Henrikas Daktaras savo autobiografijoje „Išlikt žmogumi“ atskleidžia, kokiais metodais veikė pirmieji nepriklausomos Lietuvos komerciniai bankai ir jų steigėjai.
Kriminalinių jėgų išsidėstymas
Kaip teigia buvę ilgamečiai Kauno kriminalinės policijos darbuotojai, tarpininkaujant aukščiausiems valstybės vadovams, 1991 metais H. Daktaras buvo atleistas nuo tolesnės bausmės Novosibirske ir galutinai sugrįžo į Kauną.
„Po parą užtrukusios kelionės, gimtajame Kaune, saulėtoje Vilijampolėje, jau sėdėjau už šventinio stalo kaip laisvas ir nepriklausomas nuo jokių komendantūrų žmogus. Šalia sėdėjo mano mylimiausia ir ištikimiausia gyvenimo draugė Ramutė. Aplink stalą krykštaudami bėgiojo vaikai, o pats gyvenimas atrodė toks mielas ir nerūpestingas“, – prisiminė savo sugrįžimą iš Novosibirsko kolonijos H. Daktaras.
Vienas pirmųjų Henytę sutiko tuometinis mafijos autoritetas Andrius Jankevičius, pravarde Pšidzė, ir padovanojo jam naują „Volgą“.
1991 metais nusikalstamumas Kaune smarkiai išaugo. Kaip grybai po lietaus, dygo banditų grupuotės ir brigados. Pats Henytė stačia galva nėrė į automobilių vagysčių ir spirito kontrabandos verslą. Masinis banditizmas Vidaus reikalų ministerijos vadovybei kėlė nerimą, o 6-oji valdyba, sukurta kovai su organizuotu nusikalstamumu, akivaizdžiai nesuvaldė augančio nusikalstamumo ne tik Kaune, bet ir visoje Lietuvoje.
Metų pradžioje veikė daugiau nei 20 stambių nusikalstamų susivienijimų ir daugybė smulkių, neregistruotų gaujų, vienijančių kiemus, nedideles gatves, kurios taip pat įnešė savo indėlį į Kauno kriminogeninės padėties plėtrą. 1991-aisiais bendroji kriminalinė padėtis artėjo prie sprogimo ribos.
„Tais laikais dažnas kaunietis mėgdavo prisistatinėti esąs „daktarų“ atstovas. Išėję iš restoranų jaunuoliai šokindėdavo ant greta stovinčių mašinų stogų, – prisiminė tų metų įvykius Organizuoto nusikalstamumo tyrimo tarnybos įkūrėjas Alvydas Sadeckas. – Tik sukaupę visą informaciją suvokėme, kas išties yra tikrieji „daktarai“, o kas prisidengdavo jais. Su atrinktais „veikėjais“ mes ir dirbdavome. Lygiai tokiais pat metodais operatyvininkai dirba ir šiomis dienomis. Tad būtina tokius asmenis išgryninti, suvesti į tam tikrą branduolį, ir galiausiai paaiškėja tikrieji nusikalstamos organizacijos atstovai“.
Didžiausi vargai – prieš akis
Šiandien A. Sadeckas teigia, jog į sparčiai išaugusį nusikalstamumą nežiūrėjęs pro VRM pastato ar tamsintus tarnybinio automobilio langus. Jis pats prižiūrėjęs kriminalistų darbus, rengdavęs kratas, dalyvaudavęs apklausose, prižiūrėdavęs rezonansinių bylų tyrimus.
Operatyvininkų duomenimis, tuo metu Kauno banditų gaujos formavosi pagal jų įkūrėjo gyvenamąją vietą ir pradines įtakos zonas. Netrukus miesto grupuočių įtakos sferos tapo nenuspėjamos. Konkreti struktūra patekdavo dažniausiai po kurios nors miesto gaujos „stogu“ nepriklausomai nuo jos buvimo vietos. Bet buvo atvejų, kai verslo įmonė turėjo net kelis „stogus“.
„Kai Lietuva atsiskyrė nuo Rusijos „globos“ ir tapo nepriklausoma valstybe, išvis negalėjai suprasti, kur tiesa, kur melas. Kartu su nepriklausomybe atėjo žulikų, aferistų, įvairaus plauko bankininkų bumo metas. Paprasti darbo žmonės braukė ašaras ir džiaugėsi, kad pagaliau mūsų Lietuvėlė tapo nepriklausoma. Bet, deja, jie nesuprato to, kad iš tikrųjų nepasikeitė niekas ir nesuprato to, kad visi didieji vargai dar prieš akis“, – savo memuaruose „Išlikt žmogumi“ teigė Henytė.
Ištikimų smogikų armija
Būtent tuo metu iš naujo susibūrė Kauno „daktarų“ gauja. Iš aštuonių gaujos narių, kurie 1987 m. buvo nuteisti kartu su H. Daktaru, į grupuotę buvo priimti tik Vidmantas Siaurusevičius (Siauras), Rimvydas Žilinskas (Rimvis, Taisonas), prie jų prisidėjo už kitus nusikaltimus teisti Rimantas Ganusauskas (Mongolas), Alvydas Laurinavičius (Luras), Iliodoras Popovas (Popas), Egidijus Abarius (Goga). Nuo 1993-iųjų „daktarams“ priklauso ir Vidmantas Gudzinskas (Guzas), kuris beveik 2 metus, įtartas organizavęs žmogžudystę, slapstėsi Olandijoje.
Kai kurie jų iki pastarųjų metų buvo įsitvirtinę gaujos hierarchijos viršūnėse.
Minėti asmenys turėjo apie du šimtus bet kokį įsakymą pasiruošusių įvykdyti smogikų.
„Buvo duomenų, kad kauniečiai mėgino susijungti su Vilnių valdžiusia „Vilniaus brigada“. Bet mes tai vertinome kaip tarpusavio susitarimą – nelįsti į vienas kito teritoriją. Buvo užfiksuota nemažai kauniečių susitikimų su vilniečiais sostinės viešbutyje. Bet kad jie vykdytų bendrą veiklą, negalėčiau to pasakyti“, – prisimindamas praeitį tvirtina A. Sadeckas.
1991–1993 metais Kauno kriminaliniame pasaulyje nebuvo ryškaus lyderio. Tuo metu, be Henytės, buvo net keli autoritetai, kurie tarpusavyje varžėsi dėl įtakos ir valdžios. Bene didžiausią siaubą visuomenei kėlė Pšidzės, Mongolo, Vladimiro Seneckio (Turisto), Remigijaus Daškevičiaus (Daškės) vardai.
Kauno Žaliakalnio rajone labai sustiprėjo Daškės vadovaujama „daškinių“ grupuotė. Iš kitų reketininkų gaujų, kurias dažniausiai sudarė teisti asmenys, ji skyrėsi tuo, kad joje buvo nemažai garsių sportininkų.
Daškė pats būdamas profesionalus sportininkas, apie save subūrė didelį būrį garsių atletų. Jo gaujoje buvo ir žinomas boksininkas Gintautas Bakanauskas (Bakanas), dziudo meistras ir imtynininkas Valdas Stankevičius (Smauglys). Su jais buvo siejamas ir prieš kelis mėnesius per buitinį konfliktą žuvęs Algirdas Žemaitis (Kukas). Tačiau jis niekada nebuvo labai reikšminga figūra senosios mafijos gretose.
„Daškiniai“ pasižymėjo nežabotu įžūlumu ir žiaurumu. Jais reketuojamus verslininkus gąsdino net senosios kartos „daktarų“ lyderiai. Dažniausiai „daškiniai“ treniruodavosi Kauno „Elektronikos“ sporto klube. Daugelį jų kovinių veiksmų mokė triskart pasaulio sambo čempionas Česlovas Jezerskas, vėliau tapęs Lietuvos kariuomenės generolu. 1991 metais Daškei atsidūrus už grotų, gauja buvo laikinai išsklaidyta.
„Jėga, protas, turtas, pažintys – tai ir yra valdžia. Iš šių keturių sąvokų ir susidarė mūsų Lietuvėlės „aukštuomenės“ nariai. Valdžios vyrai nebaudžiami apvogė visuomenę, bet jų nebuvo matyti, nes tų žmonių, kurie iš tikrųjų valdo Lietuvą, niekada nepamatysi. Galėjai pamatyti tik jų statytinius arba atsitiktinius parazitus, kenkiančius tautai. Visame pasaulyje taip yra ir bus!” – rašė Henytė.
Pirmieji šalies bankai
Tais laikais jau daugelis grupuočių buvo sukaupusios gana didelius pinigus, kuriuos reikėjo kur nors investuoti. Nemažai Kauno gaujų atidarė deficitinių prekių turgavietes, vėliau pinigus investavo į pramogų verslą, statė naktines diskotekas ir pogrindinius kazino. Atidaryti naktinį disko barą Kaune tada buvęs didelis prestižas.
Banditų sueigos neretai vykdavo kokioje nors nuošalioje vietoje gamtoje – Lampėdžių karjere arba Kleboniškio miške, o vėliau „daktarų“ privatizuotoje „Vilijos“ kavinėje.
„Tuo metu premjeru buvo Adolfas Šleževičius, kuris palaimino verslininkus – aferistus ir leido atidaryti bankus. Tokiu būdu bankai ėmė surinkinėti iš žmonių pinigus, už tai žadėdami geras palūkanas. Bankai laikraščiuose reklamavosi, kad jei žmogus į banką padės 1000 litų, tai mėnesio gale atsiims jau 1100 litų (...), – apie nepriklausomos Lietuvos bankininkystės pradžią smulkiai dėstė H. Daktaras. – Todėl žmonės nešė savo santaupas ir dėjo į bankus, tikėdamiesi gerai uždirbti po metų ar penkių. Taip bankai susikrovė milijonus žmonių suneštų litų. Tada „verslininkas“, su valdžios palaiminimu, paskelbdavo bankrotą, o statytinį bankininką, jei reikėdavo, atiduodavo suėsti rykliams iš VRM. Už surinktus milijonus, valdžios vyrai, kartu su verslininkais, greitai ir pigiai privatizavo gamyklas, fabrikus, pastatus. Viskas buvo daroma „teisėtai“, pagal naują privatizavimo įstatymą“.
KITAME „AKISTATOS“ NUMERYJE SKAITYKITE
Banditų mada
Aštrėjanti kova dėl valdžios
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (1)
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (2)
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (3)
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (4)
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (5)
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (6)
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (7)
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (8)
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (9)
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (10)
