Neseniai į atsargą išėjęs Lietuvos generolas Jonas Kronkaitis žvelgia į savo sostinę Vilnių ir džiaugiasi: kažkada pilkas sovietinis miestas tapo Naujosios Europos dalimi, teigiama JAV dienraščio „The New York Times“ sekmadienio numeryje paskelbtame straipsnyje „Stiprėjanti Rusija pažadino Baltijos šalių baimes“. Tačiau jį vis dėlto slegia nerimas: į Baltijos šalis sparčiai grįžta Rusijos galybė, tik šį kartą jos ginklai – ne tankai, o nafta ir pinigai.
Generolo Kronkaičio gyvenimo kelias – unikalus, pastebi dienraštis. 1944 metais jis, dar berniukas, pasitraukė iš Lietuvos į Ameriką, kur beveik 30 metų pratarnavo kariuomenėje. Paskutiniojo praėjusio amžiaus dešimtmečio pradžioje jis sugrįžo į nepriklausomybę atkūrusią Lietuvą ir ėmė vadovauti jos ginkluotosioms pajėgoms, o 2004 m. padėjo atvesti savo šalį į NATO, nes manė, kad tai užtikrins šios nedidelės Baltijos valstybės saugumą. Tačiau dabar generolas sako, kad jo viltys neišsipildė, rašo „The New York Times“.
Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje visur matyti Rusijos atkuriamos įtakos ženklų: tai ir Kremliaus finansuojamos žiniasklaidos priemonės, ir pinigais remiami vietiniai politikai bei ekonominės raidos finansavimas, ir Maskvos skatinamas trečdalio Baltijos šalių gyventojų, paveldėtų iš Rusijos, kategoriškumas, ir „energetinis vėzdas“, kuriuo taip mėgsta mosikuoti Kremlius. Ši taktika – ypač rusiškų pinigų naudojimas – sukėlė Baltijos šalyse stresą, apie kurį vos prieš 5 metus čia niekas negalėjo nė pagalvoti, teigiama straipsnyje.
„Labiausiai baugina tai, kad tie milžiniški pinigai, kurie pas mus ateina iš Rusijos, gali būti naudojami mūsų politikams papirkinėti“, – interviu dienraščiui sakė J. Kronkaitis. – Aš kalbu apie iš tiesų didelius pinigus. Jie gali būti naudojami mūsų vyriausybei kontroliuoti. Ilgainiui, galbūt po daugelio metų, Lietuva visai nepastebimai bus užvaldyta ir praras savo nepriklausomybę“.
„Po daugelio metų“, Baltijos nacionalistų teigimu, pernelyg optimistinis požiūris. Dar 2004 m. Lietuvos prezidentas buvo nušalintas nuo valdžios apkaltinus jį ryšiais su Rusijos specialiosiomis tarnybomis ir stambiuoju verslu, rašo „The New York Times“. Susidaro įspūdis, kad visa tai – Rusijos prezidento V. Putino strategija Rusijos įtakai didžiojoje Rytų Europos dalyje atkurti.
Šiandien bet koks Rusiją erzinantis Baltijos valstybių žingsnis susijęs su didele rizika, tvirtina dienraštis. Pavyzdžiui, praėjusį mėnesį Estijos valstybės prokuroras apkaltino keturis etninius rusus balandį organizavus masinius neramumus – taip buvo protestuojama prieš vyriausybės sprendimą pergalės Antrajame pasauliniame kare metinių išvakarėse į priemiestį perkelti paminklą sovietiniam kareiviui. Visa rusų kalba leidžiama spauda tuomet stojo demonstrantų pusėn.
„Yra pagrindas manyti, kad iš Rusijos Federacijos buvo gauta finansinė parama ir patarimai masiniams neramumams organizuoti“, - pareiškė prokuroras.
Kai neramumai baigėsi, Estijos vyriausybę ir bankus kurį laiką buvo paralyžiavę internetiniai įsilaužėliai. Pasak estų, jie atsekė vykdytų atakų šaltinius ir nustatė, kad išpuoliai buvo vykdomi iš Kremliaus adresų, teigia dienraštis.
Prie neramumų sukeltos įtampos prisidėjo ir Baltijos šalių kova prieš Rusijos energetinį diktatą, rašo „The New York Times“. Visos trys šalys aktyviai priešinasi ambicingam Vokietijos ir Rusijos dujotiekio Baltijos dugnu projektui. Dujos iš Rusijos Vakarų Europą juo pasiektų tiesiogiai, aplenkiant Baltijos šalis. Tokiu atveju jos ne tik prarastų pajamas iš tranzito, bet ir apskritai prieigą prie šios magistralės. Šios kovos priešakyje – Estija, besiremianti ekologiniais argumentais, teigia dienraštis. Pasak jo, daugelis Baltijos šalyse labai nusivylę dėl to, kad šios bendros Rusijos ir Vokietijos įmonės, kurios 51 proc. akcijų valdo Maskva, direktorių tarybai priklauso buvęs Vokietijos kancleris Gerhardas Schroederis.
Pasak „The New York Times“, Rusijos dujų milžinė „Gazprom“ jau šiandien kontroliuoja daugiau nei 35 proc. dujų įmonių Baltijos šalyse. Latvija nuo 2003-ųjų, o Lietuva nuo 2006-ųjų nebegali naudotis senu rusišku naftotiekiu, todėl yra priverstos importuoti naftą tankeriais, o tai atsieina brangiau. Rusai tvirtina, kad naftotiekis atjungtas dėl techninių priežasčių, tačiau nei Latvija, nei Lietuva tuo netiki. Po pavasarį kilusių neramumų kelias savaites nuo naftos srauto buvo atjungta ir Estija.
Dienraštis pastebi, kad Baltijos šalių mėginimai atsispirti Rusijos spaudimui kaskart sukelia emocijų bangą, nes abi pusės turi bendrą ir karčią istoriją. Estija, Latvija ir Lietuva į XX amžių įžengė valdomos Rusijos carų, bet po Pirmojo pasaulinio karo paskelbė nepriklausomybę.
Vėliau, po Hitlerio ir Stalino 1939 m. nepuolimo sutarties, į Baltijos šalis įsiveržė sovietų kariuomenė. Stalinas į Sibiro lagerius mirti išsiuntė šimtus tūkstančių Baltijos šalių gyventojų. O kai sovietų kariuomenę pakeitė hitlerinė, daugelis pabaltijiečių sutiko vokiečius kaip išvaduotojus. Daug pabaltijiečių ėmė bendradarbiauti su naciais naikinant vietinius žydus, teigia dienraštis.
Po karo čionai plūstelėjo rusų darbininkai, ir rusakalbių gyventojų mažuma po kurio laiko suteikė sovietams dingstį tvirtinti, kad Baltijos šalys niekuomet neturi tapti nepriklausomos. Ir dabar Putino vyriausybė siekia, kad čia gyvenantys etniniai rusai gautų Baltijos šalių pilietybes ir taip sustiprintų savo įtaką.
„Istorija Baltijos šalyse – tai iki šiol po gatves vaikštinėjantis vaiduoklis, - dienraščiui tvirtino G. Washingtono universitete dirbanti Daina Eglitis. – Istorija – ne praeitis, istorija – tai dabartis. Ir visi mato ją skirtingai“.
Vienas iš pavyzdžių – Vilniaus turistinė įžymybė, senosios KGB būstinės (šiame pastate buvo įsikūręs ir gestapas) rūsys, kuriame įrengtos kankinimo kameros. Šiandien čia įsikūręs Genocido aukų muziejus. Tačiau sąvoka „genocidas“ taikoma tik rusų nusikaltimams Baltijos šalyse, o ne tam, ką naciai ir vietiniai jų talkininkai padarė žydams, tvirtina dienraštis. Muziejuje praktiškai ignoruojamas Baltijos šalių gyventojų vaidmuo Holokauste, ir tai piktina ne tik žydus, bet ir rusus, kurie išvaduotojais laiko sovietus ir dabar siekia dar sykį tai patvirtinti. Pavyzdžiui, neseniai buvo įsteigtas TV kanalas, transliuojantis rusų kalba visose Baltijos šalyse. Jis finansuojamas Kremliaus, ir per jį dažnai rodomi Sovietų sąjungą liaupsinantys dokumentiniai filmai. Tačiau ir be jo laidas rusų kalba rodo beveik du trečdaliai visų Lietuvoje matomų TV kanalų, rašo „The New York Times“.
„Rusai supirkinėja mūsų politikus, jie supirkinėja mūsų spaudą, jie supirkinėja mūsų protą – štai ir viskas“, - sarkastiškai sako nepriklausomo lietuviško laikraščio „Atgimimas“ vyriausioji redaktorė Indrė Makaraitytė.
Pasak dienraščio, gegužės mėnesį ji surengė demonstraciją, kuria buvo siekiama palaikyti Estiją per etninių rusų protestus ir išreikšti solidarumą su Vakarais. Tačiau ji niekaip negali suprasti, kodėl Europos ir Amerikos lyderiai dar visą savaitę tylėjo, kol neramumams pasibaigus galiausiai pasmerkė Rusiją.
„Kai stojome į NATO ir ES, tikėjomės, kad prireikus būsime iškart apginti. Pas mus bijomasi Rusijos, o dabar bijome dar ir dėl to, kad vėl esame vieni, kad mūsų negina Vakarų partneriai. Jie Rusiją vertina pernelyg naiviai“, - sakė ji „The New York Times“.
