginimai – malonėkit daugiau pažerti į monopolijų ir oligopolijų kasas.
Čia gi ne rinka, kur gali pasirinkti – čia elektros energijos tiekimo į jūsų butus diktatūra, negi dar nežinojot?
Taip, visi žino ir vadovėliai rašo - monopolininkai privalo būti kontroliuojami. Kitaip tariant – būti kontroliuojamam yra neatskiriama monopolininko teisė. Todėl monopolinis (oligopolinis) verslas gali bandyti užbėgti už akių – imti kontroliuoti pačią valdžią.
Juk, tiesiai kalbant, nėra jokio išskaičiavimo verslui užsiimti tokia rizikinga veikla, kokia yra elektros energijos poreikių patenkinimas ateityje tokioje negarantuotos aplinkos ir nelabai patikimos valdžios valstybėje kaip Lietuva. Kas čia per verslas investuoti kalną milijonų litų, plūktis su investicija dešimt metų, kad pabaigoje sužinotum, jog rinkoje gausu daug pigesnės nei taviškė elektros energijos.
Kitas dalykas, jei investuosi kartu su valdžia; tada turėsi pavydėtiną „priėjimą“ prie tų valdžioje, kurie tvarko mūsų energetikos ūkį (jų gi labai nedaug, nusimanančių energetikos ūkio detalėse; žinančių, sakykime, ką, dėl ko ir kuriam laikotarpiui susitaria valstybinės įmonės direktorius su Rusijos valstybės kontroliuojamu monopolininku; visi kiti, pradedant žurnalistais ir baigiant Seimo nariais, tik cituoja jiems pakištas studijas, projektus ir kainų nustatymo metodikas bei formules). Bus galima ir toliau pasireguliuot kainas pagal pageidavimą – gal net platesniame regione.
Dabartinė situacija mūsų branduolinėje energetikoje yra nauja dekoracija ilgame spektaklyje apie valdžios nekompetenciją (ar dar blogiau) ir natūralų monopolijų agresyvumą mūsų liberalioje rinkos ekonomikoje. Privatus investuotojas keičia dalyvavimo sąlygas, įtampą padidino dviejų privačių bendrovių vadovų susidūrimas vienam kaltinant kitą didelėmis nuodėmėmis, antram – tai kategoriškai neigiant.
Kadangi abu – privatūs asmenys, tai galop, matyt, sužinosim, kad abi pusės susitaikė ir viena kitai nebeturi pretenzijų. Kaip susitaikė – vėlgi jų privatus reikalas (ypač jei nesidairysime į sandorius „po stalu“).
O nepasotinamą publikos troškulį sensacijoms, sąmokslams, nudobimams, suokalbiams, paslaptingai dingusiems karalienės vėriniams (stop, čia truputį per daug įsibėgėjau – karalienės neturim) pasotins naujos nenuilstančių ir nieko iki galo nesuprantančių žurnalistų išmonės. Neturėtų pritrūkti siužetų, pasakojant apie kermošių mūsų kaime (tai yra, apie šalies viešąjį gyvenimą).
