Sveikata brangiausias turtas ir jam pinigų negaili niekas. Savaime suprantama, kad ir valstybė tam neturėtų taupyti, tačiau ištekliai visuomet yra riboti ir tenka rinktis optimaliausią variantą tvarkant sveikatos apsaugos sistemą.
Benas Atkočiūnas
Pastaruoju metu daugiausiai ginčų sulaukia privačios medicinos finansavimas Lietuvoje. Vis dėlto, pasak sveikatos apsaugos viceministro Gedimino Černiausko problema slypi ne tik finansavime ir privačios medicinos reguliavime.
„Negalima sakyti, kad visiškai nereguliuojama. Mūsų teisinis reguliavimas nėra visiškai adekvatus. Jeigu pasižiūrėtume įstatymus, yra pasakyta, kad Ligonių kasos privalo sudaryti sutartis su visomis to norinčiomis gydymo įstaigomis. Tai maždaug tas pats, kad sakyti, jog mes privalome naudotis visais legaliai veikiančiais restoranais, jeigu jie mums nori teikti paslaugas. Kitaip sakant, alkanas ar ne alkanas, neinate į tą restoraną ir vistiek mokate. Šiandien tokia keista juridinė nuostata Sveikatos draudimo įstatyme: tų paslaugų gali ir nereikėti, bet jeigu gydymo įstaiga nori teikti tas paslaugas, Ligonių kasos sutartį turi sudaryti. Rezultate turime daug sutartėįlių mažam kiekiui paslaugų, už kurias reikia mokėti“, - pastebi jis.
Anot G. Černiausko didelis sveikatos paslaugų spektras nebūtinai reiškia, kad jos yra prieinamos visiems, todėl čia yra reikalingas reguliavimas.
„Švaistomos valstybės lėšos ir nebūtinai suteikiama tas, kas reikia. Kaip taisyklė tos gydymo įstaigos kuriasi Kaune. Perdaug, lyginant su Zarasais, Švenčionimis, Anykščiais. Mes leidžiame pinigus, bet ten kur tikrai trūksta medikų, žmonės paslaugų negauna. Kur yra ir taip santykinai daug. Norėtųsi., kad būtų skirstomi ištekliai tolygiai, nesvarbu, kur gyveni. Matome nereguliavimo problemą, Vyriausybė yra pateikusi įstatymo pataisą. Pagrinde turi būti poreikio įvertinimas. Be abejo sutartis gali būti sudaroma. Jeigu paslaugų yra perteklius – to neturi būti“, - pastebi pašnekovas.
Viceministras siūlo imtis kitų šalių pavyzdžio ir daugiau galių suteikti pačioms savivaldybėms, kur yra įsikūrusios gydymo įstaigos.
„Reikia savivaldybei suteikti teisę formuoti pirminės sveikatos priežiūros įstaigų tinklą. Kitaip sakant, šitame miestelyje turi, jeigu nori kažkas įsikurti, kurti konkrečioje gyvenvietėje ar didesnio miesto vietoje, bet ne tenai, kur yra poliklinika. Tai yra Olandijos, Danijos, Švedijos, Britanijos tradicija. Net ir privatinkas, norintis aptarnauti valstybės lėšomis, kuriasi tenai, kur trūksta“, - kalbėjo G. Černiauskas.
Jis pastebi, kad kaimuose ir atokesnėse vietovėse žmonės rečiau kreipiasi į gydytojus nes tai padaryti yra sunkiau, todėl, lyginant su likusia šalies dalimi, čia mirtingumas yra ženkliai didesnis.
„Manom, kad prieš ligą visi gyventojai turi būti lygūs, bet kol kas to nėra. Tai nėra vien privačios medicinos problema, bet apskritai viso reguliavimo problema. Blogis ne privatume, bet mažokai kreipiama dėmesio į ligoninių pasiskirstymą“, - apibendrina G. Černiauskas.
Parengta bendradarbiaujant su Sveikatos apsaugos ministerija
