Marius Eidukonis VL žurnalistas
Išėję į gatves palaikyti europietiškos Ukrainos politikos krypties, ukrainiečiai į viešumą pradėjo kelti ir gilesnes problemas, kankinančias šalies valdžią. Protestai, pavadinti euromaidanais, Ukrainoje virto sukilimu prieš dabartinę valdžią.
Nuolat kryžkelėje
Nuotaika tokia, kaip Lietuvoje prieš daugiau kaip du dešimtmečius Sausio 13-ąją. Taip dažnai apibūdinama pastarųjų dienų situacija Kijeve, kur protestuotojai iš Nepriklausomybės aikštės nesitraukia beveik tris savaites. 1991 m. aikštėje prie Seimo rūmų, Vilniaus televizijos bokšto lietuviai kovojo už nepriklausomybę. Į panašią kovą dabar įsitraukė ir ukrainiečiai. Tiesa, Ukraina jau kelis dešimtmečius nebe Sovietų Sąjungos šalių bloke, tačiau nepakitusi šalies valdymo sistema, vadinamoji „blatų“ sistema įsišaknijusi tiek, kad ukrainiečiai supranta – tai daugiau tęstis nebegali.
Nusivylimas valdžia – svarbiausias motyvas, dėl kurio ukrainiečiai išėjo į gatves. Ukrainiečiai nepatenkinti tuo, kad buvo numota į jų norą tapti visateisiais Europos piliečiais, jie nusivylę šalyje įsivešėjusia korupcija, šaknis įleidusia visose valdžios įstaigose, nepatenkinti valdininkų kompetencija, kuriems, anot jų, svarbiausia – prisikrauti pilnas kišenes pinigų. Vietiniai net juokauja, kad dar nepravėręs valdininko kabineto durų gali pajusti, kaip palengvėja piniginė.
Todėl dauguma jų nenori, kad tai tęstųsi ir siekia, kad šalis galiausiai taptų nepriklausoma nuo procesų, vykstančių didžiojoje kaimynėje Rusijoje. Tokie bandymai Ukrainoje vis kartojasi. 1918-aisiais šalis vadavosi iš Rusijos imperijos gniaužtų, 1991-ųjų rugpjūtį – iš sovietinio bloko. Kitas etapas prasidėjo XXI a. 2004-aisiais Kijevas nusidažė oranžine spalva, bet ir tuo viskas nesibaigė. 2013-ųjų pabaiga vėl tapo lemtinga Ukrainai, kuriai tenka rinktis – Vakarai ar Rytai.
Svarbiausia – sutarti
Lietuvos, pirmininkaujančios ES Tarybai, užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius teigė, kad visos šalys stebi situaciją Ukrainoje. „Šiuo metu Ukrainoje lankosi ES vyriausioji įgaliotinė užsienio reikalams ir užsienio politikai Catherine Ashton, kuri stengsis, kad galiausiai tarp abiejų konflikto pusių, opozicinių partijų ir Viktoro Janukovyčiaus, šalies vyriausybės, vadovaujamos Myklos Azarovo, prasidėtų konstruktyvus dialogas. Dviejų pastarųjų dienų įvykiai rodo, kad daug svarstoma, kokiu keliu šaliai žengti.
Kijevo centre buvo sutelktos didžiulės saugumo pajėgos, tačiau smurtas prieš demonstruotojus nebuvo panaudotas. Specialiųjų pajėgų „Berkut“ atstovai protestuotojus iš jų užimtų pozicijų vyriausybiniame kvartale išstūmė taikiai. Reikia įvertinti ir V.Janukovyčiaus pastangas sėsti prie bendro stalo su buvusiais šalies vadovais, kad būtų rasta išeitis iš susidariusios situacijos“, – paskutinius įvykius „Valstiečių laikraščiui“ komentavo šalies diplomatijos vadovas.
Vis dėlto vertindamas teisėsaugininkų veiksmus, kai buvo atliktos kratos vienos iš opozicinių partijų „Tėvynė“ (jos idėjinė vadė – įkalinta buvusi premjerė Julyja Tymošenko) būstinėje ir tyrimui paimti kelių redakcijų kompiuteriai, L.Linkevičius teigė, kad tokie veiksmai netoleruotini ir jais stengiamasi įbauginti revoliucijos nuotaikomis gyvenančius piliečius. „Jei Ukrainos valdantieji mano, kad tokie veiksmai liks nepastebėti, labai klysta. Taip elgdamiesi jie nedidina pasitikėjimo“, – sakė pašnekovas.
Tokie teisėsaugininkų veiksmai gruodžio 10-osios, Žmogaus teisių gynimo dienos, išvakarėse atrodė mažų mažiausiai keistai, nes šiuo metu Ukraina pirmininkauja Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijai (ESBO), kurios vienas iš svarbiausių tikslų yra žmogaus teisių apsauga. „Taigi tai puiki proga tiek ukrainiečiams, tiek šioje šalyje viešinčioms delegacijoms kelti klausimą, kaip joje užtikrinamos žmogaus teisės“, – kalbėjo Lietuvos diplomatijos vadovas.
L.Linkevičiaus teigimu, dabar Ukrainai labai svarbus metas, nes visi – opzicijos ir pozicijos – atstovai turi susitelkti vieningam darbui šalies labui ir nuspręsti, kokiu keliu eiti. „Kriterijai, pagal kuriuos vertinama šalis, iškelti ne vakar ir ne užvakar, o mažiausiai prieš metus. Dabar visi teigiami pokyčiai šioje šalyje sustojo. Negalime derėtis vien tik dėl ekonominių sąlygų. Tai – ne aukcionas. Norima gauti pinigų dabar, negalvojant apie rytojų“, – sakė Užsienio reikalų ministerijos vadovas.
Dėmesys ekonomikai
Būtent finansinė šalies padėtis yra didžiausias skausmas šalies vadovui V.Janukovyčiui. Ukrainos verslininkai, dirbantys su valstybiniais užsakymais, jau seniai pastebėjo, kad sutriko visi atsiskaitymai iš šalies biudžeto ir kaupiasi neapmokėtų sąskaitų krūva, o investicinis klimatas šalyje toks, kad Vakarų investuotojai į šią šalį pažvelgia itin retai. Be to, Ukraina „Transparency International“ sudarytame 2013-ųjų korupcijos reitinge užima 144 vietą (Lietuva – 43) iš 177. Tai – dar viena priežastis, dėl kurios investicijos aplenkia šią šalį. Didžiausios investicijos į Ukrainą atkeliauja iš Rusijos, tačiau net ir ši šalis tikriausiai jas artimiausiu metu mažins, nes Rusijos BVP augimas vietoje Vladimiro Putino pažadėtų 4 proc. gali tesiekti 1,4 proc. Taigi šiai šaliai reikės rūpintis, kaip išmaitinti savo ekonomiką. Gal todėl Kremlius ėmėsi aktyvių veiksmų patraukti Ukrainą į Muitų sąjungą supratęs, kad tuomet atsivers 40 milijonų vartotojų rinka. Tokią praktinę naudą supranta ir Briuselis. Tiesa, dažniausiai pabrėžiama, kad suartėjimas su ES Ukrainai – taip pat didžiulė nauda. Jai atsivers 500 milijonų vartotojų rinka, tačiau reikia suprasti ir tai, kad Ukrainai bus iškelti kokybės reikalavimai, kuriuos šios šalies produkcijai nebus taip lengva atitikti. Todėl Rusija, kai kurių verslininkų akimis, yra geresnis pasirinkimas.
Pirmiausia todėl, kad nereikės nieko daug modernizuoti, viskas tekės sena vaga, tačiau žinant Rusijos valdžios kaprizus, tai gali labai staigiai pasikeisti. Žingsnis į ES pusę sunkesnis. Pasukus į Vakarus, šalies įmonių, daugiausia savo veiklą vykdančių rytinėje Ukrainos pusėje, laukia modernizacija, kuriai reikės nemenkų investicijų. Nereikia atmesti ir galimybės, kad dalies jų laukia neišvengiamas bankrotas, o ES atstovai tyliai svarsto, kad daugiau galimybių atsivers ne tik Ukrainai, bet ir pačiai Bendrijai daugiau prekių vežti į šią šalį. Todėl Ukrainos pramonės atstovai ir kreipėsi į V.Janukovičių, kad šis neskubėtų suraityti parašo ant sutarties blankų, nes ES šalių produkcija ukrainiečiams pirkėjams gali pasirodyti patrauklesnė nei vietinių. Visgi provakarietiški verslininkai tikisi, kad būtent tai gali būti šalies atsinaujinimo priežastis. Konkurencija privers modernizuotis.
Politinis žaidimas
Bet ekonomiai argumentai neveikia tų, kurie išėjo į Kijevo ir kitų Ukrainos miestų gatves. Būtenet šalies stagnacija ir valdžios nenoras keistis lėmė tai, kad ukrainiečiai, nepatenktinti prezidentu, gyvenančiu daugiau kaip 90 mln. dolerių įvertintuose rūmuose, išėjo į gatves. Dar daugiau žibalo į nepasitenkinimo laužą šliūkštelėjo ir žinia, kad V.Janukovyčiui buvo išmokėta 2 mln. dolerių už memuarus, kurie dienos šviesos taip ir neišvydo.
Todėl Kijevo aikštėse visi – pensininkai, studentai, valstybės tarnautojai, smulkieji verslininkai ir oligarchai, nepatenkinti, kad V.Janukovyčius per savo vadovavimo laiką sugebėjo sukurti vadinamąją šeimą – jam artimų verslininkų grupę. Neoficialiai teigiama, kad būtent atstumtieji oligarchai į politikos areną aktyviai stumia ir boksininką, partijos „Smūgis“ lyderį Vitalijų Klyčko.
Jis laikomas vienu realiausių opozicijos kandidatų 2015-ųjų prezidento rinkimuose. Tačiau patys ukrainiečiai abejoja, ar pavyks opozicijos partijoms sutarti dėl vieno bendro kandidato. „Yra tokia ukrainiečių liaudies patarlė: „Du ukrainiečiai, trys vadai“, – sakė Nepriklausomybės aikštėje pakalbinta protestuotoja, vieningai su visais skanduojanti: „Šlovė Ukrainai! Herojams šlovė!“
Norėtųsi tikėti, kad visi tie, kurie dabar šąla Kijevo centrinėje aikštėje, verčia sovietinio mąstymo simboliu tapusias Lenino skulptūras ir kovoja už kitokią Ukrainą, neliktų nusivylę, kaip tai nutiko po 2004-ųjų Oranžinės revoliucijos.
Lankydamasis prorusiškos „Regionų partijos“ mitinge išgirdau vieną klausimą, kuris atrodė iškeltas tinkamu laiku, tik gal kiek netinkamoje vietoje: „Kur visi Ukrainos lyderiai, kurie buvo 2004-ųjų maidanuose?“ Vienas jų išlikęs – Arsenijus Jaceniukas, dabartinis partijos „Tėvynė“ lyderis. J.Tymošenko šiuo metu kalinama kalėjime Charkove, o aiškios V.Juščenkos pozicijos apie tai, kas dedasi Ukrainoje, kol kas neteko girdėti. Tuo metu, kai ukrainiečiai, kurie kovojo, kad V.Juščenka būtų paskelbtas teisėtu prezidento rinkimų nugalėtoju prieš devynerius metus, Oranžinės revoliucijos lyderis dalyvavo ekonomistų forume Kryme.
