Justinas Marcinkevičius atvėrė paprastumo stebuklą, skleisdamas didžiųjų meno paslapčių nuojautą, šeštadienį atsisveikinant su Poetu teigė literatūros kritikas Valentinas Sventickas.
„Jis kalbėjo ir rašė gražiai ir išmintingai. Jis buvo geras žmogus ir tas gerumas sklido kaip šviesa. Jis mokėjo ne tik įteigti, bet ir užtarti, paguosti, apkabinti žmogų ir gyvenimą tokį, koks jis yra. Per savo kūrybos ir veikimo laiką tapo didžiausią tautos pagarbą pelniusiu menininku", - kalbėjo V. Sventickas Poeto laidotuvių ceremonijoje Antakalnio kapinėse.
Pasak literatūros kritiko, J. Marcinkevičius turėjo Dievo dovaną pajusti ir suprasti, kas kada labiausiai jaudina žmones. Ir kitą Dievo dovaną - pasakyti tą pajautimą tokiais žodžiais ir tokia gaida, kuri buvo jo vienintelė ir tuoj pat tapdavo tartum visų.
„Kokie tie žodžiai? Taigi paprasčiausi. Štai 1988 metų spalio 22 diena - Sąjūdžio steigiamasis suvažiavimas, jį pradedančio J. Marcinkevičiaus pirmasis sakinys: „Pagaliau atėjo ta diena“, - citavo poetą V. Sventickas.
Kritikas pastebėjo, kad šiomis dienomis per radiją ir televiziją skambėjo daugybė jo eilėraščių, bet tai tėra „šiek tiek iš pusantro tūkstančio".
„Gal pasakytumėte, prie ko jie netiko? Nebent prie reklamos", - sakė V. Sventickas.
Literatūros kritikas kalbėjimą prie J. Marcinkevičiaus kapo vadino ritualine bejėgyste, abėcėlės kartojimu, kad lietuvių tautos ir jos kultūros išlikimas yra svarbiausias Poeto kūrybos ir veiklos motyvas. Kad J. Marcinkevičiaus draminė trilogija ne tik susiejo mūsų valstybės kalbos, rašto ir meno vaizdus. Ši trilogija gūdžiu sovietmečiu prižadino nacionalinę savigarbą.
„Baigdamas pakartosiu, ką J. Marcinkevičius pasakė savo kalboje apie Sausio 13-osios aukas 1991 metais: „Nedidelė Lietuva, šiomis dienomis vėl tapo didelė", - sakė V. Sventickas.
