Kodėl Europos Sąjunga turi tęsti plėtrą? Įsivaizduokite Vokietijos kareivį Pirmajame pasauliniame kare, rėkiantį priešui prancūzui per tranšėjas: “praeis kelios kartos, ir mintis apie prancūzų ir vokiečių karą atrodys absurdiška“. Nuo kitos tranšėjos prancūzų kareivis atsako: “kurgi ne, turkai tada bus europiečiai”.
Pirmas tvirtinimas atrodė labai jau neįtikimas tuo laiku. Jis daugumai europiečių buvo taip pat neįsivaizduojamas, kaip ir mintis apie TSRS subyrėjimą ir trijų jos respublikų prisijungimą prie ES pavyzdžiui 1970-aisiais. Tačiau, prancūzų pastaba Turkijai yra vis dar galiojanti. Net nepaisant to, kad ši šalis kandidatė, užsiėmusi derybomis dėl narystės ES.
Taigi, Europoje vis dar priešinamasi turkų narystei, kaip kad nevienareikšmiškai kalbama ir apie kitos valstybės (Ukrainos) siekį prisijungti prie ES. Atrodo, kad ne tik Europos Sąjungos vadovybė, bet ir europiečiai ne itin entuziastingi plėtrai bei mano, kad 27 narės yra optimalus skaičius ir priimti daugiau valstybių nėra tikslinga.
Ginantys šį požiūrį praleidžia kelis punktus ir aspektus to, kas susiję su ankstesnių plėtros etapų tendencijomis ir ignoruoja ankstesnio ES plėtimo pasisekimą. Nuo pat įsteigimo, Europos Sąjunga nuolat plėtėsi, didindama valstybių – narių skaičių 1973, 1981, 1986, 1994, 2004 ir 2007 metais. Iš tikrųjų, Europos Sąjungos plėtimas yra natūralus vystymosi procesas. Daugiau šalių prisijungia ne tiktai prie ekonominės sąjungos su laisva prekių ir paslaugų tėkme, kapitalas ir žmonės didina prekybą ir turtą, remdamiesi demokratijos ir Vakarų politinio tapatumo lenktyniavimu ir specializacija.
1970-ųjų pradžioje, Ispanija, Graikija ir Portugalija buvo karinės diktatūros. 21-ąjį šimtmetį, niekas neabejoja jų demokratiškumu kaip ir rinkos ekonomika. Akivaizdžiausias pasisekimas, žinoma, buvo dešimties buvusių komunistinių šalių prisijungimas (kartu su Kipru ir Malta) tarp 2004 ir 2007 m. Šis ES plėtros etapas užbaigė dalies Senojo žemyno žmonių priespaudą. Todėl nekyla abejonių, jog Europos Sąjunga vaidino fundamentalų vaidmenį politinėje, socialinėje ir ekonominėje dešimties centrinių ir Rytų Europos valstybių narių transformacijoje.
Nepaisant politinio nepastovumo, Europos Sąjungos narystės siekis sulaikė jaunas demokratines valstybes nuo autoritarizmo ir autarkijos pavojaus. Kai Slovakija atsiliko nuo savo kaimynų derybose dėl narystės, rinkėjai išmintingai nusprendė išstumti populistą V. Mečiarą iš valdžios. Todėl Slovakija prisijungė prie ES lyderių pirmoje 2004 plėtimo bangoje. Centrinės ir Rytų Europos šalys, įstojusios į ES, tęsė socioekonomines reformas ir pakėlė pragyvenimo lygį kone dvigubai.
Net nepaisant to, kad pasaulinė finansinė krizė smogė daugeliui Europos šalių, ekonominis vystymasis buvo įspūdingai aukštas visose naujose ES narėse. Taigi, narystė Europos Sąjungoje – tai galimybė žengti demokratiniu, Vakarų principus atitinkančiu Bendrijos keliu. Netgi vienas ES steigėjų, Robert Schuman, yra akcentavęs, kad ES nebus sukurta iš karto.
Taigi, Europos Sąjunga plėtėsi natūraliai, kurdama ir formuodama istoriją. Lenkijos prisijungimo prie ES iškilmių proga Lech Wałęsa, Lenkijos pirmas pokomunistinis prezidentas, pasakė: “aš kovojau už mūsų šalį, kad atgaučiau viską, ką ji prarado sovietinio komunizmo metu ir dabar mano kova yra baigta. Mano laivas atplaukė į uostą”. Taigi, neteisūs tie, kas mano, jog natūralus Europos Sąjungos vystymasis turi sustoti ties 27 nariais, kad Europa yra sukurta jau dabar ir kad kiti laivai neturi atvykti į uostą Europoje.
Parengta pagal europeanvoice.com
