Norite nugalėti Rusiją ir neleisti neoimperiniams ar tariamai stačiatikiškiems kėslams būti įgyvendintiems? Sustabdykite Maskvos propagandą. Vladimiras Putinas gyvas ne dėl tankų, balistinių raketų, net ne dėl dujų ir naftos, o dėl kontroliuojamos žiniasklaidos.
Karo preliudija
Karas Ukrainoje prasidėjo ne 2014-ųjų pradžioje, ne su Maidano pradžia 2013-ųjų gale. Tiesa, būtent tuomet Rusijos žiniasklaida pradėjo aktyvią propagandinę veiklą, nukreiptą prieš ukrainiečių norą nuversti banditų valdžią. Žaidžiama buvo meistriškai: kaip rusams sugebėta įteigti, kad Viktoras Janukovyčius vienu metu buvo ir kovotojas prieš fašistus, ir „liaudies priešas – kraugerys“ – protu nesuvokiama, tačiau tai – faktas. Buvęs Ukrainos prezidentas, priklausomai nuo konteksto ir reikiamų įrodyti faktų, tampa tai fašistų auka, tai – šalį nustekenusiu, „silpnu“ vadovu. Abiem atvejais kaltos lieka JAV – pirmuoju jos finansuoja fašistus, antruoju – „pasinaudoja buvusio prezidento silpnumu“.
Dar 2000-ųjų pradžioje, vos atėjęs į valdžią, Kremliaus šeimininkas pradėjo vykdyti žiniasklaidos kontrolę: nuo valstybinių televizijų užvaldymo iki 2014-ųjų kovo mėnesio, kai baigė savo darbą užblokuodamas opozicionieriaus Gario Kasparovo valdomus internetinius leidinius. Šie kartu su „Dožd“ televizija buvo faktiškai vieninteliai likę nepriklausomi šaltiniai, kuriuos galėjo skaityti Rusijos gyventojai.
Karą Ukrainoje Rusijos žiniasklaida pradėjo daug anksčiau – V. Putinas savo imperiją statė nuosekliai ir faktiškai neslėpdamas: Josifo Stalino ir Sovietų Sąjungos reabilitacija, žiniasklaidos priemonių cenzūra atitinkamomis temomis, priešpriešos tarp Vakarų ir slavų kultūros eskalacija, Rusijos nacionalistinių judėjimų protegavimas, įvairios patriotinės jaunimo organizacijos.
Kol, springdami dujomis ir nafta, Vakarai „reiškė pasipiktinimus“ (o dažniausiai – išvis nereaguodavo), V. Putinas per keturiolika metų pastatė melo ir dezinformacijos imperiją.
Ukraina – užklupta nepasiruošusi
Ukrainiečių propagandos, o tiksliau – antipropagandos, užuomazgos yra, tačiau jos tokios nereikšmingos, palyginti su „broliškos tautos“ pavyzdžiu, ir taip greitai paskęsta dezinformacijos jūroje, kad net nelabai yra ką paminėti. Vienas iš esminių Ukrainos laimėjimų – grupės „Informacinis pasipriešinimas“ šaltinis Dmitrijus Tymčukas, dažniausiai skelbiantis „žvalgybinių šaltinių duomenis“, kuriais dažnai remiasi ne tik vietos, tačiau ir Vakarų žiniasklaida.
Liepos mėnesį D. Tymčukas sukėlė nemažą sąmyšį paskelbęs, kad „po dviejų dienų Rusija į Ukrainą įves kariuomenę“. Rusija plataus masto operacijos nepradėjo, o pats D. Tymčukas pareiškė, kad „nereikia visko suprasti tiesiogiai“, – rusai iš tiesų įsiveržė, tačiau tai buvo diversiniai specialieji būriai nedidelėmis grupėmis. Nuolatiniai grupės pranešimai apie tankų, kariuomenės permetimus į Ukrainos teritoriją iš Rusijos taip pat gali būti „kiek perdėti“. Remiantis nepriklausomais šaltiniais, dėl vykstančių karo veiksmų patikrinti yra neįmanoma.
Smogikų tautybę sužinoti gana sunku – dažniausiai jie į šalį patenka be jokių dokumentų, o tai, kad jie iš Rusijos gauna tankų ir kitos sunkiosios technikos, – faktas. Tačiau kuriuo metu ir kiek būtent per „kiaurą“ Ukrainos sieną pervažiavo rusų „humanitarinės pagalbos“ – patikrinti neįmanoma. Todėl, jeigu toks tikslas būtų, skelbti apie šimtus ar tūkstančius atvykstančių kareivių ir dešimtis tankų galima kiek nori. Beje, atrodo, kad Ukrainos viešųjų ryšių pagrindinė užduotis – įrodyti pasauliui, jog rusai tiesiogiai remia smogikus, kartais, atrodo, pamirštant, kad tų įrodymų jau ir taip daugiau negu reikia, tačiau Vakarai tiesiog nelabai žino ar turi kaip atsakyti į tokį įžūlų elgesį.
Šalies gynybos pajėgos taip pat užsiima propaganda, tačiau dėl to sulaukia daugiau kritikos negu naudos. Pavyzdžiui, išlaisvinus Slovjanską, vienas iš generolų viešai kalbėjo apie masines kapines viename miesto ežerų. Ežere tariamai paslėpta tuzinai nukankintų vietos gyventojų ir pačių separatistų lavonų. Atvažiavo narai, patikrino – nerado nė vieno lavono. Kare visos priemonės pateisinamos? Galbūt. Tačiau vietos gyventojai dabar vėl burba – „kuo jūs geresni, jeigu ir jūs meluojate?“.
Kitokia veikla pasižymi 2014-ųjų kovą ukrainiečių įkurtas projektas „Stopfake.org“, užsiimantis Rusijos žiniasklaidoje skelbiamos dezinformacijos paneigimu. Šiuo metu yra surinkta daugiau nei 300 dezinformacijos pavyzdžių. Tokios argumentuotos antipropagandos paskleidimas viešojoje Rusijos erdvėje būtų daug efektyvesnis negu tūkstančiai „griežtų pasipiktinimų“.
Didžiausia Ukrainos viešųjų ryšių problema yra bendro informacijos centro nebuvimas. Apie įvykius iš antiteroristinės operacijos zonos „praneša“ dešimtys šaltinių. Ministrai, ministrų patarėjai, atstovai spaudai, generolai, buvę generolai, vietos pareigūnai ir tarnautojai, Kijeve įsikūrę valdžios atstovai – pranešimų jūroje sunku surasti tą pačią pavardę. Žurnalistai dažnai skundžiasi vėluojančiais ir netiksliais oficialių šaltinių pranešimais, todėl ieško „alternatyvių“. O tai – įvairaus plauko politikai, visuomeniniai veikėjai, kurių po Maidano priviso šimtai ir kurie skleidžia kokią tik papuola informaciją. Toks informacinis chaosas iš esmės labai palankus Rusijai: kuo dažniau Ukrainos viešoji erdvė suklysta, tuo lengviau Maskvai pridengti savo melus.
Ar tikrai mes jau „nurašėm“ rusus?
Įsivyravo nuomonė, kad rusų jau nebepakeisi, – „vatnikai“, „išplautos smegenys“, „gali padėti tik sankcijos“ ir „vienintelis veiksmingas ginklas prieš Rusiją – NATO kariuomenė pasienyje“. Dominuoja nusistatymas į ugnį atsakyti ugnimi. Atsižvelgiant į cinišką agresiją, sunku nesutikti, tačiau svarbus šiuo atveju yra Slovjansko pavyzdys. Miesto herojaus, miesto – „mes iš čia gyvi nesitrauksime“. Visgi smogikai iš ten paspruko, vietinius paliko bendrauti su kariuomene, atsirado ukrainiečių žiniasklaida ir – stebuklas! Separatizmo faktiškai nebeliko.
Suprantama, V. Putino iš Maskvos neiškrapštysi, tačiau vietoje dešimčių milijardų, kuriuos prarasime dėl sankcijų Rusijai, ir gyvybių, kurias paaukosime siekdami sulaikyti Maskvos tankus, kryptinga antipropagandinė veikla Rusijoje turėtų būti verta bent jau pabandymo.
Kova su propaganda visu pajėgumu investuojant milijonus į viešuosius ryšius, viešinant žvalgybos duomenis ir investuojant į Rusijos žiniasklaidą, nesilaikant jokių skrupulų, tačiau skelbiant vien faktus. Tai bet kokiu atveju kainuotų pigiau negu, kaip mantrą kartojant „viskas prarasta – rusai puola“, dalytis sankcijomis ir svarstyti, kaip čia dabar apginkluoti kasdien žūstančius karius skaičiuojančią Ukrainą.
