Diskusija dėl Valstybinės šeimos politikos koncepcijos dar kartą parodė, kokie nacionaliniai ypatumai nuspalvina vertybinius ir teisinius ginčus.
Konstituciniam Teismui pripažinus, jog koncepcija prieštaravo Lietuvos pagrindiniam įstatymui, Seimui netrukus buvo pateiktas įstatymo projektas, leidžiantis įteisinti partnerystę – vyrų taip pat.
Iškart susikūrė Seimo narių grupė „Už tradicinę šeimą“, patraukusi 91 seimūną. Mano požiūriu, šio itin sveikintino žingsnio istorinę vertę menkina tai, kad Seimo nariai susibūrė veikiausiai todėl, kad būtų lengviau užblokuoti minėtą partnerystės įstatymą, nors šis tautos gausinimui visiškai nereikšmingas.
„Būkite vaisingi ir dauginkitės!“ – šio biblinio priesako gėjai ir lesbietės gali laikytis tik su išlygomis. Demografinės spragos jie neužpildys. Kodėl jiems tiek dėmesio kad ir negatyvia prasme?
Kur tradicinę šeimą palaikantys parlamentarai buvo anksčiau? Žinoma, Seimas kažkada patvirtino minėtąją koncepciją, kuri, deja, iki šiol tebuvo gerų norų krūva. Koncepcijos „numarinimas“, matyt, ir buvo didžiausias jos sukeltas efektas.
Tradicinės šeimos gynėjai plieksis su partnerystės įstatymo šalininkais (jau pasiūlyta vienos lyties asmenų partnerystę uždrausti), o demografiniai procesai tekės įprasta vaga, nusakoma biblinio priesako neigimu: „Nesiveiskite ir nesidauginkite“.
Penktadalio gyventojų čia nereikia
Tautos gausėjimą ar nykimą lemia gimstamumas, mirtingumas, migracija.
Per pastaruosius 20 metų Lietuvos gyventojų sumažėjo maždaug 21,3 proc., tačiau šalies ūkis analogiškai nesunyko.
Priešingai – Europos rekonstrukcijos ir plėtros banko duomenimis, Lietuvos bendrasis vidaus produktas (BVP) sėkmingai priartėjo prie 1989 m. lygio ir netgi jį perkopė: nors 1995 m. BVP buvo smuktelėjęs maždaug dvigubai, apie 2006 m. jis vėl pasiekė sovietmečio aukštumas, paskui smuko dėl sunkmečio ir pernai sudarė maždaug 105 proc. to, kas buvo prieš 21 metus.
Tam, kad prie kapitalizmo gyventume taip „gerai“ kaip paskutiniais sovietinės santvarkos metais, maždaug penktadalis Lietuvos gyventojų nereikalingi (kalbant apie „gerumą“ išties reikia vartoti kabutes, kadangi daugelis dalykų, buvusių Lietuvoje tada, kokybiškai nepalyginami su esamais dabar). Tačiau skaičiuojant vienam gyventojui gyvename gal ir „geriau“, nes tas pats pyragas dalijamas mažesniam valgytojų skaičiui. Keturi gauna tai, ko anksčiau prašydavo penki.
Ar Europa turi kompensuoti už emigraciją?
Albinas Čaplikas „Valstiečių laikraštyje“ rašė: „Padėkime ant vienos svarstyklių lėkštės ES paramą, kuri iki 2013- ųjų turėtų pasiekti per 35 mlrd. Lt, o ant kitos – apie 300 tūkst. įvairiose ES šalyse dirbančių Lietuvos piliečių. Kiek jie būtų sukūrę valstybei bendrojo vidaus produkto, žinoma, jeigu valstybė juos būtų aprūpinusi darbo vietomis?.. Yra įvairių apskaičiavimų. Bet kuriuo atveju dabar gaunama ES parama galėtų sudaryti tik iki 10 proc. Lietuvos praradimo dėl emigracijos.“
Jei kam nors būtų apsimokėję sukurti Lietuvoje šimtus tūkstančių darbo vietų, jos būtų atsiradę. Deja, darbo vietos kuriamos Didžiojoje Britanijoje, Airijoje ir kitose šalyse, o ne Lietuvoje, iš kur darbo jėga bėga.
Galima sakyti, kad žmonių „gamyba“ iš išsivysčiusių Vakarų šalių perkelta į periferiją – kaip, beje, ir masinio vartojimo prekių gamyba.
Kinės ne tiktai gamina sportbačius, bet ir gimdo kinus. Dalis jų paskui migruoja į išsivysčiusias Vakarų šalis.
Lietuvoje, vaizdžiai kalbant, irgi užauginamas žmonių prieauglis, kurio dalis „eksportuojama“. Žinoma, Lietuvoje žmonės nėra „veisiami“ pardavimui. Jie laisvai juda, ieškodami darbo. Žuvis ieško kur giliau, žmogus – kur geriau.
Lietuvoje gimęs žmogus, kuris „importuojamas“ į Airiją, nelankė airiško darželio, nesinaudojo airių gydytojo paslaugomis ir t. t. Galima sakyti, kad airių mokesčių mokėtojui minėti dalykai nieko nekainavo, kadangi už viską sumokėjo Lietuvos piliečiai.
Natūraliai iškyla kompensacijos klausimas, apie kurį rašo A. Čaplikas, cituojantis Europos Parlamento narį Justą Vincą Paleckį: „Tokio pobūdžio kompensavimą kai kurios ES šalys jau taiko. Pavyzdžiui, Ispanija skiria pinigines kompensacijas tuo atveju, kai šalyje įsidarbina aukštos kvalifikacijos specialistai iš kai kurių Afrikos šalių“.
Vargu, ar ES artimiausiu metu panašus visuotinas mechanizmas bus sukurtas. Viena vertus, tokius dalykus labai sunku apskaičiuoti, kita vertus, tam reikia politinės valios.
Akivaizdu, kad gimstamumo skatinimas Lietuvoje, jei tuo pat metu neslopinama emigracija, yra skatinimas „veisti“ žmones „eksportui“.
Gimda – tai ginklas
Mintis, jog gimda yra ginklas, priskiriama velioniui palestiniečių lyderiui Yasserui Arafatui, nors yra dar bent keli politikai, kuriems norima suversti autorystę.
Y. Arafatas norėjo pasakyti, jog vaikus gimdančios palestinietės kuria prielaidas tam, kad demografiškai sugniuždytų Izraelį.
Daugelis islamistų nelaiko gyventojų gausėjimo vien demografiniu procesu. Jų įsitikinimu, dėl gyventojų pertekliaus atsiradusi musulmonų migracija turėtų palengvinti Vakarų islamizavimą.
Mažiau pastebima, kad savotiškas Vakarų ginklas buvo vadinamasis daugiakultūriškumas (multikultūralizmas), be viso kito leidęs puoselėti viltį, jog, tarkime, islamo civilizacijos žmonės gali perimti Vakarų vertybes ir kartu neprarasti musulmoniškos tapatybės.
Tikėta ir galbūt tikima, kad, pavyzdžiui, Londone apsigyvenęs arabas tampa imlesnis žmogaus teisių ideologijai, spaudos laisvei ir kitiems dalykams, kurie vadinami „vakarietiškomis vertybėmis“. Tokiu būdu netgi paprasčiausiai bendraudamas su tėvynėje likusiais giminaičiais, jis prisideda prie „vakarietiškų vertybių“ skleidimo.
Aukščiausiu politiniu lygiu neseniai pasigirdo pripažinimai, kad daugiakultūriškumo politika žlugo. Tai reiškia, kad viltys kultūriškai integruoti imigrantus pasirodė nepagrįstos.
Vien dėl to, kad imta skambinti aliarmo varpais, imigracijos srautai į išsivysčiusias Vakarų šalis nenuseko ir nepanašu, kad greitai nuseks.
„Dūmtraukis“
Pastaruosius dvidešimt metų Lietuva buvo tarsi „dūmtraukyje“ – šimtai tūkstančių žmonių „išlėkė pro kaminą“.
Tolimesnei ūkio plėtrai reikia „šviežio deguonies“ – naujų žmonių. Kadangi gimstamumo skatinimas ir gyventojų gausinimas yra brangūs dalykai, Lietuvai teks veikti pagal išgales ir plačiau atidaryti „ortakį“ – įsileisti daugiau imigrantų.
Tas „dūmtraukis“ gali veikti tik egzistuojant globaliai ekonomikai, kurioje nevaržomas prekių, kapitalo ir darbo jėgos judėjimais. Tačiau dėl pasaulinės ūkio krizės aplinkybės veikiausiai pasikeis. Žlugus globaliam ūkiui, užaks ir „dūmtraukis“.
Esama savotiško ideologinio „aptarnaujančio personalo“, kurio užduotis – raminti tuos, kuriuos „dūmtraukis“ labai gąsdina. Tik vienas pavyzdys. Donatas Paulauskas straipsnyje „Imigrantai – ne problema, o galimybė“ rašo:
„... imigrantai reiškia galimybę pamatyti save, savo šalį, savo kultūrą atvykėlių akimis – tai suteikia ankstiną atsinaujinimui, kritiniam žvilgsniui. Imigrantai reiškia ir patirties mainus, naujas socialumo patirtis, išsiplėtusią perspektyvą ir platesnį žvilgsnį, matant įvairias socialumo ir gyvenimo formas“.
Ir nė žodžio apie tai, kad „dūmtraukis“ atsirado dėl globalizacijos, kad migracijos procesas labiau naudingas išsivysčiusioms Vakarų valstybėms, kadangi mažina darbo jėgos stygių, nors dėl to besivystančių šalių problemų nemažėja.
Įdomu, kad kapitalistinės globalizacijos padarinius ideologiškai „aptarnaujantis“ D. Paulauskas laiko save kairiuoju (kiek supratau, „naujuoju kairiuoju“).
Neseniai „Facebook“ tinkle aptikau citatą (verta paskaityti dėl jos kilusią diskusiją):
„Per šimtmečius pagrindinę užsieniečių kraujo liniją sudarė iš Šiaurės Europos atvykę atkaklūs ir tvirti žmonės, tačiau dabar čia plūsta nesuskaičiuojama gausybė žemesnės klasės žmonių iš Pietų Italijos ir antrarūšių žmonių iš Vengrijos bei Lenkijos, nepasižyminčių nei talentu, nei energija, nei iniciatyva, nei proto miklumu“. T.Woodrow Wilson, A History of the American People, NY, 1902, p.212. Cit. pagal Norman Davies, „Dievo Žaislas: Lenkijos istorija“, 2 tomas.
(Šių minčių autoriui Woodrow Wilsonui, JAV prezidentui 1913 – 1921 m., Nobelio taikos premijos laureatui, Lietuva ir kitos po Pirmojo pasaulinio karo atsiradusios valstybės dėkingos už vadinamuosius „14 punktų“ – pokarinio pasaulio sutvarkymo programą, paskelbtą 1918 m. sausį.)
Kapitalistinę globalizacijos „giesmininkai“ kairieji kryžiumi gula, kad kalbos apie „antrarūšius žmones“ nebūtų toleruojamos, tačiau dėl to niekur neišnyksta klausimas apie imigrantų kokybę.
Kalbant rinkos terminais, dėl imigrantų „importo“ irgi vyksta konkurencija. Lietuvai veikiausiai teks tenkintis tos „rūšies“ darbuotojais, kurie neprasimuša į Vakarus. Žinoma, jei pavyks juos suvilioti lietuviška alga.
Lietuva kaip emigracijos kryptis gali dominti buvusių SSRS respublikų gyventojus, kurie mielai važiuoja į darbo jėgos stygių patiriančia Rusiją.
Kas būtų, jei galiotų koncepcija?
Per stipru sakyti, kad Konstitucinio Teismo (KT) atmestoji Valstybinės šeimos politikos koncepcija (VŠPK) buvo sukurta tam, kad nukreiptų dėmesį nuo demografinio „dūmtraukio“.
Tačiau dabar, kada politinės jėgos, atrodo, rikiuojasi anaiptol ne lemiamam mūšiui dėl šeimos sampratos, „dūmtraukis“ kuriam laikui pamirštas.
Įsivaizduokime, kad VŠPK nebuvo atmesta. Kas tai per „popiergalis“? Ką valstybė su tuo dokumentu toliau veiktų?
Apie trečdalį dokumento sudaro sąvokų išaiškinimas. Rašoma apie artimuosius giminaičius, darnią šeimą, gausią šeimą, išplėstinę šeimą, krizę išgyvenančią šeimą, socialinės rizikos šeimą ir t. t.
Ar tik ne apie šią VŠPK dalį rašė kritiško požiūrio į koncepciją neslepianti sociologė Aušra Maslauskaitė:
„...išsakymas, kokie šeiminiai santykiai yra šeima, kokie šeiminiai santykiai yra „geri“, paverčia valstybę prievaizdu, moralės sarginiu šunimi, o pilietį – mulkiu, kuris yra neįgalus padaryti moralinį sprendimą“.
Kitą trečdalį VŠPK teksto sudaro dabartinės šeimos būklės įvertinimas – čia pateikima statistika, atspindinti globalaus „dūmtraukio“ ir kitų veiksnių sukeltas pasekmes.
Likęs koncepcijos tekstas – neįpareigojantys pasvarstymai apie tai, ką reikėtų daryti.
Atsirado bandymų, remiantis statistika, įvertinti VŠPK poveikį demografiniams procesams, tačiau nelabai aišku, kaip maždaug 50 tūkst. ženklų apimties dokumentas galėjo paveikti besituokiančiųjų skaičių (jų kažkodėl sumažėjo).
Iki KT sprendimo VŠPK buvo niekinė ne teisine, o praktine prasme – ji dulkėjo stalčiuje.
Žvelgiant į dabar jau ir juridiškai niekinę VŠPK, kuri tapo „teisiniu paminklu“, tenka sutikti su A.Maslauskaitės vertinimu:
„Nežinau, ar yra nors viena strategija, kuri Lietuvoje būtų nuosekliai įgyvendinta. Regis, viskas sustoja, kai ateina laikas nuo vizijų pereiti prie priemonių plano. Tuomet strategijos nusėda stalčiuose, priemonių planuose atsiranda keletas biurokratinių ar viešųjų ryšių pasiūlymų, ir viskas tuo baigiasi. Tenka laukti naujo ciklo, naujų vizionierių pasirodymo, ir skelbiama nauja kova už strategiją“.
