Atsako psichologė Rūta Bubelienė.
Sutinku, gerbiama Petronėle, kad apie tokius žmones rašoma mažai, todėl jie ir demonizuojami, laikomis išsigimėliais. Tačiau neabejoju, kad seksualiniai maniakai buvo paprastai vaikai, kaip ir visi kiti, deja, artimųjų emociškai ir fiziškai žalojami.
Psichologai tvirtina, kad nuo sekso priklausomi asmenys vaikystėje vietoje meilės yra patyrę artimųjų žiaurumą – tiek fizinį, tiek emocinį. Jiems būdingas itin menkas savęs vertinimas: „Aš blogas, niekam nereikalingas, manęs tokio niekas nepamils.“ Tai neleidžia žmogui nei psichologiškai, nei dvasiškai subręsti, taip pat formuotis normaliam seksualumui, kuris lieka vaikiškai nebrandus, sąmoningai nekontroliuojamas, todėl ir nežmoniškai žiaurus. Tai – žmonės, kurie sau nepriklauso, nors gali atrodyti normalūs, sveikai protaujantys.
Lytinis instinktas yra labai svarbus žmogaus gyvenime, o augdamas ir lytiškai bręsdamas žmogus mokosi jį valdyti, sieti su meile. Seksualiai priklausomi žmonės to nesugeba. Jie praranda pasirinkimą, kurį visada turi sveikos psichikos žmogus, galintis savo potraukiui pasakyti „taip“ ar „ne“. Seksomanai negali jo kontroliuoti, jie pasiduoda seksualinei aistrai be išlygų, taip skurdindami savo sielą, žalodami save ir aplinkinius, o kartais – net griaudami savo gyvenimą ir atimdami gyvybę iš tų, kurie netyčia tampa liguisto jų potraukio įkaitais, seksualinio nusikaltimo aukomis.
Įprasta manyti, kad protiškai sveikas žmogus negalėtų įvykdyti žiauraus seksualinio nusikaltimo, tačiau patopsichologai mano kitaip. Žmogaus psichika labai sudėtinga, ji nėra vienalytė, o jos patologijos atveju žmogaus sąmonėje gali net nebūti tokio „centro“, iš kurio būtų „vadovaujama“ visiems žmogaus veiksmams. Itin retais atvejais čia „kalta“ žudiko beprotybė, t. y. psichikos ar sielos liga, arba momentinis proto aptemimas. Dauguma seksualinių nusikaltėlių geba racionaliai mąstyti ir suvokia, ką daro. Neretai net patyrusiems teismo medicinos ekspertams sudėtinga nustatyti, ar žmogus, įvykdęs seksualinį nusikaltimą, yra psichikos ligonis, o juk nuo to priklauso jo pakaltinamumas ir bausmė.
Seksualiai priklausomi žmonės gali kamuotis ir nenumaldomu, t. y. liguistu potraukiu pornografijai. Jie valandų valandas praleidžia prie kompiuterio, naršydami internete ir ieškodami dirginančių vaizdų. Atrodytų, kad tie, kurie šitaip tenkinasi, nieko bloga niekam nedaro (tik kenkia sau ir galbūt verčia smarkiai nerimauti šeimos narius, nuo jų atitoldami ir slapukaudami). Tačiau jie neretai balansuoja ant slidžios nusikaltimo ribos, nes priklausomas žmogus, norėdamas patenkinti liguistus poreikius, anksčiau ar vėliau ima išnaudoti kitus žmones, tarkime, nepilnamečius, kurie per savo kvailumą eksponuoja save internete be drabužių. Tokių žmonių fantazijoms ir potroškiams nėra ribų, mat saiko, sąžinės priekaištų, tenkinant liguistą potraukį, negali būti. Tokie žmonės gyvena uždaroje, iškreiptoje tikrovėje, kurioje negalioja visuomenės normos, žmogiškosios vertybės.
Anot specialistų, tokių žmonių beveik neįmanoma išgydyti arba perauklėti. Tačiau manau, kad įmanoma padėti nedarniose šeimose augantiems vaikams tapti sveikais visuomenės nariais, bet tai – jau kito pokalbio tema.
