Kintų bendruomenė puošia liuteronų bažnyčios varpinę. Karsto ją girliandomis, montuoja kryžių apšviečiančią lempą, kabina angelus.
Kintų tikintieji sugalvojo varpinę paversti garsiausia kalėdine eglute Lietuvoje. Ir ne todėl, kad apie ją visi kalbės. Štai, sutemus įsižiebia lemputės ir paaiškėja, kodėl improvizuota eglutė gali tapti garsiausia šalyje.
„Kai varpai skamba, tai žmonėm iš tikrųjų praneša, kad kažkas įvyko. Ir Kūčių vakarą mes visi žinome, kad gimsta kūdikėlis viešpats Jėzus Kristus“, – sakė liuteronų kunigas Mindaugas Žilinskis.
Gyvuoja istorija, kad būtent liuteronizmo pradininkas Martynas Liuteris, buvo pirmasis žmogus, kuris Kalėdų eglei suteikė šviesą apkabinėdamas ją degančiomis žvakutėmis. Esą ši mintis jam kilo žvelgiant į tūkstančius žvaigždžių danguje. Eglutės viršuje puikuodavosi angelas, vėliau pakeistas Dovydo žvaigžde, o ši su laiku tapo dabar mums įprasta žvaigžde ar kitokiu papuošimu.
„O mūsų eglutėje, tokioje stilizuotoje varpinės eglutėj, pačioj viršūnėj yra kryžius. O kryžius apipavidalina visą mūsų gyvenimą – nuo pat gimimo iki pat mirties – ką mes nešam, kaip mes einam. Su kuo einam. Tai yra mūsų miestelio kertinis taškas“, – kalbėjo kunigas.
Kintuose stovi dvi bažnyčios – liuteronų ir katalikų. Nors varpinę čia iš Vokietijos atsigabeno liuteronai, jos varpai skamba abiejų konfesijų šventėms bei gedului. Tad vietos bendruomenė džiaugiasi, kad šis statinys sujungia abiejų tikėjimų žmones. Ypač kai varpinė tapo Kalėdų egle.
„Reikia dalintis gėriu. Tai yra Kintų žmonės, tai nėra skirtingi jie. Nesvarbu kurioje bažnyčioje jie meldžiasi, bet tai yra tie patys krikščionys, kurių tikėjimas yra labai panašus, tik turime dvi bažnyčias kurias turime šalia“, – kalbėjo Kintų seniūnas Antanas Kližentis.
Tiesa, žmones vienija ne tik Kintų eglutė – varpinė. Štai Gargžduose praeivių žvilgsniai vis sustoja ties čia esančia išskirtine, daugiau nei dviejų metrų aukščio, iš baltų siūlų nunerta kalėdine eglute.
„Aš taip pagalvojau – gal ir man neblogai tokią į kambarį pasistatyti. Labai gerai. Kaip čia sugalvojo taip? – Nunerta ji net. – A tikrai? Aš net neįsižiūrėjau.“
„Oi, čia jau labai didelis darbas. – Iš patirties gal žinot? – Na, teko, teko, kai jaunesnė buvau.“
„Apskritai man žinokit rankų darbas taip širdį graudina.“
Šią eglutę nunėrė ir laku nupurškė trys, visiškai skirtingos draugės. Sako, užtruko mėnesį kol darbą baigė. Jų vyrai suvirino eglutės rėmus.
„Susėdom trys draugės, prie kavos puodelio. Visai netoli nuo čia. Sakom, padarom ką nors. Ir sugalvojom, kad reikia nunerti eglutę. Aišku, visi neria spalvotas, sakom, mes darom baltą, nes bus kitaip. Šitą eglutę padarėm tam, kad palinkėtume mūsų miestiečiams, kad būtų ramios ir geros Kalėdos“, – sakė eglutės kūrėja Ilona Tulabienė.
Tad šių, Gargždų bei Kintų kalėdinės eglės įrodo, jog ne tik namuose papuoštos žaliaskarės per gražiausias metų šventes sujungia šeimas, o ir viešose erdvėse stovinčios, eilinių žmonių sugalvotos ir sukurtos eglės sugeba suvienyti visiškai tarpusavyje nepažįstamus, tame pačiame mieste ar miestelyje gyvenančius tautiečius.
