Po ilgų metų emigracijos Vokietijoje ir Austrijoje, šiais metais Kalėdų į Lietuvą švęsti grįžusi Milda Ulozaitė išsikrovė visą parsivežtą mantą ir nusprendė, kad greitu metu sparnų į gyvenimą svetur nebekels.
„Žadu pasilikti čia, nes grįžau po dvylikos metu gyvenimo užsienyje. Studijas baigiau Vokietijoje, o atsiradus darbo pasiūlymui, pastaruosius metus dirbau ir gyvenau Austrijoje. Pagal išsilavinimą esu IT analitikė, baigusi verslo informatiką.
Todėl dabar grįžau į Lietuvą, gyvenu jau keletą savaičių Vilniuje, todėl dabar visai nauja pradžia tiek šalies, tiek karjeros atžvilgiu. Kol kas, šiuo metu nedirbu, tačiau norėčiau rasti darbą komunikacijos srityje arba kur nors kitur, kas būtų susiję su rašymu“, – šypsosi pašnekovė.
Aistrą rašymui Milda išlieja kurdama tinklaraštį „Milda rašo“, kuriame dalinasi įvairiausiais pastebėjimais, apie tai, kas rūpi jai pačiai: emocinė sveikata, sveikas gyvenimo būdas, meilė, darbo paieškos ir panašiai.
„Kol kas, vis dar sunku suprasti, kad gyvenimas Lietuvoje – realybė, nes vis atrodo, kad čia ilgesnės atostogos, nors niekur kaip ir nebereikės išvykti, na, bet jau artimiausiu metu nieko neplanuoju. Truputėlį viskas jaučiasi tarsi tai – nerealu“, – juokiasi Milda pasakodama apie naujus pokyčius gyvenime.
Problemos, kurias sukėlė įvykiai vaikystėje
Aktyviai Milda dalinasi ne tik savo rašytais tekstais, tačiau ir pačios išgyventa bei vis dar tebegyvenama mitybos sutrikimų istorija, kuri prasidėjo Mildai būnant dar visai paauglei, o tikrąją diagnozę išgirdo būdama 29-erių metų amžiaus.
„Kai bandau atsigręžti atgal, galvoju, kad šiam sutrikimui atsirasti buvo priežasčių nuo pat vaikystės. Būdama 4-5 metų susirgau astma, todėl nuo fizinio krūvio dusdavau, negalėjau būti tokia aktyvi ir sportiška, lakstyti kaip kiti vaikai, o ir nuo vaikystės turėjau truputėlį antsvorio. Dėl svorio iš manęs tyčiojosi mokykloje.
Labai gerai prisimenu pradines klases, nes vėliau tos patyčios šiek tiek nurimo, tačiau pirmas keturias klases buvo tikrai jų nemažai. Čia ir buvo, matyt, tokie pirmieji žingsneliai, kurie kėlė nepasitikėjimą, nemeilę savo kūnui ir taip jie veikė mano vaikišką mąstymą, kad kažkas su manimi yra negerai, tas antsvoris peraugo į nepasitikėjimą“, – atvirauja M. Ulozaitė.
Moteris pasakoja, kad būtent tokia patirtis vaikystėje galėjo būti mitybos sutrikimo pagrindas. Visgi, jie labiausiai pasireiškė pradėjus studijuoti Vokietijoje, kur buvo nauja kalba, nauja šalis, naujos pažintys, mokslų keliamas stresas:
„Be to, ilgą laiką vaikystėje gyvenau su seneliais kartu, o visi žinome, kaip močiutės mėgsta sakyti, kad jeigu suvalgys anūkas pietus, gaus saldainį. Tai toks meilės rodymas per maistą manyje išaugino tą įprotį guosti, pralinksminti save maistu.
Tie tikrieji valgymo sutrikimai pasireiškė labiausiai išvykus į Vokietija, o tuo metu man buvo 19 metų. Susidėjo viskas į vieną: mokyklos baigimas, buvimas toli nuo šeimos, kita šalis, kalba, universitetas. Dažniausiai iš tiesų, persivalgymas pasireikšdavo sesijų metu, nes būdavo be galo daug streso, mokslo. Visada jaučiau nerimą, ar tikrai viską išlaikysiu.“
M. Ulozaitė pasakoja, kad ilgą laiką net nesusimąstė, kad vėliau persivalgymai turės aiškią diagnozę, nes visas problemas susijusias su tuo, pateisindavo kaip valios neturėjimą.
„Atrodė, kad neturiu valios laikytis dietos, sveikai maitintis. Tos persivalgymo fazės būdavo tai geresnės, tai blogesnės, tačiau pasitaikydavo atvejų, kai persivalgymas įvykdavo dėl dietos, dėl kalorijų deficito, tų pačių saldumynų“, – teigia Milda.
Didieji persivalgymo sutrikimai, visgi, Mildai pasireiškė dar prieš dešimt metų, kuomet nerimą kėlė ne tik bepasibaigiantys mokslai, tačiau ir gautas darbo pasiūlymas, kuris, kaip paaiškėjo, sukėlė dar didesnes bėdas:
„Vienas didžiausių trigerių buvo stresas darbe. Dirbau viename projekte, kuris buvo dar labai naujas, pati pradžia. Aš labai džiaugiausi gavusi pasiūlymą dirbti jame, tačiau mums sekėsi labai sunkiai, su kolegomis sunkiai rasdavome bendrą kalbą. Kadangi ėjau atsakingas pareigas, neretai sulaukdavau pasakymų, kad daug kas yra mano kaltė, o visa tai aš labai skaudžiai priimdavau.“
Suvokusi, kad tai niekaip nesusiję su moters valia, su dietomis dalykai, Milda suprato, kad persivalgymas kiekvieną vakarą jai buvo tarsi komfortą nešantis procesas, nuraminimas, atitrūkimas nuo blogų minčių, streso darbe.
Neištiesta pagalbos ranka
Sulaukusi 29-erių Milda suprato, kad reikia kreiptis pagalbos, todėl Austrijoje mitybos sutrikimus nusprendė gydytis valgymo sutrikimų centre. Vos tik prasidėjus pandemijai M. Ulozaitė kartą per savaitę konsultuodavosi su centro psichologu, kartą per dvi savaites su psichiatru. Taip pat kartą per mėnesį vykdavo pas šeimos gydytoją ir du kartus per mėnesį lankė grupinius centro užsiėmimus.
„Tų susitikimų centre būta tikrai nemažai, tačiau aš valgymo sutrikimų centre, deja, neišbuvau ilgai. Man buvo sunku su psichologe, mes kažkaip nelabai atradome bendrą kalbą, negaliu sakyti, kad ja nepasitikėjau, bet man trūkdavo sąsajos daugiau su pačiu valgymo sutrikimu. Atrodydavo, kad į tai ji nekreipdavo jokio dėmesio, o man trūko pagalbos, kaip tvarkytis toje situacijose, kai jau jauti, kad artėja tas persivalgymas. Norėjau sužinoti, ar yra kažkokių metodų, kaip galima tai sustabdyti“, – atvirauja Milda.
Visgi, nutraukti gydymą centre moteris priėmė ne tik dėl psichologės, tačiau ir dėl šeimos gydytojos, kuri taip pat mažai domėjosi Mildos valgymo sutrikimo niuansais:
„Aš jai pasakodavau, kad nepaisant visko, daug galvoju apie maistą ir kad man norisi visada kažką valgyti, o ji vietoje to, kad paklaustų manęs, ką aš valgau, kiek aš valgau, patarė man, kad reikėtų išmokti kažkur kitur nukreipti mintis. Visai kažkaip netikėtai pakalbėjus su savo sporto trenere, ji man pasiūlė pasiskaičiuoti kalorijas, kiek iš tiesų aš suvalgau, o tada ir paaiškėjo, kad aš valgau, iš tikrųjų, labai nedaug ir esu kalorijų deficite, todėl yra nieko nuostabaus, kad visada galvoju apie maistą, jeigu jaučiuosi badaujanti.
Tai buvo paskutinis lašas, pagalvojau, kad man gaila laiko, nes negaunu vis tiek tos pagalbos, kurios man reikia, todėl aš nutraukiau gydymą valgymo sutrikimų centre ir vėliau susiradau tiesiog psichologę. Tai buvo daug geriau laiko ir pagalbos atžvilgiu.“
Šiuo metu M. Ulozaitė pasakoja, kad taip pat lanko susitikimus su psichologe, kuri daugiausiai specializuojasi su asmenimis, turinčiais persivalgymo sutrikimą. Anot Mildos, psichologė duoda praktinių patarimų, kurie leidžia suprasti savo elgesį ir jį kontroliuoti užklupus akimirkai.
„Dar turiu mitybos specialistę, kuri žino, kad turiu tokį sutrikimą. Su ja dirbame kartu tik dėl to, kad galėčiau išmokti tinkamai ir užtektinai maitintis ir kaip įtraukti visus produktus į racioną, kad galėčiau užkirsti kelią tiems persivalgymams, kurie kyla iš kažkokių draudimų arba nepakankamos mitybos. Bandau dabar viską keliais frontais, kaip sakoma“, – šypsosi žavinga pašnekovė.
Neretai žmogui, kuris nėra niekada susidūręs su tokiu persivalgymo sutrikimu, tokios problemos skamba ir atrodo keistai arba nesuprantamai. Milda juokiasi kalbėdama, kad aplinkiniams dažnai kyla klausimas, negi yra sunku sustoti valgyti ir taip nepersivalgyti.
„Baisiausias ir bjauriausias jausmas yra tas, kad tu jautiesi truputėlį išėjęs iš savęs, tokioje kaip transo būsenoje ir jautiesi fiziškai tarsi neturintis kontrolės viso to sustabdyti. Kai būdavo tie epizodai, man dažniausiai būdavo tie vadinamieji „slow motion“ persivalgymo epizodai, kuomet tu pats pradedi jausti, kad persivalgysi, bet balsas galvoje tau neleidžia sustoti. Jis visada atsiranda ir tarsi kviečia atsitikus kažkokiam konfliktui valgyti, darosi negera, apsisuka visos mintys į negatyvą ir atrodo, kad balsas iš šono skamba taip, kad „Va galėtum pavalgyti ir tau palengvėtų“.
Kažkurį laiką bandydavau tam atsispirti, nes puikiai suprantu, kad tai niekuo nepadės, bet tas racionalus balsas labai greitai pralaimi toje kovoje, nors kurį laiką bandai jam pasipriešinti, įtikinti save racionaliais pasakymais, kad tai nesąmonė, kad persivalgymas nepadės“, – pasakoja apie užklumpančius potyrius mitybos sutrikimo metu.
Pasak moters, toks pralaimėjimas vidiniam balsui dažniausiai baigiasi kalte, gėda, pasišlykštėjimu savimi, o viskas baigdavosi tuo, kad išsijungus racionaliam mąstymui, skubėdavo į parduotuvę prisipirkti maisto, kurį grįžus suvalgydavo visą iki tokio lygio, kad būdavo nebeįmanoma valgyti toliau arba paprasčiausiai – pritrūkdavo maisto.
Sveikesnis požiūris į save
Vilniuje įsikūrusi moteris pasakoja, kad šiuo metu jaučiasi geriau, tačiau vis dar yra gijimo procese. Džiaugiasi, kad nuo rudens nebekamuoja neigiamos mintys, sugeba save priimti tokią, kokia ir yra:
„Bus greitai dveji metai kaip esu su diagnoze. Iš pat pradžių jaučiau didelį palengvėjimą ir labai tikėjausi, kad na, jau viskas aišku, kas čia su manimi darosi negerai ir labai kažkaip vyliausi, kad greitai viskas susitvarkys. Tačiau, pernai, ypač po ilgojo karantino, kuris Austrijoje truko apie septynis mėnesius, pasijuto, kad tas sutrikimas yra įsisenėjęs ir pasireiškia kažkokiais periodais, simptomais, kurie užklumpa tam tikrais kažkokiais gyvenimo etapais ar aplinkybėms.“
Pasak Mildos, tokia aplinkybe ir tapo amžinybę atrodęs karantinas, kuomet jo metu teko būti vienai, toli nuo Lietuvos, toli nuo šeimos. Susikaupus emocijoms, moteris pajuto pablogėjimą, kuris, kaip jau ir minėta, pradėjo gerėti nuo šių metų rudens.
„Man darosi lengviau tvarkytis su negeromis mintimis, kurios priveda prie persivalgymo ir šiuo metu jaučiuosi dar nedrąsiai, bet žengiu tolyn dėl geresnio santykio“, – džiaugiasi pasiekimais moteris.
Svarbiausia, kaip tikina Milda, mitybos sutrikimų gijimo procese yra būti kuo švelnesniu sau, stengtis save palaikyti ir nepykti ant savęs, jeigu kažkur nuklystama:
„Per visus tuos dvejus metus labai svyravo mano kūno svoris, tiek ir pats mano kūnas labai keitėsi. Buvau labai daug numetusi, priaugusi, o dabar net nežinau kokioje stadijoje esu, bet man tas padeda truputėlį netgi sąmoningai nekreipti į tai dėmesio, stengtis negalvoti apie tai, kaip atrodo mano kūnas.“
Moteris pasakoja, kad mintys apie svorį ir jo kontrolę, išvaizdą sukelia dar didesnę paniką, todėl šiuo metu stengiasi sau priminti, kad tai, kaip dabar atrodo yra jos tarpinė stotelė, laikinas periodas, kuris anksčiau ar vėliau pasikeis.
„Reikia sau pasakyti, kad čia yra tik tarpinė stotelė ir kaip aš atrodau ar koks yra mano santykis su kūnu, su maistu, tai yra žingsnelis viso proceso. Visada bandau save paguosti, kad aš einu link sveikimo ir gydausi, todėl šiuo metu yra svarbiausia atrasti tą gerą santykį su maistu, savo kūnu, o visa kita susidėlios per laiką.
Tas spaudimo atsisakymas arba bent jau bandymas pakeisti, kiek galima, tarkime, tuos pačius dalykus kaip svėrimąsi ant svarstyklių, drabužių nepatogių nešiojimą. Reikėtų stengtis nesisverti, nešioti tuos drabužius, kuriuose jaučiuosi gerai, jokiu būdu nepirkti mažesnio dydžio rūbų, kurie spaus, privers jaustis negerai savo kūne“, – pataria dešimt metų su persivalgymo sutrikimu kovojanti Milda.
Pokalbio metu, Milda prasitarė, kad mitybos sutrikimų diagnozė jai atnešė ne tik sunkų ir ilgą gijimo procesą, tačiau tuo pačiu ir išlaisvino. O tiksliau – leido suvokti, kad tokios problemos niekuo nesusijusios su jos valia, Mildos asmenybe:
„Ilgą laiką nesupratau, kad tai gali būti sutrikimas. Visada maniau, kad persivalgymas yra mano asmenybės dalis, kad kažkas tiesiog su manimi negerai, jog neturiu valios maistui. Todėl dabar, kodėl apie tai stengiuosi viešai kalbėti, nes žinau, kaip yra gera žinoti diagnozę, dėl kurios nors ir buvo pastarieji metai sunkūs, tačiau žinau, kad galiu iš viso to išsikapstyti ir suvokiu, kad persivalgymas nėra „aš“ ar mano asmenybės dalis. Nuo to man yra lengviau.“
