Boriso Nemcovo nužudymas „tarytum įvyko už milijonų mylių nuo mūsų kasdienybės realijų čia, Didžiojoje Britanijoje“, rašo autorius. „Nemcovo ir kitų kovotojų su korupcija, tiek Rusijoje, tiek ir visoje Rytų Europoje, apmaudui, Londonas džiugiai priima milijardus dolerių, kuriuos korupcijos persmelkti veikėjai melžia iš savo skurstančių tautiečių. Juridinės mūsų City kontoros, vietos buhalteriai, bankininkai, nekilnojamojo turto agentai, privačios mokyklos, biržos prekeiviai sukūrė visą industriją, perimdami pinigus ir komercines įstaigas iš abejotinų savo partnerių Rytuose. Klausimų čia niekas neužduoda“.
„Tikriausiai, valdžia jus įtikino, kad rusų antplūdis į Jungtinę Karalystę, ir ypač Londoną ar Surėjų, aiškinamas tuo, kad mūsų gatvės yra palyginus saugios, o juridinė ir finansų sistemos – patikimos, – tęsia žurnalistas. – Taip ir yra, tačiau tą patį galima pasakyti ir apie Paryžių ar Frankfurtą, o juk ten nieko panašaus su Jungtinėje Karalystėje stebimais srautais (rusų) neužfiksuota. Kodėl?“
„Britų liberaliosios finansų sistemos sąlygomis užtikrinti nesąžiningai įgytų lėšų apsukas galima daug paprasčiau, negu bet kurioje kitoje Europos jurisdikcijoje, – pats ir atsako į savo klausimą žurnalistas. – Čia daug paprasčiau ir pigiau registruoti sudėtingas anoniminių bendrovių grandines, idealiai tinkamas tam, kad priimti ir išplauti pinigus. Užtenka surasti „teisingą“ nekilnojamojo turto agentą ir tarpininką, ir jūs galėsite įsigyti namą už 25 mln. svarų per ofšorinę bendrovę be rimtesnių popierinių įsipareigojimų. O kai jūsų priešai ateis ieškoti pinigų, kuriuos jūs pavogėte, jūsų paslaugoms bus geriausi pasaulio advokatai – jie saugos jus Londono aukščiausiajame teisme“.
„B. Nemcovas buvo didelis Margaret Thatcher ir anglosaksiško kapitalizmo gerbėjas… Taigi tai, kad Didžioji Britanija ir ypač Londonas virsta savanorišku korupcijos globėju, jį turėjo ypač erzinti,“ – teigiama straipsnyje. Pažymėdamas dabartinės britų valdžios pastangas kovoti su šiais reiškiniais, autorius teigia, kad šioje srityje atlikti reikės dar labai daug ką. „Tikriausiai pradėti reikėtų būtent nuo „Nemcovo akto“, – siūlo jis.
Pasak J. Armitage'o, įstatyme derėtų numatyti penkis svarbius dalykus. Visų pirma, „uždrausti užsienio bendrovėms nekilnojamo turto įsigijimą jų vardu, arba bent jau priversti jas paviešinti savo akcininkų vardus“. Pageidautina, kad sąrašas būtų visiškai atviras, tačiau bet kokiu atveju būtina, kad jį galėtų pamatyti bent jau policija, tikslina autorius.
Visų antra, derėtų „kompiuterizuoti Valstybinę juridinių asmenų registracijos tarnybą, kurios duomenys būtų prieinami realiu laiku, ir būtų galima išaiškinti veikiančias pinigų plovimo schemas ir jas organizuojančius asmenis.
Trečia, autorius siūlo „įvesti supaprastintą galimybę Jungtinėje Karalystėje įšaldyti aktyvus po įvykdytų revoliucijų ar politinių perversmų. Kanadoje ir Šveicarijoje tokie mechanizmai veikia, ir jie beveik dviem savaitėmis greičiau, negu Jungtinė Karalystė susitvarkė su Ukrainos despoto Viktoro Janukovyčiaus ar jo bendrų aktyvų užšaldymu, kai šalyje buvo įvykdyta revoliucija“.
Ketvirtasis siūlomos programos punktas – „sukurti įstatymą, kuri apribotų aktyvų, priklausančių užsienio valdininkams ar politikams, vartojimą, jeigu šie negali teisiškai pagrįsti lėšų atsiradimą“.
Ir, galų gale, įstatymas privalo „užtikrinti, kad visa Valstybinė juridinių asmenų registracijos tarnybos ir Žemės kadastro informacija būtų neribojamai pasiekiama laisvai peržiūrai, kad kiekvienas galėtų turėti prie jų prieigą ir patikrinti įtartinų asmenų ar bendrovių lėšų kilmę“, užbaigia J. Armitage'as.
