„Kultūra, viską šluojanti po kilimu“, sakoma apie Sigmundo Freudo laikų Austriją. Nubalinti namų fasadai, rožės, išpuoselėti gėlynai, - ech, buržuazijos žavesys, - bei giliai slepiamos, maskuojamos traumos, fobijos ir neurozės. „Kultūra visada yra prievartinė“, pasakys vėliau Freudas savo knygoje „Civilization and its Discontents.“ Kažkas visada lieka už diskurso ribų. Nutylėta, neišsakyta. Kažkas gąsdinančio ir kraupaus.
Už ribų – beprotybė, iškrypimas, nepaklūstantys protai ir kūnai. „Aš rašau ribų istoriją“ – teigė Michel Foucault. „Kiekviena visuomenė turi savo tiesos režimą“. Šios intelektualinės pasaulėžiūros genealogijoje randamas, beje, ir marksizmas, siekęs demaskuoti „klaidingą sąmonę“ – sutaurintas ir pagražintas, bet klaidinančias tikrovės reprezentacijas, atstovaujančias blogio jėgų interesus... Demaskavimas – ir nauda, ir malonumas, todėl prasideda atgrasymas nuo tiesos. Idealistai įtariami savanaudiškais interesais, tiesa tampa alergiją keliančiu produktu – aha, žinom, žinom, Hitleris jau turėjo vieną savo tiesą, ir kodėl jūs manot, kad jūsų tiesa geresnė už kitas...? Tiesa visada yra kažkieno tiesa... Tiesa - galingas konceptualinis ginklas, galingas ir pavojingas, todėl – skelbiamas nusiginklavimas.....
Kultūra, kuri buvo apsėsta universalių tiesos ir grožio kriterijų paieškomis, liko išvis be kriterijų - kaip pasakoje apie auksinę žuvelę, kur godumas pražudė žmogų, ir jis liko, kaip ir anksčiau, prie suskilusios geldos, - o kultūra nieko negali jam pasiūlyti, nes pati virto nesibaigiančiu tiesos kalimu prie kryžiaus, egzekuciją vykdančiu ir niekaip jos neįvykdančiu Sizifu.
Dabar vaikštau po „bazes“- prekystaliai nukrauti pigiomis, neskoningomis prekėmis, dulksnoja pilkas lietus, tęžta purvinas, aptirpęs sniegas, nuo dešrainių kioskelio vėjas neša senstelėjusių riebalų kvapą, skrieja ir sukasi, vėjo nešami, plastikiniai maišeliai, ir vienkartinės lėkštės su riebaluotų pirštų antspaudais, mane beveik supykina, ir tada – kai kine - pasigirsta rusiška muzika: „Iš už miško, iš už kalnų...“
Tokia yra tikrovė. O tikrovę reikia rodyti tokią, kokia ji yra – nepagražintą. Pabjaurintą – labai prašom, o pagražintą – ne. Nėr čia ko kurstyti žmonėms tuščias iliuzijas. Todėl „Snobo kinas“ ir „Elito kinas“ ištremiami, kaip kokie dekabristai, į tinklelio „įšalo žemę“ - po vidurnakčio. Rezervuota „for leisure classes“ – tiems, kam nereikia keltis ir eit į darbą. Užtai puikiais pavasario vakarais TV, nužengusi į „paprastų“ žmonių gyvenimą, rodo nepagrąžintą tikrovę – moteris pro ašaras pasakoja kaip buvęs, ar visas dar esamas sutuoktinis, vaiko akivaizdoje, grasina jai, kalba nešvankybes, moteris cituoja jo žodžius – kalba sodri, autentiška ir necenzūruota. Aišku, kam tas opiumas liaudžiai – yra taip, kaip yra...., tai tegu mato.
„Ragai“ atidengia tai, kas per šimtmečius buvo slepiama po prievartiniu tabu ir draudimų šydu – neapykanta, smurtas, instinktai - „Šešių vaikų motina, apsiveršiavusi karvė, nežino, kas yra kontracepcija...“ Nieko ypatinga – bjaurūs, ne itin išradingi žodžiai, už kuriuos dar prieš kelis ar keliolika metų bet kuris berniukas būtų gavęs „beržinės košės“ arba su liniuote per nagus. Ir daugiau taip nebekalbėtų iki savo dienų pabaigos. Todėl penkiasdešimtmečių – šešiasdešimtmečių karta, žiūrėdama „Ragus“, gali tik apraudoti genialų šoumeną, kurį kiekviename iš jų užslopino normalus socializacijos procesas, tėvo diržas ir sąvoka „drausmė“.
„Nuodėmės užkalbėjimas“ užsimoja atskleisti tamsiąją gyvenimo pusę - kankinanti aistra, instinktai, nuodėmės saldumas, beprotybė, smurtas, neištikimybė, prievarta, ir mirtis – taigi nieko nauja! - Erosas ir Tanatas nemarūs, kultūra ir civilizacija tam ir skirtos, kad sutramdytų jų poveikį ir apsaugotų mus nuo savęs pačių. „Kiekvienas žmogus turi būti gerai pažinęs savo tamsiąją pusę, tik tuomet įmanoma ją pakeisti ir siekti šviesos,“ - dangstomasi kadaise pasakytais J.Ivanauskaitės žodžiais. Gilinkimės, suprantama, į valias, - nusileidę į tas tamsias gelmes, tapome blogio ir bjaurumo ekspertais, žinovais visokios bjaurasties, tik bėda tame, kad, atrodo, jau kelis – ar net keliolika – metų nepajėgiame iš tų purvinų gelmių pakilti...
„Kultūra, viską šluojanti po kilimu,“ buvo sakoma apie Freudo laikų Austriją. Mūsų kultūra nieko nebeslepia po kilimu - noriai rodo savo negalias, traumas, purvą ir žaizdas. Galiausiai, seniai nebeliko jokio „kilimo“ - nebėra ką demaskuoti, viskas, kas buvo slapta, išvilkta į paviršių, viskas paversta viena atvira žaizda. O ryžtingas demaskavimo veiksmas– nusimesti kultūrinius akidangčius, išsivaduoti iš tradicijos suvaržymų, klaidingos sąmonės, ideologijos spąstų, dekonstruoti prievartines reikšmių struktūras, užimti ciniško stebėtojo poziciją – kadaise buvęs įkvepiančiu, revoliucingu žingsniu, tapo tiesiog inertišku negyvo šuns spardymu. Kaip pasakytų Česlovas ir Bronius - tiesiog ragai.
