Ilgametis prokuratūros veteranas Vladimiras Kakoškinas prisimena, kaip teko bendrauti su Henriku Daktaru.
Kalėjimų išrinktasis
„Zonos įstatymus“ priima arba keičia tik „vierchai“, padedami jiems ištikimų „šustriakų“. Bet koks „potvarkis“ įsigalioja tik jiems tarpusavyje susitarus ir paskelbus. Kadangi kolonijos „vierchai“ susitikti akis į akį negali, taisykles jie nustato per tarpininkus susirašinėdami ar perduodami įsakymus žodžiu. Kad būtum pripažintas „vierchu“ arba „šustriaku“, nepakanka būti stipriam ar valdingam iš prigimties.
Vilniaus 2-ųjų pataisos namų „gyventojai“ iškart puikiai suprato, koks H. Daktaras yra svarbus. Juk bet kurio nuteistojo reikšmę ir autoritetą paprastai lemia ne tik jo kriminalinė biografija, bet ir svarbiausi kalėjimo „atributai“: kokioje kameroje sėdi, ar ji yra vadinamajame specialiajame elitiniame bloke, pagal kokį straipsnį yra kaltinamas, ką vilki, ar brangūs jo sportinis kostiumas ir sportbačiai, kaip įrengta kamera, ar joje yra televizorius, buitiniai elektros prietaisai (pas Henytę kameroje buvo net akvariumas su žuvelėmis), o svarbiausia – ar dažnai pas jį apsilanko advokatas.
Vienas garsiausių ir brangiausiai apmokamų Lietuvoje advokatų Vytautas Sviderskis išties dažnai kalėjime aplankydavo Henytę. Kuo dažniau pas jį ateina gynėjas, tuo turtingesnis ir solidesnis atrodo šis kalinys kitų nuteistųjų aplinkai. Todėl sostinės kolonijoje dienas leidžiančiam Henytei nuteistieji rodė išskirtinę pagarbą.
„Suėjus 3/4 bausmės atlikimo laikotarpiui, laukiau teismo dienos, kuris spręs, išleisti mane anksčiau laiko, ar ne, – rašė Henytė. – Staiga vėl atgijo radijo stotys, laikraščiai, kurie skelbė, kad nusikaltėlių autoritetas greitai gali palikti įkalinimo įstaigą. Valdininkai, norėdami sutrukdyti mano priešlaikiniam paleidimui į laisvę, ėmė viešumon kelti mano praeitį, mano teistumus. Visa tai darė mano nedraugai ir norintys man tik blogo. Be jų, ramiai laukti teismo dienos neleido ir kai kurie zekai“.
Kubilius užsimanė tiesos
Anot Henytės, įvairias intrigas ir konfliktines situacijas nevengdavo regzti dažniausiai jo palankumo nesulaukę nuteistieji. Tuo metu iš kalėjimo sugrįžo ir klaipėdietis Kubilius (jis buvo supjaustytas peiliais H. Daktaro „lokalkės“ tualete). Kalėjimo valdžia jo neišleido ir apgyvendino, nors šis nesiskundė sveikata, medicinos skyriaus stacionare.
„Kartą po pietų atėjo kažkoks zekelis ir man sako: „Henyte, su tavimi nori pasikalbėti Kubilius. Gal gali nueiti pas jį į medicininę dalį?“ Aš pasakiau, kad niekur neisiu. „Nueik pats ir paklausk, ko jis nori“, – žinomas kalinys išrėžė.
Pasiuntiniui sugrįžus, paaiškėjo, kad Kubilius nori iš Henytės ištraukti, kas ir už ką jį tąsyk užpuolė tualete. „Tai išgirdęs, apstulbau. Tas gyvatė, be penkių minučių vos nenuleistas iki „gaidžių“ kastos, išdrįso užduoti man tokius klausimus! – Henytė rašė apie griežtai kalinių „paauklėtą“ Kubilių. – Tarsi aš ką nors žinočiau ir būčiau jo geriausias draugas. Be to, šis tipelis buvo ir iki šiol yra supuvęs iki panagių, todėl gali būti, kad jis specialiai „mentų“ pasiųstas, kad tik išprovokuoti mane. Tokiu būdu, „mentai“ triumfuotų ir tirptų iš laimės, jei teismas neišleistų manęs anksčiau laiko“.
Nieko nepasiekęs lengvai
H. Daktaras knygoje „Išlikt žmogumi“ atvirai keikia „zonoje“ sutiktus persimetėlius ir kaskart nevengia juoką keliančių pamokslų. Anot jo, gyventi gerai gali kiekvienas – esą reikia tik siekti savo tikslo, o nesėdėti rankas sudėjus ir laukti išmaldos: „Niekas ir man nieko nedavė už ačiū, viską susikūriau savo protu, darbu ir užsispyrimu pasiekti savo tikslą.
Skirtingai nei mano draugai, uždirbtus pinigus neišmėtydavau po restoranus ir naktinius barelius. Aš taupiau, investavau ir rublis darė rublį. Niekas mano gyvenime nebuvo pasiekiama lengva ranka. Valkatoms, savanaudžiams, narkomanams aš niekada nepadėsiu, nes tai jau yra beviltiškai žlugę žmonės, iš kurių nieko gero negalima tikėtis!” – autobiografijoje rašė Henytė.
Aukščiausioji prokuratūros lyga
Apie jau 36 metus su rezonansinėmis bylomis ir organizuotu nusikalstamumu dirbantį Vladimirą Kakoškiną iki šiol sklando legendos.
Šis Kauno apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojas, Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus (ONKTS) vyriausiasis prokuroras kadaise, tuometiniam generaliniam prokurorui Artūrui Paulauskui suformavus minėtą skyrių, surinko naujus pavaldinius.
„Prieš tai A. Paulauskas ne kartą buvo apsilankęs Kaune. Tada kabinetuose buvo braižomos ir schemos – kaip formuojasi gaujos, hierarchija, kas kam pavaldus. Čia buvo minimos ir konkrečių asmenų pavardės. Ar šiose schemose yra paminėti šiandien žinomi visuomenės veikėjai? Klausimas nekomentuojamas“, – paslaptingai šyptelėjo V. Kakoškinas.
Nors iš pradžių į ONKTS atėjo žmonės, neilgai dirbę teisėsaugoje ir dar nespėję labiau pasireikšti, V. Kakoškino garbei reikia pasakyti, jog jis greitai ONKTS pavertė šiuolaikine technika aprūpintu mobiliuoju padaliniu.
Svarbiausias V. Kakoškino nuopelnas buvo tas, kad jis savo pavaldinius sugebėjo išugdyti kaip nugalėtojus, pajėgius spręsti sudėtingiausias bylas, taip pat nesutrikti neįprastomis aplinkybėmis. Buvę jo auklėtiniai vėliau sparčiai kilstelėjo kajeros laiptais – tapo vyriausiaisiais prokurorais Klaipėdoje, Druskininkuose.
V. Kakoškinas kaip liudytojus yra apklausęs H. Daktarą, kitus žinomų grupuočių lyderius. Prieš keletą metų jis su ONKTS darbuotoju Gediminu Bučiūnu, nuvykę į Maskvą, apklausė legendiniame „Matroskaja tišinos“ tardymo izoliatoriuje tuomet kalėjusį Rusijos mafijos autoritetą Viačeslavą Ivankovą, pravarde Japončikas. Jis minimas narpliojant iki šiol teismo nepasiekusią 1993-iųjų „Vilijos“ žudynių bylą.
„Anksčiau tekdavo su daugeliu jų bendrauti, bet dabar rečiau. Užtenka man vadovavimo, koordinavimo. Šiuo metu mūsų skyriuje dirba 8 žmonės. Šiandien į prokuratūrą patekti sudėtinga, o į mūsų skyrių niekada niekas masiškai nesiverždavo. Kadangi čia darbo laikas neribotas: savaitgaliais ar švenčių dienomis visada kažkas dirba. Mūsiškiai patys atlieka tardymus, kaltinamuosius aktus surašo – ir visa tai padaro tik aštuoni žmonės. Sutikite, tokių fanatikų pasitaiko retai“, – „Akistatai“ kalbėjo V. Kakoškinas.
Atskleista paslaptinga „Vilijos“ byla
Pradėjęs pašnekesį apie H. Daktarą, prokuroras V. Kakoškinas pasakė, kad legenda jis gali būti vadinamas žurnalistų, bet ne prokurorų. „Mums šis asmuo – paprastas pilietis, kurio gyvenimas susijęs su nusikaltimų darymu. Jis kaip ir kiekvienas žmogus turi išsikovojęs autoritetą tarp bendraminčių. Jis ne kartą buvo pakviestas apsilankyti mano kabinete, – teigė V. Kakoškinas. – Per apklausas jis elgėsi mandagiai. Paliko knygas skaitančio, sportą mėgstančio žmogaus įspūdį. Bet vėlgi mes, prokurorai, vertiname ne pagal tai, o pagal jo nuodėmes: privirei košės – tai ir po to ragauk“.
V. Kakoškinas „Akistatai“ teigė niekada Henytės neįtikinėdavęs nutraukti kriminalinę veiklą. Anot prokuroro, jis keliose bylose, tarp jų – ir garsioje žudynių „Vilijoje“, minimas kaip liudytojas.
„Dabar „daktarų“ bylas narplioja Kriminalinės policijos biuras, bet kadaise pasitaikydavo, jog dėl šių asmenų per vieną valandą Kaune reikėdavo atlikti 50 kratų, o tokio masto operacijoje dalyvaudavo 50–60 žmonių, – pasakojo V. Kakoškinas. – „Vilijos“ bylos tyrimas tęsiasi iki šiol. Galbūt net šiandien kai kas yra tardomas. Jei į teismą galima būtų eiti vien tik remiantis operatyvine medžiaga, byla jau seniai būtų pasiekusi teismą. Bet ją dar reikia įvilkti į procesinius drabužius. Kaip, kas, kur ir kieno užsakymu tąsyk žudė, tokie duomenys surinkti. Rimti ir patvirtinti. Tačiau mums toliau tenka dirbti dėl kitų epizodų“.
Pavadintas A. Paulausko agentu
V. Kakoškinas, įdėmiai perskaitęs H. Daktaro knygą „Išlikt žmogumi“, teigė nieko naujo iš jos nepasisėmęs.
„Sudomino jo aprašyti nuteistųjų papročiai „zonose“. Kaip ir kiekvienas autorius, rašęs savo autobiografiją, jis save pristato iš teigiamos pusės. Yra nemažai fantazijų, kur jis aiškina esąs „baltas“ ir „pūkuotas“. Mane kritikuoja dėl to, kad 1996-ųjų vasarį jis buvo sulaikytas mano kabinete. Dėl to esu įvardintas A. Paulausko agentu Kaune. Nors iki pensijos dar likę 3 metai, tačiau esu sukaupęs visų savo bylų užrašus ir gerai prisimenu visų nusikaltėlių vardus“, – teigė dešimtis rezonansinių vagysčių, plėšimų ir žiaurių žmogžudysčių padėjęs atskleisti prokuroras.
KITAME „AKISTATOS“ NUMERYJE (RUGSĖJO 15 D.) SKAITYKITE
Henytės žvilgsnis į gyvenimą pakoregavusį kalėjimų „universitetą“
