Henrikas Daktaras savo autobiografijoje „Išlikt žmogumi“ pasakoja apie įkurtuves Užliedžių dvare, kurios buvo pakrikštytos milicijos ir A. Sadecko nuolatiniais reidais
Naujas gyvenimas Užliedžiuose
Maždaug 1982 metais Henytė staiga pakilo nusikaltėlių hierarchijoje. Taigi „daktarams“ neblogai sekėsi. Bet kodėl? Atsirado ilgalaikiai ryšiai vidaus reikalų sistemoje, prokuratūroje, valdžios organuose. Nors jis kartu su kitais gaujos nariais aktyviai dalyvavo organizuotuose nusikaltimuose, bet sėbrai jį visada dengdavo ir Henytė neretai nebūdavo teisiamas.
„Toliau gyvenimas ėjo gražiai ir be didesnių rūpesčių. Laimingiausia diena, kaip toje pasakoje buvo ta, kai žmona Ramutė pagimdė sūnų Enriką. Kai 1985-ųjų gegužę su draugais nutarėme nuvažiuoti į Gruziją, Enrikui jau buvo trys metukai“, - savo knygoje prisiminė H. Daktaras.
Tais pačiais metais jis Kauno rajone esančiame Užliedžių kaime pradėjo statytis legendinį dvarą, nes būtent tada ėmė valdyti didžiulius pinigus.
Daktarų ištaigingas dvaras stovi slėnyje, arčiau Nevėžio pakrantės, tad gerai matomas iš toli ir iki šiolei traukia atsitiktinių praeivių akį. Ši paslaptingais požeminiais tuneliais išgarsėjusi „rezidencija“ registruota Henytės žmonos R. Daktarienės - Ablonskytės vardu, Sodų gatvėje, įsikūrusioje ant 43 arų išpirktos žemės. Tiesa, R. Daktarienės adresas vėliau informacijos tarnybose buvo nurodytas kitu adresu.
Pirmasis „rezidencijos“ variantas buvo pradėtas statyti dar 1985 – ųjų pavasarį. Tąsyk leidimas statyboms buvo išduotas R. Daktarienės brolio Jono Jablonskio vardu. Nemažai pinigų gigantiško dvaro statybai skyrė H. Daktaro uošviai – darbštūs ūkininkai, auginę nemažai gyvulių, o juk deficitinių prekių laikais tai buvo itin pelningas verslas. Tais metais H. Daktaras taipogi vertėsi kailinių žvėrelių auginimu.
1989 m. J. Ablonskis šį dvarą padovanojo savo seseriai Ramutei. 1991 m. išėjęs į laisvę anksčiau laiko Henytė stačia galva paniro į namo statybos darbus. Tačiau pirmasis Užliedžių „rezidencijos“ variantas jam nepatiko, pasirodė pernelyg senamadiškas, todėl 1994 m. jis pradėjo intensyvius šios pilies rekonstravimo darbus.
Maždaug dvidešimtmetį H. Daktaro šeima gyvena į tvirtovę panašioje pilyje, kurios bendras plotas siekia per 600 kvadratinių metrų.
Henytės tėvo laidotuvės
Paskutiniais gyvenimo metais Henytės tėvas Henrikas Daktaras vedė Laimutę Rakauskienę, su ja turėjo du vaikus. Henytės pamotė dirbo tuometinės milicijos Nežinybinėje apsaugoje, kauniečių vadinamoje „aukso kasykla“. Tarp posūnio ir vos šešeriais metais vyresnės pamotės buvo užsimezgęs romanas, todėl L. Rakauskienės pažinčių ir pinigų dėka Henytė taip pat dažnai išvengdavo bausmės už savo nusikaltimus.
„1985-ųjų liepą iš „zonos“ grįžo mano brolis Mėka (Mečislovas). Jis atsėdėjo 9 metus, tris iš jų praleido Lukiškių kameroje, - knygoje „Išlikt žmogumi“ rašė Henytė, - Gaila, bet tėvas Mėkos nebesulaukė ir mirė prieš pat jo sugrįžimą, sausio mėnesį. Kai laidojome tėvą, buvo šaltas žiemos metas ir tuo metu, kai duobkasiai pylė žemes ant tėvo kapo, ant karsto su trenksmu nukrito didelis grumstas, kuris išmušė karsto lentą. Tai pamačiusios, netoliese stovėjusios davatkos sušnibždėjo, kad šiais metais Dievas dar kažką pašauks pas save. Visa tai aš girdėjau ir per kūną perbėgo šiurpas. Spėjau dar pagalvoti, nejaugi mane Dievas jau šaukia?“.
Panašu, jog pranašystės netrukus pasitvirtino – tų pačių metų pabaigoje Henytės brolis Mėka kartu su „daktarų“ nariu Rimvydu Žilinsku žuvo autoavarijoje. „Davėme jam savo kraujo, kvietėme geriausius gydytojus, bet, deja, niekas nepagelbėjo. Mirė vargšelis, taip ir neatgavęs sąmonės. Jį palaidojome šalia tėvo. Taip, palaidojus brolį, išsipildė davatkų pranašystės“, - įsitikinęs H. Daktaras.
Pabėgimas kaime
„1985 m. rudenį, į Užliedžius, kuriuose jau pusmetį gyvenome, atvažiavo mano draugas Papla. Pasitikau jį kieme, aprodžiau savo besikuriančias valdas ir, plepėdami, nuėjome apžiūrėti garažo. Netrukus išgirdau, kaip viena po kitos į kiemą įvažiavo trys baltos „Volgos“. Greitai suvokęs, kad čia „mentai“, tad reikia bėgti, nesvarbu, kad nesu nieko blogo padaręs, - prisiminė Henytė, - Bėgdamas kiemais, šokinėdamas per tvoras, ant kojų sukėliau visus kaimo šunėkus. Šie, kaip artimi „mentų“ giminaičiai, bandė užkirsti man kelią, be to jiems neleido ant sprandų užnertos grandinės“.
Per kratą milicijos darbuotojai paėmė H. Daktaro mašiną 2001 „Žigulius“, nes bagažinėje aptiko norkos kailiukų, kuriuos jam buvo atvežęs Papla.
Tą pačią naktį Henytė kartu su draugu Antanu Nemaniu (jam pernai pavasarį Belgijos miesto Lježo teismas už automobilių vagysčių organizavimą paskyrė 8 metus nelaisvės ir daugiau kaip milijono litų baudą) išvarė mašiną, stovėjusią milicijos skyriaus kieme.
„Vėliau sužinojau, kad Kauno milicijoje kilo didelis skandalas. Kur tai matyta, kad iš milicijos kiemo šalia langų stovėjusi mašina būtų pavogta? Ne, šito jiems dar neteko patirti. Todėl tai buvo smūgis visai sušiktai milicijai (...), - dėstė Henytė, - Gal po savaitės, su Alvydu Sadecku (tuometiniu VRM kriminalinės milicijos vadovu) teko susitikti neoficialioje aplinkoje ir mes greitai susitarėme, kad aš nereikšiu pretenzijų dėl mašinos dingimo, jei jis paliks mane ramybėje. Taip užglaistę šį nesusipratimą, išsiskyrėme“.
Nusikalsti skatina genetika?
Maždaug 1986 metais kovai su Kauno „daktarų“ gauja buvo sudaryta speciali Vidaus reikalų ministerijos grupė, kuriai vadovavo A. Sadeckas, buvęs Seimo narys, Organizuoto nusikalstamumo tyrimo tarnybos įkūrėjas.
„Tais pačiais metais, kai atlikome kratą Užliedžių dvare bėgiojo mažasis H. Daktaro sūnus. Maniau, kad jis išaugs padorus vyras. Bet suaugęs jis elgėsi panašiai kaip tėvas, todėl netrukus įkliuvo už grotų. O nusikaltimus jis darė kartu su Henriko tėvo bičiulio Viktoro Česonio, pravarde Sonia, sūnumi Mindaugu Česoniu, - dėstė gerai „daktarų“ gaują iš vidaus pažįstantis A. Sadeckas, - Galbūt tai genai, kad ir jų vaikai linksta prie nusikaltimų“.
Pašnekovas teigė, jog jam su Henyte teko nemažai valandų praleisti diskutuojant įvairiausiomis temomis. Buvusiam pareigūnui teko skaityti ir jo garsiąją knygą „Išlikt žmogumi“, kurioje šiek tiek dėmesio skiriama jo asmenybei.
„Tiesą sakant, mane pritrenkė tai, kad prieš kelerius metus H. Daktaras per vieną televizijos laidų pareiškė, kad esą A. Sadeckas jį pasodino teisėtai. Juk jis niekada neprisipažindavo. Todėl tai išgirdęs nustebau, kad nors vieną kartą jis pagaliau prisipažino, - pasakojo A. Sadeckas, - Manau, jis gerbė mūsų darbą. Kai dirbau kriminalinėje milicijoje sąžiningai atlikdavau man pavestas užduotis. H. Daktaras žinojo, kad po mūsų vykdomų kratų jo namuose niekada neatsiras „netyčia“ atsiradusių narkotinių medžiagų ar šovinių. Aš jam visada pabrėždavęs: Henrikai turi sėdėti už tai, ką padarei“.
KITAME „AKISTATOS“ NUMERYJE SKAITYKITE
Eilinis Henytės areštas
Paros KGB kameroje
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (1)
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (2)
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (3)
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (4)
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (5)
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (6)
