Tai – viena pirmųjų tokių operacijų Lietuvoje. Kaip organizmas priėmė kaukolę, atspausdintą 3D spausdintuvu ir kokios laukia medicinos galimybės ateityje, plačiau papasakojo šią operaciją atlikęs RVUL gydytojas neurochirurgas Artūras Tamulis.
Jis paaiškino, kad tokios operacijos dažniausiai gali prireikti dėl kelių priežasčių.
„Kaukolės defektai paprastai atsiranda dėl traumų, taip pat gali būti dėl insultų, nes tada dėl ligos smegenys patinsta ir joms reikia specialiai padaryti erdvės, kad jos nebūtų spaudžiamos ir nežūtų.
Antra indikacija būtų kaukolės kaulų pūlingi susirgimai. Tada turime pašalinti infekuotą, supūliavusį kaulinį lopą ir po kurio laiko reikia atlikti kaukolės plastiką. Tais atvejais naudojame kaulinius transplantais, implantus ir panašiai“, – „Žinių radijo“ laidoje „Dienos klausimas“ dėstė jis.
21 amžius pažėrė naujovių
Gydytojas pasakojo, kad šiuo atveju moteris buvo operuota dėl traumos – jai buvo atverta kaukolė, iš galvos pašalintas krešulys, grąžintas kaulas, pritvirtintas, bet išsivystė infekcinė komplikacija.
„Kai taip nutinka, dažniausiai kaulas neprigyja ir jį turime kuriam laikui pašalinti. Aišku, infekuoto kaulo jau nebegrąžiname, jį utilizuojame ir lieka defektas, tokiais atvejais ir reikalingi implantai“, – paaiškino A. Tamulis.
Pasak gydytojo, 21 amžius pažėrė daugybę naujų technologinių sprendimų ne vienoje medicinos srityje.
3D implantas yra idealus savo forma – operuojant nelieka netikslumo galimybės.
„Kadangi gyvename technologijų amžiuje, šie dalykai labai vystosi. Net laikoma, kad 21 amžius yra protezų, ortopedijos amžius, tik, jokia paslaptis, gal net daugelyje sričių atsiliekame“, – sakė A. Tamulis.
Pašnekovo pastebėjimu, kol kas tokie implantai nėra technologiškai sudėtingi.
„Medžiagine prasme gal yra šiek tiek sudėtingesni. Bet jie ne funkciniai, neturi kažkokių ratukų, jungčių, tad kaip ir kažkokio mechaninio gedimo neturėtų būti. Jie gaminami nesunkiai ir kadangi dabar yra 3D spausdintuvai, pagal kompiuterines programas juos ir pagamina.
Esmė tik tokia, kad juos pagaminus reikia sterilizuoti. Mums specialiose steriliose pakuotėse pateikia prieš operaciją ir juos operacijos metu atvėrus kaukolę implantuojame į žmogaus kūną“, – aiškino chirurgas.
Turėdavo „cementuoti“ kaukolę per 10 minučių
Jis prisiminė, kad prieš kokius 20 metų atkuriant kaukolės kaulus gydytojai naudodavo arba paties žmogaus, tai yra autologinius, arba kitų žmonių kaukolės kaulus – tų žmonių, kurie po sunkių traumų neišgyveno ir tapo donorais.
„Buvo patvirtinti jų laikymo reglamentai, tam tikromis metodikomis juos paruošdavome ir implantuodavome. Po to keitėsi politika, svetimų donorinių kaulų kaip ir nebegalėjome implantuoti, nuosavų kaulų laikymas pasidarė labai sudėtingas ir galų gale mūsų ligoninėje pasirinktas variantas, kad darydavome implantus iš taip vadinamo kaulinio cemento, kuris naudojamas ortopedijoje, odontologijoje.
Tokį implantą padarydavome operacijos metu iš dviejų komponentų – vienas jų buvo milteliai, kitas – skystoji dalis, juos sumaišydavome ir per 10 minučių turėdavome suformuoti tą reikiamą vietą“, – kalbėjo A. Tamulis.
Gydytojas neslėpė, kad kai kuriais atvejais tai tapdavo iššūkiu, mat per trumpą laiką reikėdavo suformuoti tinkamą implantą:
„Jei būdavo nedidelis defektas, susitvarkydavome ir problemų nebūdavo, bet jei didesnis – tai jau būdavo problemos, nes kai nebūna kaulo, pati smegenų forma būna pakitusi, jos sukritusios, todėl naudodavome savo metodus, kaip išformuoti tinkamą formą.“
3D privalumas – ideali forma
Paklaustas, kaip į ligoninę atėjo 3D technologijos, gydytojas juokavo, kad naujovė gydymo įstaigą susirado pati.
„Dar iki 2020 m. implantus darydavome senoviškai, o paskui mus susirado firma ir pasiūlė tokius reklaminius variantus, taip po truputėlį pradėjome vystyti“, – A. Tamulis.
Gydytojas patikino, kad geriausia žmogui implantuoti nuosavą kaulą – jo organizmas neatmeta.
Implantai RVUL gaminami iš polieter-eter-ketono (PEEK –aukštos kokybės inžinerinio aukštatemperatūrinio plastiko). Gydytojo aiškinimu, yra lengvi, pasižymi tvirtumu, biologiškai suderinami su žmogaus organizmu.
Vis tik nors 3D implantas yra idealus savo forma – nelieka netikslumo galimybės, tačiau atmetimo reakcijos rizika išlieka.
„Pagrindinė galima komplikacija – infekcinės komplikacijos, kadangi tai yra didelis defektas, didelis implantas, svetimkūnis, vis tiek gyvi audiniai infekcijos ne taip bijo – ten yra kraujotaka, cirkuliacija, yra natūralus išsiplovimas, o šį daiktą organizmas turi pripažinti.
Imuninė sistema pirmiausiai patikrina, yra kažkokia atmetimo reakcija į bet kokį svetimą audinį ir, aišku, jei organizmas kažkiek silpnesnis, gali infekuotis. Tai čia pagrindinė problema ir dažniausiai chirurgai to bijo. Tai yra viena transplantacijų problemų, gali būti ir žaizdos gijimo problemos“, – dėstė chirurgas.
Gydytojas pridūrė, kad žmogaus organizmas lengviau priima titaninius implantus, tačiau galimybės pagaminti toki implantą ligoninė dar neturi. Be to, iš šios medžiagos pagamintas implantas gali iškraipyti radiologinių tyrimų rezultatus.
Skalpelis – tas pats, nors priemonės gerokai modernesnės
Paklaustas, kaip ši technologija pakeis mediciną ir kaip apskritai pasikeis operacijos po 20–30 metų, gydytojas svarstė, kad tai, kas dabar atrodo kaip didžiulė naujovė, netrukus taps įprasta rutina.
„Tai – tik viena medicinos krypčių, dabar naudojama ir kitų įvairių technologijų – robotinė chirurgija, operuoja robotais. (...) Tai gal kol nauja ši (3D – red. past.) technologija, kažkiek įdomi, bet greičiausiai pasidarys įprastinė“, – prognozavo A. Tamulis.
Pasiteiravus, koks jausmas, kai operuojant kitą kartą pacientai atsiduria tarp gyvybės ir mirties, pašnekovas sakė, kad priprasti prie liūdnų dalykų sudėtinga.
„Prie blogų dalykų, kaip sakoma, nepriprantama. Jei matai, kad yra sunki medicininė situacija, aišku, visada yra sunku – ar blogėjanti ligonio būklė, ar matai, kad labai didelis pažeidimas... Didelio moralinio pasitenkinimo nėra. Visada lengviau operuoti, kai tikiesi gero rezultato ir matai, kad žmogui galėsi padėti.
Jei yra sunkios ligos, sunkiau ir chirurgui, ir ligoniui. Bet pripranti, pripranti ir prie sunkių situacijų. Šiuolaikinėje medicinoje yra ir pasiskirstymas, chirurgas operuoja, sunkūs ligoniai patenka į reanimaciją, darbu pasidalinama.
Jis teigė, kad medicina šiais laikais yra aukšto lygio ir turi priemones padėti žmogui. Kita vertus, chirurgo darbas kai kuo ir nepasikeitė – skalpelis vis dar tas pats.
„Skalpelis niekuo nepasikeitė, žaizdos užsiuvimas yra tas pats, bet technologiškai mūsų srityje mikroskopai labai geri, kurie ypač operuojant reikalingi. Prieš kokius 20 metų neurochirurgijoje mikroskopų Lietuvoje nebuvo, jie buvo labai brangūs. Šiais laikais esame aprūpinti žymiai geriau – šiuolaikiniai pajėgūs mikroskopai, rentgeno aparatai, dabar žymiai daugiau priemonių“, – pastebėjo jau beveik 30 metų chirurgu dirbantis gydytojas.
