Lietuvos visuomenės ir politikų dėmesį visiškai pasiglemžė prancūziško skonio premjero skandalas. Net simboliška, kad po nevykusio bandymo viešai teisintis per televiziją, Algirdas Brazauskas vyksta ne kur kitur, o į Paryžių. Turbūt atsigauti ir kiek pailsėti, nes skelbiama, kad ši kelionė vyks ministro pirmininko atostogų sąskaita. Vadinasi, ir politikai, pavyzdžiui, europiniams reikalams, joje neliks pakankamai vietos.
Žinoma, žvelgiant iš vietinių pozicijų, A. Brazausko autoriteto braškėjimas atrodo labai svarbus. Jo bendražygiams, vienijamiems senųjų nomenklatūrinių SSKP (Sovietų Sąjungos komunistų partija) kanonų tai apskritai atrodo kaip tragedija ir ramios bei sočios karjeros pabaiga, su kuria reikia kovoti visomis išgalėmis, nors jos labai jau smarkiai nedera su modernios demokratijos madomis.
Todėl visai nestebina, kad daugelis ilgalaikių ir strateginiais turinčių būti valstybės tikslų lieka kovų dėl atskirų personų šešėlyje. Galima nesistebėti, kad apie tai nekalba galimo A. Brazausko praradimo šoko ištikti socialdemokratai (LSDP). Deja, bet tyli ir dažnai sau valstybininkų etiketes klijuojanti opozicija, iki ausų panirusi į kovą su AMB.
Todėl šiandien, jau iki soties „pasidžiaugus“ vietinių politikierių tarpusavio vaidais, tenka pripažinti vieną liūdną faktą – Lietuvos politika jau senokai yra tapusi atskirų personalijų įkaite, kurios jaučiasi pajėgios tapatinti save ne tik su partija ar valdžia, bet ir su valstybe. Rezultatas, tikėtina, yra tas, kad valstybiniai mechanizmai, turintys veikti su minimalia aukščiausiųjų politikų įtaka, šiandien kaitalioja savo apsisukimų skaičių priklausomai nuo to, kas tampa eilinio skandalo nugalėtoju.
Europos Sąjungos (ES) reikalai šiame kontekste nėra išimtis, o greičiausiai – itin smarkiai nuo besivaidijančių politikų nedėmesingumo nukenčianti sritis. Tiesa, politinis Lietuvos trumparegiškumas santykiuose su ES anaiptol nėra dabartinės AMB politinės krizės rezultatas. Jį buvo galima įžvelgti gerokai anksčiau, kai šalia tikslo įstoti į ES buvo viešai kalbama apie būtinybę užbaigti derybas dėl narystės greičiau už estus. Žinoma, galime padėkoti mūsų eurostrategams bent už tai, kad dėl stojimo į ES jie nutarė rengti referendumą, tačiau to net nemano daryti keisdami nacionalinę valiutą. Gaila. Ne tik dėl to, jog tokiais veiksmai visuomenė skatinama dar mažiau domėtis niekur nedingsiančios realybės, t.y. ES, reikalais. Gaila dar ir dėl to, kad eilinį kartą nepavyks nemokamai, tik už balsą „taip“, pasivaišinti euroalumi ir papildyti skalbimo miltelių atsargas.
Apie kitus pionieriškus vietinių politikų veiksmus ES arenoje išsamiau galima net nekalbėti. Tiesa, reikia tik pažymėti, kad vien skuboto Sutarties dėl Konstitucijos Europai ratifikavimo Seime nepakako. Prieš keletą savaičių tame pačiame Seime reikėjo paminėti ir šio politinio absurdo metines, džiaugiantis turbūt tuo, kad yra dar viena proga ką nors švęsti, neatsižvelgiant net į tai, jog minėta Sutartis dabar sėkmingai merdėja lėtesnių mūsų ES kolegų dėka. Tiesa, yra dar galimybė pionieriškai pritarti Bulgarijos bei Rumunijos priėmimui į ES, tačiau šiuo atveju jau bent vienas Seimo narys Arminas Lydeka suabejojo, ar nevertėtų iš pradžių pažvelgti, ką nuspręs didesnę buvimo ES patirtį turinčios šalys. Ką gi, bent jau šioks toks progresas.
Maždaug prieš pusantrų metų, sužinojus, kad oficialiame ES lobistų registre nėra nė vieno Lietuvos atstovo, buvo nesmagu, bet suprantama. Intensyviai rengiantis narystei buvo galima ir primiršti neformaliąją ES politinio proceso pusę arba tiesiog nieko apie ją nežinoti. Tačiau prieš keletą mėnesių Lietuvoje lankęsis Europos Parlamento (EP) akredituotų lobistų asociacijos prezidentas patvirtino tuos pačius nulinius duomenis. Vadinasi, ir po įstojimo visą Lietuvos politikų dėmesį atima arba vidinės šalies batalijos dėl valdžios, arba pionieriškas formaliųjų ES procedūrų laikymasis.
Todėl, ko gero, neverta kalbėti ar tikėtis, kad bent jau greituoju laiku kur nors valdžios kabinetuose atsiras Lietuvos vaidmens Sąjungoje trumpalaikė perspektyva ar ilgalaikė strategija, o juo labiau pačios ES vystymosi gairės, atsižvelgiant į esamuoju laiku šią organizaciją ištikusią politinę krizę. Juk tol, kol vietiniams veikėjams pakaks medžiagos kurstyti naujiems vietinės reikšmės skandalams ir skandalėliams, laiko galvoti apie Europą nebus.
Sigita BagdonienėES viešojo administravimo ekspertė
Darius VaranavičiusES politikos ir eurolobizmo ekspertas
